„Šita bažnytinė šventė yra labai svarbi metų cikle, tai yra trečioji iš privalomų švenčių, todėl Sekmines švęsdavo ne vieną dieną ir turėdavo daug žaismingų papročių. Pagal tradicinių papročių kalendorių, tai yra žalumos suvešėjimo, kartu ir gyvulių globos bei piemenėlių dienos“, – sako etnologas.
Vienas iš papročių būdavo toks: kaimo žmonės sugrįždavo iš bažnyčios, o šeimininkė jiems išvirdavo ypatingus pietus – po septynis virtinius kiekvienam šeimos nariui, nes po Velykų būdavo praėjusios būtent septynios savaitės.
Ypatingas dėmesys piemenėliams
L. Klimka sako, kad ši šventė buvo labai svarbi piemenėliams – jiems buvo dėkojama už darbą ir leidžiama pasidžiaugti atokvėpiu:
„Piemenėliai pargindavo namo gyvulius, kurie buvo vainikuoti vainikais. Šeimininkės būdavo paruošusios ką nors skanaus – kokių skanumynų, sūrių, įdėdavo kiaušinių. Viską susirinkę piemenėliai eidavo kur nors į pamiškę ir ten ruošdavo balių: ant laužo išsikepdavo kiaušinienės, padainuodavo ir pažaisdavo žaidimus“.
Etnologas atskleidžia, kad įdomiausias paprotys buvo tas, kad piemenėliai į savo balių kviesdavo ir miško žvėris – vilkus, lūšis, meškas.
„Tai toks archajiškas paprotys, kai žmogus siekia sudaryti taiką su gamtos galiomis, kad vieni kitiems nekenktų. Tai vienas piemenėlis įlipdavo į aukštą medį ir tris kartus šaukdavo žvėrims ateiti, kartu pasivaišinti prie piemenų laužo.
Žinoma, niekas iš miško neatbėgdavo, todėl piemuo sakydavo: jei jau dabar neateinat, tai ir visus metus čia nesirodykit. Buvo tokia žaisminga forma“, – pasakoja L. Klimka.
Švęsdavo kelias dienas
Antrą Sekminių dieną piemenėliams buvo leidžiama daugiau pamiegoti, pailsėti, o gyvulius išgindavo merginos. Jos pasirinkdavo kokią nors gražesnę vietą paežerėje ar ant piliakalnio ir leisdavo laiką bendraudamos.
„Ne tiek to ganymo buvo, kiek jaunimo pasibuvimo, pabendravimo. Merginos dainavo gražiausias ir lyriškiausias ritagonių dainas, kur žmogaus jaunystė lyginama su žydinčia gamta, gamtos žiedais.
Merginų dainas išgirsdavo vaikinai, kurie atsinešdavo muzikos instrumentus ir tada prasidėdavo tokia graži jaunimo pasibuvimo šventė. Jų metu žaisdavo netikras vestuves – suporuodavo tuos, kas tinka į poras, vaidindavo vestuves, kas likdavo be poros, pabūdavo kunigu“, – senaisiais papročiais dalijasi etnologas.
Per Sekmines niekas nepykdavo, jei galvijai nuklysdavo kur nors į pasėlius ir neprašydavo atlyginti nuostolių. Visi suprato, kad tą dieną jaunimo interesai yra kitokie.
Dar vienas senoviškas paprotys buvo susijęs su merginomis. Kai jos grįždavo namo, šeimininkės jas perliedavo pienuotu vandeniu taip linkėdamos, kad būtų gražios, sveikos ir sėkmingai ištekėtų. Pasak L. Klimkos, šis paprotys – palinkėti merginoms, kad jos būtų kaip iš pieno plaukusios – analogų turi kažkur Indijoje ir yra labai senas.
Trečiąją Sekminių dieną kai kur buvo neleidžiama judinti žemės, mat buvo tikima, kad gamta supyks ir vasarą atsiųs ledų krušą, nuo kurios nukentės derlius.
Šiandien šventė primiršta
L. Klimka sako, kad tie senoviniai kaimo papročiai dabar yra ganėtinai primiršti, nes didesnė Lietuvos gyventojų dalis gyvena miestuose. Primirštas ir vienas iš svarbiausių Sekminių šventės akcentų – beržų šakelės. Jos bažnyčiose buvo šventinamos ir parnešamos saugoti namus.
„Pašventintos beržų šakelės saugo nuo perkūno trenkimo. Tų šakelių būdavo visuose namuose – kur nors prie paveikslų pakaišoma, prie lovos. Tai yra suvešėjusios gamtos simbolis, o kartu ir apsauga“, – pasakoja etnologas.
Anot jo, ir dabar reikėtų parsinešti pašventintų beržo šakelių, kurios saugo žmogų, sveikatą, namus. Taip pat šeimininkės šiandien turėtų nepamiršti kiekvienam šeimos nariui padaryti po septynis virtinius, kad kiekvienas pavalgytų sočius pietus.
