libertas klimka

Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 dieną, dar ilgai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 dieną, pavasaris bus ankstyvas.  L. Klimka pasakoja, kad vasario 24-oji yra kalendorinis šv.

Raudonos rožės, širdelės formos saldainių dėžutės, gražūs žodžiai ir kitos romantiškos smulkmenos – šv. Valentino dienos atributika. Vieni pasakytų, jog tai ypatinga šventė, kurios metu žmonės gali išreikšti savo meilę, draugystę ir romantiškus jausmus, o kitiems ji nepriimtina. Visgi, mažai kas žino, kad lietuviai meilės dieną gali švęsti dažniau. Lietuvoje šv.

Lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Profesorius, etnologas Libertas pasakoja, kad iki dabar Šv. Agotos duona „saugo nuo visko, kas nutvilko kaip ugnis“.  L. Klimka sako, kad Šventoji Agota buvo ugnimi kankinta. Ji – krikščionybės kankinė pirmaisiais eros amžiais.

Senolių išmintis byloja, kad Pusiaužiemio arba Viduržiemio metu diena jau būna pailgėjusi per avinuko šuolį, o gamta jau yra žengusi pirmąjį žingsniuką pavasariop. Sakoma, kad būtent šią dieną iš žiemos miego prabunda barsukas ir išlenda iš savo olos, o nuo jo elgesio ir priklauso, ar greit ateis taip laukiamas pavasaris.

Kūčių vakarienė paragauta, belieka tik sulaukti Kalėdų Senelio, nes kokios gi šventės be dovanų. Be jų švenčių neįsivaizduoja jau ne tik vaikai, bet ir dalis suaugusiųjų. Tik štai labai retas žino, iš kur atsirado dovanojimo tradicija ir kas tas paslaptingasis Kalėdų Senelis, kuris mus aplanko kiekvienais metais. Pasirodo, tai neišgalvota būtybė, kuria jau dabar kartais ima abejoti ir vaikai. Paaiškėja, kad Kalėdų Senelis išties yra. Taip prieš Kalėdas paštą tikrino senelis Kalėda.

Kaip tik šią akimirką visos krikščioniškos Lietuvos šeimos sėdasi prie šventinio Kūčių stalo. Ir veikiausiai nėra namų, kuriuose nebūtų kalėdaičių ar kūčiukų, tačiau taip buvo ne visada. Pasirodo, Dzūkijoje kadaise kūčiukai nebuvo populiarūs. Ant dzūkų stalo dažniau puikuodavosi virtinukai su aguonomis. O štai Žemaitijoje ypatinga vakarienė neapseidavo be tradicinės cibulynės. Kaip ir Aukštaitija neįsivaizduoja šventinio stalo be avižinio kisieliaus.

Šiandien Lietuvoje minima šv. Liucijos diena. Ji ypatinga tuo, kad senovėje nuo šios dienos žmonės imdavo kur kas akyliau stebėti dangaus ženklus. Pagal juos paaiškėdavo kitų metų orų charakteristika. Etnologas Libertas Klimka paaiškino, kokios kitų metų sausio pradžios galima tikėtis ir pateikė patarimus, kaip patiems nesunkiai išsiaiškinti kitų metų orų prognozes.   Nuo šiandien būdavo pradedamas orų stebėjimas.

Lapkričio 11-ąją, minint paskutinę rudens – šv. Martyno – šventę, galime numatyti, kokių orų tikėtis. Tad etnologas Libertas Klimka pasakoja, kodėl ši diena svarbi, kokios jos tradicijos ir kaip galime nuspręsti, kokie orai laukia. L. Klimka sako, kad norint sužinoti, kokie bus šaltojo laikotarpio orai, turėjome palaukti iki šv. Martyno dienos – paskutinės rudens šventės.

Šiandien, rugsėjo 29-ą dieną yra minima Šv. Mykolo diena. Ši data susijusi su bulviakasio pabaiga, derliumi, pabaigtuvių vaišėmis ir auksiniu rudeniu arba bobų vasara. „Visgi Mykolinės yra ir vėjo dienos šventė, kuomet žmonės tikrindavo kokia žiemą jų laukia”, – pasakoja profesorius Libertas Klimka.  Mykolo diena ypatinga tuo, kad ryte patikrinus vėjo kryptį, galima nuspėti ateinančius žiemos orus.