Velykų šventės prasidėdavo Verbinėmis arba dabar vadinamu Verbų sekmadieniu. Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Ši diena buvo skirta susitvarkyti visus namų kampelius. Tekant saulei susirasdavo upelį, kurio tekėjimas buvo prieš saulę, ir nusiprausdavo jo vandeniu tikėdami, kad taip pasisems sveikatos visiems ateinantiems metams.
Taip pat Velykų stalui papuošti iš miško parsinešdavo ir žalumynų: bruknienojų, pataisų, amalo šakelę. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelijanti.
Mišių laukdavo iš vakaro
Didysis penktadienis buvo vadinamas Vėlių velykėlėmis, nes buvo tikima, kad tuomet jos išeina iš skaistyklos. Tą dieną žmonės lankydavo kapus. Didįjį šeštadienį iš bažnyčios parsinešdavo šventinto vandens ir velykinės ugnies. Taip pat šeštadienio vakarą kaimuose gyvenantys žmonės važiuodavo prie bažnyčių ir laukdavo sekmadienio rytą vykstančių mišių.
„Išnyko tradicija naktį laukti Prisikėlimo mišių. Kaimo žmonės turėdavo gana ilgą kelią važiuoti iki bažnyčios, todėl jie važiuodavo iš vakaro ir laukdavo per naktį. Tada vykdavo liaudiškos misterijos bažnyčioje, kad žmonės nemiegotų.
Būdavo visokių vaidinimų, netgi lėlių teatras, kuris vaizduodavo Kristaus kančią. Ši tradicija yra beveik išnykusi, bet Žemaitijoje dar yra kelios vietos, kur laikomasi tos Kristaus kapo sargybinių tradicijos, o tuos sargybinius ir jų dėmesį bando nukreipti persirengę velniuku. Tad tokio žaismingumo buvo ganėtinai daug“, – pasakoja etnologas L. Klimka.
Iš kur vėjas – toks ir oras bus
Išaušus sekmadienio rytui žmonės ieškodavo iš rytų atitekančio upelio, jame nusiprausdavo veidą ar net nusimaudydavo – buvo manoma, kad dėl to būsi sveikas, guvus visus metus. Tokio vandens net parnešdavo ligoniui.
Taip pat spėdavo, kokie orai lauks. Velykų rytą, po Prisikėlimo mišių, žmonės spėdavo, koks bus pavasaris ir vasara. Iš kurios pusės tą rytą pučia vėjas, toks oras ir bus: jeigu pučia iš vakarų – bus lietingi orai, jeigu iš rytų – vėjuoti, iš šiaurės – šalti, o iš pietų – bus šilta.
„Dar viena tradicija buvo, kas greičiau parvažiuos iš miestelio į savo kaimus. Žmonės eidavo lenktynių. Sakydavo, kas bus greičiausias iš kaimo, tam darbai geriausiai seksis. Po to visi sėsdavo prie stalo ir pradėdavo šventinius pietus nuo margučio. Kartais šeimininkas dar pasukdavo margutį ir į kurią pusę jis atsisukdavo, tokio oro ir laukdavo“, – sako L. Klimka.
Pirmąjį margutį šeimininkas padalindavo visiems šeimos nariams kaip plotkelę. Atpjaudavo po riekelę ir išdalindavo. Ant stalo visada būdavo riebūs patiekalai, būdingi agrarines tradicijas puoselėjantiems žmonėms.
„Kaimo bendruomenėse dar buvo lalautojų paprotys, kai pavakarę pas kaimynus užsukdavo jauni vyrai su dainomis, muzika, kad apdainuotų, pagirtų šeimininkus. Palinkėtų jiems sėkmingų darbų. Šito, deja, jau nebėra. Bet lalautojų paprotys galėtų būti ir šiemet, nes jie merginas kalbindavo per langą“, – šypteli etnologas.
Pasak L. Klimkos, būdavo paprotys, jog darbininkai ateina ponui rankas nuplauti. Tai aliuzija į Poncijų Pilotą.
„O jaunimas darydavo taip: vieną dieną merginos vaikinams plauna, o kitą atvirkščiai, bet čia daugiau taškydavosi vandeniu ir dūkdavo. Kadangi lietuviai pasidarė miestelėnais, tai ir nėra tos erdvės taškymuisi“, – sako jis.
Velykos – linksmybėms
„Antrą Velykų dieną būdavo tokia tradicija, kad vaikai eina savo krikšto tėvų aplankyti. Šiemet to padaryti jau nepavyks, nes to virusas neleis. Krikšto tėvai paklausinėdavo, ką išmoko mokykloje, kokių eilėraštukų gali pasakyti ir tik tada duodavo margučių“, – pasakoja etnologas.
Antrą Velykų dieną buvo labai svarbios supynės. Reikėdavo gerai įsisupti, kad linai gerai augtų, derlius būtų geras ir sėkmė ateitų. Todėl jaunimas būtinai supynes darydavo.
„Dar vienas paprotys, kurio beveik nebelikę, bet žinome iš raštų, kad būdavo antrą ir trečią dieną laistymasis su vandeniu. Tai buvo daroma dėl derlingumo. Visi mūsų papročiai yra susiję su agrarinės magijos dalykais, linkėjimais, kad sausros nebūtų, užderėtų geras derlius“, – sako L. Klimka.
Antrą dieną buvo labai populiarios ir kiaušinių daužynės arba, kaip jas dar vadindavo, bukynės. Taip pat kiaušinių ridenimas. Merginos ridendamos margučius žiūrėdavo, iš kur bus jų jaunikis – kurios toliau nuriedės, tos ir vyras iš tolesnių kraštų bus.
„Mes su draugais vaikystėje margučius ridendavome nuo piliakalnio. Ten margučiai net pasišokinėdavo, kaip rieda. Kartais ir dabar paridename.
Aš su savo draugais keičiuosi margučiais. Šitas paprotys dar gyvas yra. Bet reikia keistis tradiciniais lietuviškais, o ne su lipdukais, kaip dabar mėgstama daryti. Mūsų margučių raštai yra vieni iš archajiškiausių.
Velykos kažkam yra kaip naujų metų pradžia ir tą, ką dabar žmonės linki per Naujus metus, žmonės linkėdavo per Velykas: sveikatos, sėkmės visuose darbuose. Margutis būdavo toks gražus gestas“, – pasakoja L. Klimka.
Trečioji Velykų diena – jau paskutinė, devintoji Velykų švenčių – buvo skirta poilsiui. Buvo tikima, kad jeigu užsiimsi tą dieną kažkokiais darbais, tai derlius nušals ir jį nukapos kruša.
