Nepaisant to, Ineta džiaugiasi savo ir vyro ryšiu bei tuo, kad penkeri metai, praleisti santuokoje, prabėgo beprotiškai greitai, o pyktis taip, jog drebėtų sienos, per visus 5 metus santuokoje dar nėkart neteko.
Ineta pasakojo, kad su šeima karantino laikosi labai atsakingai, todėl su visais planais vestuvių metinių proga teko atsisveikinti. „Dar praėjusiais metais planavome, kad šia proga dviese kažkur pabūsime, gal net išvyksime į kelionę, kad ir 4 dienoms, atiduosime vaikus seneliams ir realiai pabūsime tik dviese. Ir va, mūsų planas sužlugo… Bet mes praleidome laiką šeimoje, kartu su vaikais, ir, galiu pasakyti, kad viskas vis tiek praėjo gan sėkmingai“, – šypsojosi ji.
Ineta pasakojo, kad su vyru bažnytinės santuokos neturi, todėl dar praėjusiais metais svarstė tai, kad 5 metų sukakties proga netgi galėtų pagaliau santuoką įtvirtinti ir bažnyčioje. Deja, tą dėl karantino taip pat teko pamiršti.
„Mes statusui itin didelės reikšmės neteikiama, tačiau, aišku, kad tai yra reikšminga, juk tai – ne sužadėtinis, ne draugas, ne kažkoks partneris. Esame vyras ir žmona, o tai, kai pagalvoji, jau visai kitaip ir skamba“, – kalbėjo žinoma moteris.
Tiesa, ji neslėpė, kad laikas santuokoje praskriejo beprotiškai greitai: „Šie 5 metai buvo visai kitokie, nes mums gimė ir vaikai, nusipirkome savo namą, ėmėme labiau rūpintis bendru savo šeimos ūkiu. Nebėra to, kad gyventum lyg su kokiu draugu, su kuriuo vienur ar kitur pasinuomotume butą. Nebėra to blaškymosi, tik pastovumas.“
I. Puzaraitė-Žvagulienė teigė, kad visų gražios santuokos paslaptis skirtinga, o ir santykių ji niekuomet nėra linkusi vadinti idealiais, tačiau žino, kaip net ir mažiausius nesutarimus kuo greičiau išspręsti.
„Mes, kaip ir visi, pasipykstame. Bet gal mes daugiau kalbamės apie visas problemas, kas kam neaišku, iškart viską vienas kitam pasakome. Aš manau, kad dauguma problemų kyla iš to, kad žmonės nesikalba, o tada problemos susikaupia“, – sakė ji.
Anot jos, svarbu į viską žiūrėti taip, kaip yra, santuoka – ne išimtis. Inetos manymu, praėjusiais metais išsiskyrusios garsios poros neretai kalbėjo, kokios jų šeimos tobulos, aukštino savo antrąsias puses, tačiau tai į naudą išeina ne visuomet.
„Nepraeina nė metai laiko, ir, žiūrėk, tos tobulos šeimos išsiskiria. Tai gal nereikėtų jau taip kalbėti ir mąstyti realiai, kaip ir kas yra. Ir lygiai taip pat toje šeimoje ir elgtis – realiai. Jei tau negerai, taip ir pasakyk, o ne vaidink, kad tau viskas gerai, o paskui skirkis“, – svarstė ji.
Ineta džiaugėsi, kad lėkščių iš pykčio niekuomet taip pat neteko daužyti, o ir pakeltas tonas jiems su Ąžuolu nėra priimtinas: „Maksimum pakeliame balsą kelioms sekundėms. Tikriausiai net nėra buvę, kad minutę laiko vienas ant kito rėktume ir taip bandytume aiškintis. Viskas visuomet pereina į pokalbį, o jei ir išreiškiame kokį nepasitenkinimą, tikrai sienos nedreba (juokiasi).“
Vis dėlto tik dviese Ineta ir Ąžuolas pabūna retai, tačiau paskutinę staigmeną mylimajam savo žmonai pavyko padaryti prieš pat karantiną.
„Mano gimtadienis buvo kovo 9-ąją, prieš pat paskelbiant karantiną. Tada vyras man padarė staigmeną – aš grįžau iš darbo, vaikai buvo nuvežti pas senelius. Tiesa, grįžusi namo, aš to nežinojau – neradau vaikų, o pasirodo, kad jis buvo užsakęs vakarienę restorane. Tada jau pabuvome tik dviese“, – prisiminė ji.
„Iš tiesų, mums dviese pabūti yra gana sudėtinga – nes jo tėvai, Žvaguliai, yra užsiėmę, mano tėvai Marijampolėje, o Ąžuolo tikroji mama – Ispanijoje. Mes nelabai turime, kam palikti vaikučius. Kartais, aišku, paliekame ir Ąžuolo broliui, tačiau dažniausiai visi būna savo savaitgalius susiplanavę, o ir mums nesinori kažkam vaikų užkrauti“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar niekuomet negalvojo pasisamdyti auklės, vaikų darželį turinti Ineta atviravo, kad visuomet pagalbos būtų galima paprašyti čia dirbančių auklių, tačiau nuo to taip pat kai kas stabdo.
„Mes ir tų pačių vaikų įprastomis dienomis pasiilgstame. Tik, žinoma, per karantiną jau užteko (juokiasi). O šiaip, jie taip pat nori pabūti su mumis. Jei visą savaitę eitų į darželį, o vėliau dar ir visam savaitgaliui juos atiduotume, manau, pasiilgtų ir mamos su tėčiu. Būtų gaila ir mums. Aišku, būtų kitaip, jei duotume juos seneliams ar mano mamai. Tuomet žinotume, kad jiems taip pat smagu – juk tai vis tiek savi žmonės. O su auklėmis vis tiek tas ryšys nėra toks artimas“, – sakė I. Puzaraitė-Žvagulienė.
