papročiai

Šiąnakt, birželio 24-ąją pasitiksime vieną gražiausių vasaros švenčių – Jonines, dar vadinamas Rasų švente arba Kupolinėmis. Tai viena iš svarbiausių ir giliausių mūsų tradicinių švenčių. Etnologė Eglė Valentė pasakoja, kad ši šventė simbolizuoja augmens ir žydėjimo kulminaciją. Šiuo laikotarpiu gamta yra kupina gyvybingumo, o mes švenčiame dvasios pilnatvę ir visagalės gamtos magiją.  E. Valentė sako, kad Joninės yra jaunas šios šventės pavadinimas, kurį priėmė bažnyčia.

Šiandien, birželio 13 dieną, Lietuvoje minima ypatinga šventė – šv. Antano diena. Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad tokiu atveju juos užpuls kenkėjai.

Balandžio 23-iąją Lietuvoje minimos Jurginės. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Profesorius, etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad remiantis senaisiais lietuvių papročiais, Jurginės – labai svarbi šventė, reiškianti ganiavos pradžią. „Lietuviška patarlė sako: „Šventas Jurgis tvartus atidaro“, o rudenį šv. Martynas juos uždaro. Tai labai svarbus ciklas, kuomet galvijai buvo ganomi lauke“, – pasakoja profesorius.

Šiandien yra ypatinga diena – pavasario lygiadienis. Šią dieną visame pasaulyje dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas, o nuo kovo 21-osios, dienos jau tampa ilgesnės negu naktys ir tai trunka iki birželio 21 dienos. Kovo 21-oji laikoma astronominio pavasario pradžia. Etnologas Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie šios dienos svarbą bei tai, kokie senovės papročiai būdavo šią dieną. Pavasario lygiadienis prasidėjo šiandien ryte – 5 valandą 7 minutės.

Kūčiose, Kalėdose yra dar išlikusių iš senų laikų įvairių papročių, apeigų, tikėjimų ir būrimų laimės. Jei Kūčių rytą pirmas svetimas vyriškis ateina, tai ūkininkui avys ves avinukus, o jei moteris, – avys ves aveles. Kūčių dieną avis kirpo, kad ilga, gera avims vilna užaugtų. Jei Kūčių dieną sninga, tais metais bitės spies. Jei tą dieną apsiniaukusi, šarmos, lynoja ar sniguliuoja, tą vasarą lis.

Nuo senų laikų Kūčios vadinamos stebuklingomis – sakoma, kad naktį ima kalbėti gyvuliai, o šuliniuose esantis vanduo pavirsta vynu. Stebuklingą šv. Kūčių vakarą neapsieinama ir be įvairių burtų, kuriais stengiamasi nuspėti laukiančius pokyčius. Apie šv. Kūčių tradicijas, jų reikšmę ir pagrindinius šios nakties burtus pasakoja etnologė Eglė Valentė. Etnologė E. Valentė pasakoja, kad šv. Kūčių papročiai ir burtai atsirado taip seniai, kad neįmanoma pasakyti, kada.

Rytoj, lapkričio 22 dieną, Lietuvoje bus minima neeilinė, šventosios Cecilijos diena. Ji taip pat vadinama muzikantų diena, tad pasižymi tam tikrais papročiais, kuriuos ne vienas jau pamiršęs. Europoje šventoji Cecilija buvo laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja. Išskirtinė diena šv. Cecilijos garbei Lietuvoje, sprendžiant iš nebuvimo su šia bažnytinio kalendoriaus diena susijusių prietarų, tikėjimų, nebuvo liaudyje populiari.

Spalio ketvirtąją švenčiamos šv. Pranciškaus varduvės. Krikščionys laiko šv. Pranciškų gyvūnų globėju, todėl ši diena buvo paskelbta ir Pasauline gyvūnijos diena. Lietuvoje ši diena įtraukta į minėtinų dienų sąrašą. Jos metu skatinama susimąstyti apie gyvūnijos apsaugą, gyvūnų teises ir priežiūrą miestuose. Šv. Pranciškus gyveno 1182-1205 m. Italijoje, Asyžiuje.

Rugsėjo 29-ąją lietuviai nuo seno minėdavo Dagos dieną, šv. Mykolą. Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui.

Rugpjūčio 15 dieną lietuviai mini Žolinę, vėliau sutapatintą su švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo švente. Ši vasaros ir rudens sandūrą žyminti šventė gyvuoja nuo neatmenamų laikų ir yra turtinga papročiais, kurie gyvuoja iki šiandien.  Etnologė Eglė Valentė sako, kad Žolinė šiemet itin vešli ir brandi, nes gamta apdovanojo ir saule, ir lietumi. Tai viena didžiausių, svarbiausių dienų, užbaigianti vieną ciklą ir žyminti žengimo į kitą ciklą pradžią.

Rugpjūčio 10 dieną senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Štai, kuo ji svarbi Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų.

Pasaulis margas, o margutis dar margesnis. Velykos tai viena svarbiausių krikščionių švenčių, kasmet minima visame pasaulyje, o tokie Velykų simboliai kaip kiaušinis, kiškutis ir šokoladas yra puikiai atpažįstami bene visur. Tačiau, skirtinguose pasaulio kampeliuose Velykų tradicijos skiriasi. Kelionių agentūra „Itaka“ kviečia pasidairyti po pasaulį ir pažiūrėti, kaip skirtingai gali būti švenčiama ši prisikėlimo ir pavasario atgimimo šventė.

Lapkričio 30-ąją minima Šv. Andriejaus diena, dar vadinama Saulės grįžtuvių laukimo pradžia, jau nuo seno laikyta pirmąja žiemos švente, tad senoliams buvo itin svarbi. Be to, įžengiama ir į adventą, rimties, susikaupimo metą. Etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakojo, kad Šv. Andriejaus, lietuvių dažniau vadinto Andriumi, diena protėvių buvo labai sureikšminta, tai tarsi slenkstis į ramybės laikotarpį. „Sako, kad Šv.

Šiandien, lapkričio 22 dieną, minima Šv. Cecilijos diena, dar vadinama muzikantų diena. Ji laikoma vargonininkų, muzikantų, dainininkų, poetų, instrumentų gamintojų globėja, tad ir lietuviai turėjo papročių, susijusių su šia diena. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt teigė, kad dažniausiai maldas, skirtas Šv. Cecilijai, turėjo vargonininkai, kiti muzikantai. Nors kaimo žmonės lankydavosi bažnyčioje, ši diena nebuvo susijusi su gyvulių globos ar kitais papročiais.

Rugpjūčio 15 dieną Lietuvoje švenčiama Žolinė, kitaip dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Tai nuo seno lietuvių minima diena, turtinga savo tradicijomis, apie kurias naujienų portalui tv3.lt papasakojo etnologė Eglė Valentė. Kaip pasakoja specialistė, Žolinė pažymi vasaros ir rudens sandūrą bei augimo pabaigą. Šiuo metu svarbiausi darbai jau buvo nudirbti – javai nupjauti ir suvežti, o uogos ir vaisiai surinkti.

Prabėgus šešioms savaitėms po šv. Velykų, minima kita graži šventė – Šeštinės. Nors tai bažnytinė šventė, etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad čia netrūksta ir kaimiškų tradicijų, kai kurias jų galėtume pritaikyti ir šiandieną, o kai kurios nustebina. Etnologas, profesorius L. Klimka pasakoja, kad anksčiau ši diena kartais vadinta ir Kregždžių diena, mat šios panašiu laiku sugrįždavo iš šiltų kraštų, ant savo sparnų parnešdamos šilumą.

„Neseniai teko lankytis tolimo dėdės laidotuvėse. Jos vyko Varėnos rajone, Dzūkijoje, pagal visus senovinius papročius. Deja, kai kurie mane taip nemaloniai nustebino, kad dar kelias naktis negalėjau ramiai miegoti“, – rašo tv3.lt laišką atsiuntusi Diana iš Kauno.

Mergina iš Balio ištekėjo už apeiginio durklo, kitaip vadinamo keriu, kuris induistų papročiu padeda atmesti moters ir jos šeimos pažeminimą, jei jaunikis pabėga nuo nuotakos. Prie altoriaus nėščia nuotaka atsistojo greta apeiginio durklo. 22 metų Ni Putu Melina iš Balio surišo mazgą ant kerio durklo ‒ šis induistų paprotys padeda nuimti gėdą ir pažeminimą nuo nuotakos šeimos.

Naujieji jau visai čia pat, todėl dabar pats laikas susirūpinti, ką tiekti ant šventinio stalo, kad ateinantys Tigro metai būtų sėkmingi. Sakoma, kad tam tikri patiekalai gali padėti per metus patirti daugiau meilės, džiaugsmo ir sėkmės. Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, sako, kad prieš Naujuosius metus, kaip ir kalėdiniu laikotarpiu, pirkėjai linkę išlaidauti ir daugiau dėmesio skiria gurmaniškesniems valgiams.

Žmonės nuo seno tiki, kad Kūčių vakaras stebuklingas. Tad dabar apie šio vakaro burtus. Kuo senovėje žmonės tikėjo ir kaip pranašavo savo ateitį. Mūsų kolegų pašnekovė iš Dzūkijos sako, kad dauguma burtų buvo apie meilę ir tiki jais. Mat prieš daugybę metų esą pati sau per Kūčias vyrą išsibūrusi. Varėnos rajone Marcinkonių kaime gyvenanti Rožė Pačkauskienė visą gyvenimą griežtai laikosi tradicijų, tad ir ant Kūčių stalo nešami paprasti pasninko valgiai.

Lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės – diena, kurią pagerbiami visi mirusieji uždegant žvakelę ar pamerkiant gėlių. Būtent šią dieną protėviai lankydavo kapus ir tikėjo, kad mirusiųjų vėlės bent trumpam šią dieną aplanko gyvuosius. Vėlinės minimos daugybę metų, pirmasis šią dieną minėti pasiūlė Izidorius Sevilietis VII amžiuje, o 988 metais Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines minėti lapkričio 2-ąją. Galiausiai 1311 metais ši diena įtraukta į Romos katalikų liturgiją.

Nuo senovės protėviai tikėjo, jog gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas ypač svarbus, o artimųjų vėlės gali suteikti pagalbą sunkiu momentu. Mirusiųjų pagerbimui yra skirtos dvi dienos, tačiau daugelis vis dar nežino, kuo skiriasi jų prasmė ir tradicijos. Daugelis mano, jog lapkričio 1-ąją minimos Vėlinės, tačiau toks įsivaizdavimas klaidingas. Šią dieną minima Visų Šventųjų diena, o štai lapkričio 2-oji yra Vėlinės.

Galima pastebėti, kad laidojimo tradicijos šiek tiek pasikeitė jau per paskutinius dvejus metus – nuo koronaviruso pradžios ir dabar. Todėl net nereikia svarstyti, ar dabartinės tradicijos yra kitokios nei buvo anksčiau. Naujienų portalui tv3.lt etnologas profesorius Libertas Klimka pasakojo, kokių laidojimo ir šermenų tradicijų  buvo laikomasi senovės Lietuvoje. Artimojo mirtis yra skaudi nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame gyveni. Skiriasi tik atsisveikino su mirusiuoju būdai.

Sekmadienį Ruklos pabėgėlių pagalbos centre mirė negalią turėjęs 11 metų berniukas. Pirmadienį buvo pranešta, kad berniukas atgulė Vilniaus musulmonų kapinėse, kuriose buvo laidojamas pagal visas islamo tradicijas. Ši mirtis buvo pirmoji pabėgėlių tarpe, tad pagalbos buvo kreiptasi ir į Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos vadovą muftijų Aleksandrą Beganską. Jis naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip atrodo musulmoniškos laidotuvės.

Jau eina paskutinės vasaros dienos, o orai vis dažniau primena, kad jau artėja ruduo. Rugpjūčio 24 dieną minima gandrų, ant sparnų parsinešančių pavasarį ir išsinešančių vasarą, išskridimo diena. Šalį pasiekus krikščionybei, ši diena taip pat pradėta vadinti Šv. Baltramiejaus diena. Žmonės jau pastebi išskrendančius gandrus – kai kurie nelaukia rugpjūčio 24-osios ir į ilgą kelionę iškeliauja anksčiau.

Rugpjūčio 16 dieną minima Švento Roko diena, o šios dienos atlaidai kai kuriuose Lietuvos regionuose nenusileidžia vos vakar minėtai Žolinei. Žmonės šią dieną ne tik paminėdavo, bet ir pradėdavo pastebėti pirmuosius gamtos ženklus, išduodančius, kokie tolimesni orai laukia. Etnologas Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, jog Šv. Roko diena turi istorinę reikšmę, kuri labai jautri – išaukštinama labdaringa veikla ir pagerbiamos aukščiausios žmogiškumo vertybės.

Rugpjūčio 15 dieną Lietuvoje švenčiama Žolinė, kuri pažymi vasaros ir rudens sandūrą bei augimo pabaigą. Anksčiau šią dieną protėviai garbino deivę Žemyną, o vėliau, į šalį atkeliavus krikščionybei, ši šventė sutapo su Šv. Mergelės Marijos ėmimo dangun švente. Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologė Eglė Valentė, ši diena protėviams buvo itin svarbi – skintos gėlės, rinkti žolynai, be to, ir derlius jau nuimtas, o už jį reikėjo padėkoti Žemynai.

Viena gražiausių ir laukiamiausių vasaros švenčių – Joninės, kurios dar vadinamos Rasomis, Kupole. Ši diena neapsieina be įvairių tradicijų ir papročių, kuomet traukiame ieškoti paparčio žiedo, piname vainikus ir leidžiame laiką draugų bei šeimos apsuptyje. Kokia šios šventės reikšmė, ką reiškia iš senovės atėjusios tradicijos bei kokių veiklų reiktų vengti, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologė Eglė Valentė.

Sekminės – viena iš svarbiausių bažnytinių švenčių, simbolizuojanti Šventosios Dvasios nužengimą į žemę. Tačiau ši šventė apipinta lietuviškomis tradicijomis, dar vadinama Beržų garbinimo švente, mat pagonys tikėjo, jog šis medis simbolizavo visą pasaulį. Plačiau apie lietuviškas Sekminių tradicijas, gamtos ženklus bei kokia vasara laukia naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas Libertas Klimka.

Pavasarį pabunda visa gamta, iš tolimų kraštų parskrenda paukščiai. Artėjantis gegužės mėnesis išduoda, kad jau visai netrukus užkukuos gegutė. Etnologas Libertas Klimka papasakojo apie šios dienos papročius bei prietarus, kurie supa šią paukštę ir jos pirmąjį užkukavimą. Tikslios dienos, kada užkukuoja gegutė, nėra – dažniausiai tai įvyksta pirmąją gegužės savaitę, kartais ji pasirodo anksčiau, o kartais nusivėlina.

Paskutinį sekmadienį prieš Velykas švenčiamas Verbų sekmadienis. Tikima, kad pašventintos anksčiausiai sprogstančių augalų šakelės padeda jomis paliestam žmogui turėti gerą sveikatą, apsaugo namus nuo baisių stichijų, o svarbiausias šios dienos akcentas – verba, kuria plakami šeimos nariai, linkint jiems visko, kas geriausia – stiprybės, sveikatos ir sėkmės. Apie Verbų sekmadienio reikšmę, papročius ir prietarus tv3.lt portalui pasakojo etnologė Eglė Valentė.

Trys karaliai skelbia, kad jau atėjo kalėdinių švenčių maratono pabaiga. Pasak etnologo Liberto Klimkos, anksčiau žmonės sakydavo, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Taip pat etnologas paaiškino, kodėl šią dieną lietuviai virš durų piešia kryželius. „Per Tris karalius baigiasi didžioji saulutės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo dieną pailgėjus per gaidžio žingsnį.

Po tokių įtemptų 2020-ųjų, tikriausiai kiekvienas trokštame, kad 2021 būtų lengvesni, o nerimą pakeistų laimė. Štai keletas dalykų, kuriuos padarius į namus galima pritraukti sėkmę ir džiaugsmą. Paskui save tempkitės lagaminą Lotynų Amerikoje tikima, kad jeigu Naujuosius metus pasitiksite su savimi turėdami lagaminą (tinka ir tuščias), ateinantys metai bus kupini kelionių ir nuotykių.

Daugybė žmonių su jauduliu laukia Naujųjų metų nakties ir tiki, kad taip visas negandas paliks praeityje ir viską pradėti galės iš naujo. Dabar ši naktis neįsivaizduojama be spindinčių fejerverkų, tikslų kėlimosi ir linksmybių. Etnologas Libertas Klimka su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo tradicijomis, kurių lietuviai šią stebuklingą naktį laikėsi senovėje.

Nuo senų laikų Kūčios vadinamos stebuklingomis – sakoma, kad naktį ima kalbėti gyvuliai, o šuliniuose esantis vanduo pavirsta vynu. Stebuklingą Kūčių vakarą neapsieinama ir be įvairių burtų, kuriais stengiamasi nuspėti lauksiančius pokyčius. Apie Kūčių tradicijas, jų reikšmę ir pagrindinius šios nakties burtus, kuriuos verta išbandyti ir šiandien, pasakoja etnologė Eglė Valentė. Vienas svarbiausių Kūčių šventės momentų – tai visos šeimos susibūrimas.

Žmonės jau nuo seniausių laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu ir net pagalba vienas kitam. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Vis dėlto šias dvi dienas daugelis painioja iki šiol. Lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną, o štai lapkričio 2-ąją – Vėlines. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV dar VII amžiaus pradžioje.

Rugsėjo 22-ąją 13 val. ir 31 min. saulė pasiekė ekliptikos tašką, vadinamą rudens lygiadieniu. Nuo šios dienos prasideda astronominis ruduo, susilygina diena ir naktis. Etnologas profesorius dr. Libertas Klimka sako, kad rudens lygiadienis yra laiko slenkstis, nuo kurio žmonių gyvenimuose daug kas pasikeičia. Jo teigimu, senų senovėje ši data lietuviams turėjo ypatingos reikšmės.

Sekminės – šventė, kurią minime praėjus septynioms savaitėms po Velykų. Nuo seno šią dieną žmonės ypatingai garbino gyvulius, augmeniją ir kartais švęsdavo net tris dienas. Kokios buvo svarbiausios tradicijos ir papročiai bei kodėl dabar Sekminės yra primirštos, tv3.lt naujienų portalui pasakojo etnologas Libertas Klimka. „Šita bažnytinė šventė yra labai svarbi metų cikle, tai yra trečioji iš privalomų švenčių, todėl Sekmines švęsdavo ne vieną dieną ir turėdavo daug žaismingų papročių.

Užgavėnės – slenkstis tarp pavasario ir žiemos, kai iš kiemo varomi šalti ir snieguoti orai. Nors ši žiema buvo neįprastai šilta ir atrodo, kad varyti ir nėra ko, tačiau ši šventė vis tiek atėjo. Ką daryti, jeigu norite prisišaukti sėkmę, naujienų portalui tv3.lt pasakojo garsi astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė. „Sulaukėme dar vieno metų virsmo, vėl ruošiamės išvaryti žiemą, deja, ji šiais metais taip ir nepasirodė.

Veikiausiai retas mūsų žino, kad pagal vieną gruodžio dieną galima numatyti, koks oras bus kiekvieną kitų metų mėnesį. Kaip juokauja etnologai, tai puikus būdas susiplanuoti sau atostogas, nes žinosite, kuris mėnuo bus lietingas, o kuris – itin saulėtas. Senovės lietuviai orą atidžiai stebėti imdavo nuo gruodžio 13 d., dar vadinamos Šviesos diena arba Šv. Liucijos diena.

Šiandien minime Visų Mirusiųjų dieną, trumpiau vadinama Vėlinėmis. Būtent šią dieną lankome mirusiųjų kapus ir taip juos pagerbiame. Ar tikrai šią dieną reikia lankyti kapus, kokias klaidas mes vis dar darome ir kaip tinkamai paminėti šią dieną, atskleidžia etnologė Eglė Valentė. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį.

Jau netrukus minėsime Vėlinių dieną. Tačiau ar tikrai šią dieną vertėtų praleisti, lankant artimųjų kapus, kokias klaidas lietuviai dažniausiai daro ir kaip šią dieną minėdavo mūsų protėviai? Apie Vėlinių dienos svarbą, tradicijas, papročius ir šiuolaikines klaidas kapuose šiandien naujienų portalo tv3.lt tiesioginės transliacijos metu kalba etnologė Eglė Valentė.

Jau penktadienį senovės lietuvių tradicijų puoselėtojai pradėjo švęsti gamtos virsmo etapą: vasaros saulėgrįžą. Etnologai pasakoja, kad šiąnakt galima praustis gydančia rasa, žoliauti ir burti. O laukiantiems kalendorinių Joninių, gerų žinių turi ir sinoptikai. Senoji lietuvių saulėgrįžos šventė vadinama Rasomis arba Kupole. Mat šią diena be galo svarbu puoselėti augalus, rinkti vaistažoles, apipinti žolynais namus, tvoras, ar, surinkus žolių, jas sudėti į kupolę.

Šiomis dienomis ypač daug lietuvių vaikų atostogas leidžia Turkijoje. Vien į Stambulą tiesioginiai sausakimši lėktuvai kyla dukart per dieną ir, deja, jau teko girdėti, kad per Velykas tautiečiai taip atsipalaidavo, kad vieno Viduržemio jūros viešbučio apsaugininkams teko pakelti ne tik antakius. Sutinka pagal drabužius, palydi pagal protą... Ši patarlė gali gerokai palengvinti jums kelionę į šią be galo gražią ir svetingą šalį, ypač jei ketinate nuklysti nuo turistinių takų.

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui.

Gruodžio pabaiga – tikras švenčių maratonas. Ir šv. Kalėdos, ir Naujųjų metų išvakarės. O kur dar dovanos ir vaišėmis nukrauti stalai... Tačiau kad ir kaip sunku būtų nepasiduoti greitam gyvenimo tempui, žmonės raginami nepamiršti rimties, tikrosios švenčių prasmės bei puoselėti senąsias tradicijas. O tiesa tokia – nors šv. Kalėdos yra krikščioniška šventė, visgi jos šaknys yra senovės tikėjime. Kartais net nesusimąstome, kiek daug tradicijų ir papročių mes esame atsinešę iš savo protėvių.

Jau šiąnakt pasaulį drebins garsioji pamėklių šventė Helovinas. Ir jau ruošiasi dalis Lietuvių. Prekybininkai sako, kad šiomis dienomis žmonės tiesiog šluote šluoja Helovino atributiką, o didžiuosius šalies miestus drebins audringi vakarėliai. Vis dėlto dalis žmonių, ypač vyresni šventei abejingi, o Bažnyčios atstovai ragina nepasiduoti vaiduokliškai infekcijai.

Iki Naujų metų liko visai nedaug. Vidurnaktį suaugę kels šampano stiklines ir, aišku, visi dalinsis bučiniais bei sveikinimais. Pasirodo, tradicija pabučiuoti mylimąjį nėra tokia gera, kokia atrodo, rašo cosmopolitan.com. Bučinys su mylimuoju įsirėžia į atmintį. Jei kartu sutinkate Naujus metus, tai tikrai įstrigs atmintin ir nebus malonu skyrybų atveju. Visgi nutraukus visus ryšius su mylimuoju nėra smagu prisiminti, kad Naujuosius sutikote kartu, bučiavotės, o pasirodo – nieko iš to neišėjo.

Utenos „Juventus“ treneris Antanas Sireika gavo vertingų pamokų 2012-2014 metais dirbdamas Japonijoje, Točigio „Brex“ klube. Du dešimtmečius Lietuvoje ir Rusijoje pradirbęs 59-erių specialistas į tėvynę grįžo pasisėmęs labai vertingos patirties. „Iš japonų reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, – specialiai projektui #SavasTarpSvetimų teigė A.Sireika. Nors lietuvis Japonijoje – tikra egzotika, specialistas 2 mln. gyventojų turinčiame Točigio mieste niekada nesijautė kitoks.