Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad krikštatėviai per Atvelykį lankydavo savo krikštavaikius. Lankydavosi ir tolimesni giminės, atvažiuodavo pasižiūrėti, kaip gyvena artimieji. Ši šventė buvo įdomi tuo, kad anuomet būdavo daug žaidimų su margučiais, skirtų vaikams.
„Žemaitijoje sakydavo, kad atvažiavo pilnas vežimas vaikų. Susidarius didesnei kompanijai, vaikams būdavo labai didelis džiaugsmas. Jie namuose nudažydavo per savaitę vištų sudėtus kiaušinius, nes per Velykas dažyti būdavo jau su valgyti, o gimines pavaišinti reikėjo. Vaikai tuos margučius lauke ridendavo, dauždavo juos“, – pasakoja etnologas.
Šventam prilygstantis darbas
Neretai šv. Velykos skelbdavo ir pagrindinių darbų pradžią – žmonės pradėdavo visus žemės darbus.
„Būdavo tokia patarlė, kad jeigu sietynas, žvaigždžių padrikasis spiečius toks jaučio žvaigždyne, nusileidžia kartu su saule, tai sakydavo: sietynas pažare – jautelis vagoje. Reiškia, kad jau reikėdavo pradėti arimą“, – šypteli etnologas.
L. Klimka nurodo, kad įprastai šis reiškinys būna balandžio pradžioje ir tada pradedamas pavasarinis arimas, o tai visada buvo labai svarbus darbas, nes buvo manoma – kaip išarsi dirvą, taip ir užaugs derlius.
„Pasiruošimas tiems darbams buvo labai didelis. Vykdavo ir pirmosios vagos šventė su apeigomis ir tradicijomis, kaip artojas pirmą kartą išeina į lauką. Šios šventės pastovios datos nebūdavo, viskas priklausydavo nuo to, koks pavasaris – ankstyvas ar vėlyvas.
Pirmoji vaga buvo su daugybę atodairų: ir žemę pabučiuoja, ir pirmą vagą atgal užverčia taip atsiprašydami žemės už išdraskymą. Tai labai prosenoviška tradicija. Arkliai irgi pirmą dieną nevaromi ir botagu nesišvaistoma, nes taip ieško santarvės su jais. Laukas visada ariamas tik prieš vėją. Tokios atodairos turėjo užtikrinti būsimo derliaus sėkmę“, – pasakoja jis.
Sunkiems darbams – papildomas maistas
Po Velykų ir Gavėnios pasninko žmonės vėl imdavo valgyti riebiai. Tai irgi susiję su žemdirbystę. Pasak etnologo, artojas turėdavo smarkiai pavalgyti, nes darbas būdavo sunkus – arti reikėdavo su jaučiais ar arkliais.
„Sakydavo, kad nuo Gandrinių, kurios švenčiamos kovo 25 dieną, į dienos racioną būdavo įtraukiami ir pavakariai, nes diena pailgėdavo, o tu pačiu padaugėdavo ir darbų. Jeigu mėsos turėdavo, valgydavo jos daugiau. Iš tiesų, baudžiavinis kaimas vis pabadaudavo pavasarį. Bet gelbėdavo paukščiai, kurie dėdavo kiaušinius“, – sako L. Klimka.
Visų didžiųjų darbų pabaiga būdavo ties Šeštinėmis, nes praėjus septynios savaitėms po Velykų ir atėjus Sėkminėms gamta būna suvešėjusi ir sodinimui jau per vėlu.
„Visi svarbiausi darbai turi būti padaryti iki Šeštinių, kurios švenčiamos šeštą sekmadienį po Velykų. Gegužės viduryje dar yra sodininkų dienos, kai sodai žydi ir juos reikia saugoti nuo šalnų.
Gegužę žmonės džiaugdavosi gamtos suvešėjimu ir švęsdavo šv. Florijono šventę – kuomet bitininkai spėdavo, koks bus medunešis, ir šv. Stanislovo šventę moterys sodindavo svogūnus. Todėl juokais moterys šią šventę vadindavo cibuliniu Stanislovu“, – šypteli jis.
