Krizė drebinanti euro zonos silpniausias šalis gali būti apibūdinta paprastai: viskas tapo pernelyg brangu, rašo „Wall Street Journal“.
Darbo jėga tapo per brangi, todėl turėjo mažėti atlyginimai. Tačiau pabrango ir maisto produktai, transportas, būstai bei gausybė kitų prekių ir paslaugų. Sparčiai augančios kainos krizės prispaustose šalyse per pirmą prisijungimo prie euro dešimtmetį išsiurbė jų ekonomikų konkurencingumą, kas galų gale lėmė augimo sulėtėjimą bei nedarbo išaugimą.
Ar problema buvo sutvarkyta? Ne visai: prasidedant tretiems regiono skolų krizės metams, kainos euro zonos periferijoje – Pietų Europoje, Airijoje ir Baltijos šalyse, kurios yra pririšusios savo valiutą prie euro, - yra vis dar per aukštos. Tai didelė problema politikams, kurie tikisi, kad ekonominis augimas į periferiją gali sugrįžti per vienerius ar dvejus metus.
Kodėl kainos yra svarbios? Per pirmąjį dešimtmetį euro zonoje, infliacija periferijoje nuolat buvo didesnė nei Vokietijoje – taip Vokietija tapo zonos pigios produkcijos centru. Tam, kad po krizės atgautų konkurencingumą, kainos periferijoje, palyginti su Vokietija ir kitomis stipriomis euro zonos šalimis, kaip Nyderlandai ir Austrija, turi nukristi.
Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Graikijai tai tikriausiai reikštų defliaciją. Kitoms, kaip Ispanija, tai galėtų reikšti ženkliai mažesnę infliaciją nei Vokietijoje.
Ar tai atsitiko? Infliacija – atsižvelgus į pakeistus mokesčius – sugniuždytoje Ispanijoje siekia 1,9 proc., o vis dar augančioje Vokietijoje – 1,9 procento.
Kainų lygio pokytis tiesiog nevyksta pakankamai greitai.
Ši problema dar skaudesnė Graikijoje. Privataus sektoriaus algos smarkiai krito. Nuo 2010 m. jos sumažėjo vidutiniškai apie 14 procentų.
Tačiau, kas atsitiko infliacijai? Ji yra teigiama daugiau nei du metus, nuo tada kai Graikija gavo pirmą paramą iš euro zonos ir TVF; ir ji yra nuolat aukštesnė nei tikimasi, net pritaikius naujus mokesčius, kuriuos dėl taupymo liepė Graikijai įvesti kreditorės.
Problema ta, sako Graikijos valdžia, kad graikų verslas sumažinęs algas, nesugebėjo sumažinti ir kainų. Tai apribojo konkurencingumo augimą Graikijos ekonomikoje ir sunaikino Graikijos pirkėjų, kurių algų mažėjimas nelėmė kasdienių produktų atpigimo, pajėgumus.
„Yra labai didelis skirtumas tarp pragyvenimo išlaidų ir algų lygio, - sako Michailas Chalarisas, vykdomasis Graikijos darbo rinkos inspekcijos direktorius. – Yra riba, iki kurios galima mažinti kainas neeliminuojant pelno.“
„Kol kas mes to nematome, - sako jis. – Galbūt atsakymas yra labai labai senas: gobšumas.“
Graikijos kreditoriai ir kai kurie pareigūnai sako, kad atsakymas slypi nekonkurencingoje Graikijos rinkoje. Sektoriuose dominuoja keli galingi gamintojai ar grupės, kuriems nėra spaudimo mažinti savo pelną dėl kylančios konkurencijos.
Atverti rinkas konkurencijai buvo vienas pagrindinių Graikijos paramos programos tikslų, tačiau Graikijos kreditoriai teigia, kad kol kas šalis lėtai vykdo reikalingas priemones tikslui pasiekti.
Net jeigu Graikija ir kitos į bėdą pakliuvusios šalys pritaikys priemones, kurios leis kainoms kristi, valdžia vis tiek turės išspręsti defliacijos problemą, kuri apsunkintų skolos naštą namų ūkiams ir vyriausybei.
Vokietija ir kitos branduolio šalys galėtų padėti periferijai leisdamos savo šalių viduje didesnę infliaciją, taip periferijai nereiktų imtis tikros defliacijos – Vokietijos vyriausybė sakė, kad yra pasiryžusi imtis tokio žingsnio.
Tačiau jei Vokietijoje algos pakiltų per greitai, infliacija euro zonoje galėtų pažeisti ECB nustatytą 2 proc. limitą, ir tada pakiltų palūkanų norma. Dėl to, kai kurie ekonomistai siūlo ECB laikinai leisti aukštesnę infliaciją, kad būtų palengvintas didelis kainų pokytis, kurio reikia euro zonai.
„Daugelis žmonių Frankfurte sako, kad 2 proc. yra šventas skaičius, - sako Paulas De Grauwe, ekonomikos profesorius iš Leuveno katalikiškojo instituto. – Euro zonoje yra daug šventų skaičių, kurie apsunkina racionalios ekonomikos politikos vykdymą.“