Dabar paprastai darbo savaitę sudaro iš 40 valandų, o trumpesnis darbo laikas taikoma tik išimtiniais atvejais. Bet dėl to mažėja ir atlygis. Be to, mažinant etatą trumpėja socialinio draudimo stažas, atitinkamai ir pensija.
Darbo valandas sutrumpinti iki 32 paprastai nepavyks
Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresniosios ekspertės Karolinos Mickutės, visas darbuotojo darbo krūvis dažnai yra siejamas su išdirbtų valandų skaičiumi, o ne su sukurtu produktu ar verte.
Jos teigimu, darbo įstatymai griežtai numato, kad darbo savaitę tipiškai sudaro 40 valandų, o išimtys įtvirtintos dar kitais įstatymais.
Trumpesnė darbo laiko norma laikoma , pavyzdžiui, biudžetinių įstaigų darbuotojams, kurie augina vaikus iki 3 metų: „Taigi keturių darbo dienų savaitė, nors teisėta, nėra valstybės skatinama kaip nuolatinė praktika.“
Anot LLRI ekspertės, darbo kodeksas numato galimybę laikinai susitarti dėl trumpesnio darbo laiko, tačiau proporcingai mažinamas ir atlyginimas. Todėl dabar tokie darbuotojai yra priversti prašyti dirbti ne visą etatą, o 0,8 standartinio darbuotojo krūvio.
Pašnekovės aiškinimu, kitu atveju darbuotojai ir darbdaviai gali tarpusavyje sutarti, kad darbuotojas faktiškai dirba 4 dienas per savaitę, o penktoji diena pasiliekama kaip „rezervinė“, susidarius „ekstra situacijai“.
„Nors sutaupoma laiko popierizmui, kyla ir rizikų. Darbdavys yra atsakingas už darbuotojo sveikatą darbo metu. Jeigu „ant popieriaus“ žmogus tą dieną dirba, nors veikia kažką visiškai nesusijusio su darbo funkcijomis ir susižeidžia, kiltų rimta rizika, kad darbdavys būtų atsakingas už tai, ko iš esmės negali kontroliuoti“, – pabrėžė K. Mickutė.
Mažiau darbo valandų – mažesnė pensija?
LLRI atstovė atkreipė dėmesį, kad pensija priklauso ne tik nuo uždirbtos sumos, bet ir nuo stažo, t. y. realiai išdirbto laiko. Taigi trumpesnės savaitės nustatymas, šiuo požiūriu, neužtikrintų darbuotojų socialinių garantijų.
Ekspertės teigimu, nors sukuriama vertė ir mokami mokesčiai būtų vienodi, trumpesnį laiką faktiškai išdirbęs asmuo negalėtų pretenduoti į tokią pensiją, kokią gautų dirbdamas visu krūviu.
Vis tik ji pažymi, kad, nors konkretaus įstatymo nėra, 4 darbo dienų savaitė praktikoje vis tiek yra taikoma. Tačiau dabartiniai teisės aktai dirbtinai žmones, kurie dirba efektyviau, pastato į mažiau palankią poziciją, kai jie nepilnai kaupia pensijai ar atostogoms.
Neigiamai paveiktų atostogas?
Pasak K. Mickutės, įstatymai numato, kad, jeigu dirbama mažiau dienų, pavyzdžiui, 4 dienas per savaitę, darbuotojui privalomai turi būti suteiktos bent 2 savaitės nepertraukiamų atostogų.
Ekspertės aiškinimu, tokiu atveju ir prašymas dėl atostogų turėtų būti pildomas nepertraukiamam laikotarpiui, tačiau darbdavys turėtų už papildomus 2 penktadienius ir sumokėti:
„Taigi faktiškai darbdavys „permokėtų“ už atostogas. Susidaro kuriozinė situacija, kai darbuotojas gauna dvi „papildomas“ atostogų dienas, kad susidarytų nepertraukiamas kasmetinių atostogų periodas, tačiau tomis dienomis darbuotojas ir taip nebūtų dirbęs“, – kalbėjo LLRI atstovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad kartais ir vienoje įmonėje ne visiems darbuotojams yra įmanoma sudaryti sąlygas dirbti 4 dienas per savaitę dėl pačios darbuotojo funkcijos, įmonės veiklos specifikos.
„Svarbu neleisti, kad Darbo kodeksas ir išvis įstatymai taptų kiekvienos įmanomos gyvenimo situacijos atsakymu. <...> Todėl universaliausia ir prasmingiausia būtų numatyti kuo bendresnes taisykles. Šiuo atveju – daugiau galimybių tartis pačiam darbuotojui su darbdaviu“, – pastebi LLRI ekspertė.
K. Mickutė neslėpė, kad ne visos įmonės dėl savo veiklos specifikos gali sau leisti 4 darbo dienų savaitės modelį. Priverstinai sutrumpinus darbo savaitę prireiktų trečios ar net ketvirtos darbuotojų pamainos. Tačiau jau dabar įmonės skundžiasi, jog galėtų sukurti daugiau, tačiau joms tiesiog trūksta darbuotojų.
4 darbo dienų savaitė kai kam gali tapti pražūtinga
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė Ineta Rizgelė taip pat tikina, kad kai kuriuose sektoriuose 32 val. darbo savaitės objektyviai nebūtų įmanoma įgyvendinti be išaugusių kaštų.
Anot jos, jei yra pramonės gamybos linija, kurią prižiūri specialistas, sutrumpintas jo darbo laikas nelems efektyvesnės gamybos, priešingai – gamyba taps brangesnė, nes tam pačiam darbui reikės samdyti daugiau specialistų.
Taigi trumpesnė darbo savaitė lems ne padidėjusį efektyvumą, o priešingai – išaugusius kaštus ir mažėjantį konkurencingumą:
„Anglijoje, kurioje buvo atliktas vienas garsiausių 4 dienų darbo savaitės eksperimentų, dėl šios priežasties dalis gamybos įmonių savo noru pasitraukė nebaigusios eksperimento, nes nuostoliai buvo per dideli.“
Konfederacijos nuomone, papildomo reguliavimo čia tikrai nereikia. Darbo laiko klausimas gali būti apspręstas savanoriškais darbdavių ir darbuotojų susitarimais.
Taigi, I. Rizgelės nuomone, 4 darbo dienų savaitė yra kiekvienos įmonės apsisprendimo klausimas.
Jos teigimu, pasaulinės tendencijos rodo, kad šis modelis šiuo metu yra eksperimentų fazėje: vienur tie eksperimentai pasiteisina, kitur ne – tai priklauso nuo įmonės veiklos specifikos.
LVK atstovė paminėjo, kad dalis įmonių jau dabar patys peržiūri veiklos procesus. Po pandemijos įmonėse, kurios gali organizuoti darbą nuotoliu, įvyko daug pokyčių: išpopuliarėjo darbas iš namų, „darbostogos“ ir panašiai.
Pašnekovė nurodė, kad kiekviena įmonė randa sau tinkamiausius veiklos organizavimo būdus, todėl teisė apsispręsti, kiek dienų per savaitę dirbti, turi būti paliekama pačioms įmonėms.
Mato daugiau privalumų
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad toks darbo modelis turi daugiau privalumų nei trūkumų. Anot jos, tyrimai rodo, kad labiau pailsėjęs, darbą ir šeimyninius santykius suderinęs žmogus dirba produktyviau ir našiau.
I. Ruginienės tikinimu, įmonės šį modelį renkasi, nes pamatė, kad pervargęs žmogus per įprastą darbo laiką padaro mažiau, nei per trumpesnį laiką pailsėjęs.
Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal išdirbtų valandų skaičių. Todėl yra nemažai perdegimo atvejų, kai maždaug 50-ties metų amžiaus darbuotojai nebegali grįžti prie darbo, kurį dirbo visą gyvenimą, nes nebeturi sveikatos, o juos perkvalifikuoti ir įdarbinti kitur yra labai sudėtingas procesas.
Pašnekovė įsitikinusi, kad 4 dienų darbo savaitės modelis turėtų būti pritaikytas visiems darbuotojams neišskiriant pareigų ar srities. Ji teigia, kad, remiantis tyrimais, nėra tokio sektoriaus, kuriam nebūtų galima pritaikyti šio modelio – tai yra darbo organizavimo klausimas.
Pasak jos, šiandien visi galėtų pereiti prie 32 darbo valandų savaitės, bet tiesiog nenori:
„Jei, pavyzdžiui, kalbame apie gamybos sektorių, yra labai paprasta išeitis – reikės tiesiog daugiau darbuotojų, kas nepatrauklu darbdaviui, nes teks investuoti į didesnį darbuotojų skaičių, labiau pasidalinti pelnu. Bet kam jam taip daryti, jei du žmonės padaro už dešimt? Toks požiūris stabdo progresą.“
