Apie tai, portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“, diskutuoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė ir Pilietinės visuomenės instituto vadovė Ieva Petronytė.
Matėme kultūrininkų protestus ir sekmadienio streiką. Adomavičiaus pasitraukimas ministro pareigų aistrų nenuramino – dabar kultūrininkai reikalauja, kad „Nemuno Aušra“ neliestų kultūros ir kad Kultūros ministerija jiems nepriklausytų. Ką, jūsų nuomone, rodo ši situacija ir tokie jų reikalavimai?
A. Ramonaitė: Akivaizdu, kad tai rodo poliarizaciją visuomenėje. Mes galvojome, kad jau ji apsiramino – ta mūsų skirtis, kuri matėsi kažkada po praeitų Seimo rinkimų, ir atrodė, kad jau viskas aprimę.
Dabar mes matome analogišką situaciją: praėjo maždaug metai po rinkimų, ir kantrybė neišlaiko tų žmonių, kuriems tie rinkimų rezultatai nepatinka. Iš tikrųjų, čia vis dėlto yra tam tikra problema, nes tie protestai buvo ir pačioje pradžioje iš karto po rinkimų.
Protestuoti juk ateina, kaip bebūtų keista, ne tų partijų rinkėjai, bet ateina tų partijų priešininkai. Šiandien tokia paradoksali situacija: vyksta rinkimai, yra rezultatai, tada tie, kurie pralaimėjo, eina protestuoti ir sako: „Mes nesutinkame su rezultatais“, tačiau taip neišeina, nes rinkimai ir demokratija pagrįsti tuo principu, kad kažkada kažkas laimi, kažkas pralaimi, yra žaidimo taisyklės ir tu turi laikytis tų žaidimo taisyklių.
Kai kurių veikėjų skelbimas, kad reikia dabar gal jau demokratiją gelbėti nedemokratinėmis priemonėmis, nuskamba pakankamai grėsmingai. Kol tie protestai buvo nukreipti prieš tam tikrą veiksmą, šiuo atveju – konkretaus ministro paskyrimą, tai atrodė normali pilietinės visuomenės veikimo dalis, bet dabar, kai tai pasidaro apskritai iš principo prieš partiją arba net prieš koaliciją, kuri legitimiai laimėjo rinkimus, tada kyla klausimas, kas čia vyksta.
Tai labai panašėja į situacijas kitose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, kai susipriešinusios visuomenės pusės pradeda sakyti, kad čia rinkimai išvis neteisėti ir čia išrinkta neteisingai, pažeidžiant kažką, ir tada apskritai pakertamas valdžios legitimumas.
Žodžiu, mano supratimu, tai čia yra truputį perlenkimas lazdos, nors aš visiškai suprantu, aišku, emocine prasme aš suprantu tuos protestuotojus, bet šalia emocijos reikia įjungti vis dėlto dar šaltą protą, nes kitaip mes galime nueiti kažkur labai neteisinga linkme.
Jūs čia paminėjote, kad kultūrininkai peržengė sveiko pilietiškumo ribas. Ką jūs turėjote omenyje? Dabar pasigirdo kritika ir iš kitos pusės dėl šitų žodžių. Kaip jūs vertinate?
A. Ramonaitė: Tai iš tikrųjų truputėlį paradoksalu, kad buvo sakoma: „Kodėl, jeigu į Šeimų maršą reagavau tarsi kitaip negu čia?“. Aišku, Šeimų maršo metu irgi buvo galbūt peržengtos tos ribos, bet tada visi puolė labai stipriai, kad čia peržengtos ribos.
Čia dabar panaši situacija, bet dabar jau visi kitaip žiūri, tai kur čia visą laiką dvigubi standartai pas mus taikomi? Tų dvigubų standartų yra tiek daug ir tada galvoji: „Palaukit, čia vis tiek kažkoks neadekvatumas yra“.
Juk teisės sistema veikia tuo principu, kad pritaikyk tą pačią taisyklę kitam priešininkui. Pagalvok, jeigu būtų kita situacija, susikeistumėte vietomis su priešininkais, ir pagalvok, ar ta tavo taisyklė, tas principas, kurį tu sakai, ar tada tiktų.
Pirmiausias dalykas, ką reikėtų pagalvoti: štai čia dabar, kaip Šimonytė atsiprašė už tuos žodžius, kad išsirinksite kitus, jeigu nepatinka, tai dabar jau atsiprašė, bet prieš sakant reikėjo pagalvoti, kad tokia pati bus situacija, kai bus kiti valdžioje, ir ar tada tas pasakymas tau tiks, ar ne.
Siūlyčiau visą laiką prieš sakant ir darant kažką pagalvoti, atlikti tokį mintinį eksperimentą, įsivaizduoti save kitoje barikadų pusėje, ir tada suprasite, ar teisingai, ar ne.
Nuo praėjusios savaitės matome, kad kultūrininkų protestai ir visuomenės sukilimas jau daro įtaką valdžios sprendimams – atsistatydino ministras Adomavičius, ieškoma jo pamainos. Ką tai rodo ir reiškia šioje situacijoje?
I. Petronytė: Iš tiesų turbūt matome tiesioginę Vyriausybės reakciją, konkrečiai – ministro lygmeniu. Kultūros ministro atsistatydinimas buvo pateiktas įvairiai. Iš vienos pusės, lyg ir asmeninis atsistatydinimas, iš kitos pusės, ministrės pirmininkės buvo duota suprasti, kad tai įvyko nebe jos paskatinimu.
Galime matyti, kad vis dėlto tai yra reakcija į pilietinę visuomenę ir į jos spaudimą, iš tikrųjų atsižvelgiama, bet ne tiek, kiek yra reikalaujama. Iš kitos pusės, tas išliekantis labai aiškus reikalavimas, kad „nesitrauksime, kol nebus „Nemuno Aušra“ patraukta nuo kultūros“, iš tiesų rodo labai bekompromisę poziciją.
Tas bekompromisiškumas, apie ką profesorė Ainė kalba, iš tikrųjų yra pakankamai pavojingas dalykas. Viena vertus, tikrai labai galima suprasti kultūrininkus, visą kultūros bendruomenę, pradedant nuo ministro paskyrimo, kuris galėjo atrodyti pakankamai įžeidžiai ir šokiruojančiai.
Tai yra ta pirmoji kibirkštis, kuri išties labai išplito ir galima matyti, kad tikrai yra tas nerimas. Jį galima suprasti, ypač darant nuorodas į kitas šalis, kurios pradeda riedėti žemyn nedemokratiniu keliu būtent partijoms įgaunant postus Kultūros ministerijoje ir panašiai, tačiau kyla klausimas, ar jau dabar laikas apie tai protestuoti iš anksto?
Iš tiesų, nerimo yra, jis yra natūralus, bet tai, kas dabar vyksta, yra šiek tiek paankstinta reakcija. Mes galime protestuoti prieš Kultūros ministro paskyrimą, bet iš kitos pusės, didėja susiskaldymo grėsmė.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
