L. Klimka sako, kad norint sužinoti, kokie bus šaltojo laikotarpio orai, turėjome palaukti iki šv. Martyno dienos – paskutinės rudens šventės.
Paaiškėjo, kokie orai laukia
Prasidėjus priežiemiui, galime spręsti, kokia žiema mūsų laukia. Pašnekovas sako, kad šis laikotarpis yra labai pranašingas. Iš šios dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia.
„Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią.
Pavyzdžiui, yra keletas posakių kaip: „Po šv. Martyno tik velniai laužo vantas“. Tai reiškia, kad medžių lapai jau nukrito ir prasidėjo vėjuotas sezonas. „Nuėjo šluotų rišti po Martyno“ – taip pašiepiami žmonės, kurie savo pareigų neatlieka laiku“, – pasakoja entologas.
Šv. Martyno diena buvo švenčiama ir seniau
L. Klimka sako, kad lapkričio 11-ąją pažymi protestantiškasis pasaulis: šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris (1483-1546), didysis bažnyčios reformatorius.
„Jo garbei vardą gavo ir Martynas Mažvydas, mūsų raštijos pradininkas, 1547 metais išleidęs lietuviškąjį „Katekizmą“, – pasakoja profesorius.
Libertas Klimka sako, kad labai džiaugtųsi, jeigu ši nuotaikinga ir reikšminga Oželio šventė sugrįžtų į mūsų tradicijas, kultūros gyvenimą ir mokyklas:
„Labai skirtingai, nenuobodžiai ją galima perteikti ir įvairiuose renginiuose: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus, kitais – su piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais – su orų spėjimais iš gamtos požymių, ketvirtais – su senovinių mokyklinių metų pradžia.“
Po paskutinės rudens šventės – priešžiemis
Profesorius primena, kad po šv. Martyno dienos prasideda priešžiemis. Jis sako, kad feodalinėje sanklodoje gyvenant, ši diena būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti.
„Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Ir net kaimo bobutei – pribuvėjai. Per šv. Martyną būdavo mokamas karčiamų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos“, – sako L. Klimka
Etnologas sako, kad žmones ūkio darbams atlikti samdydavo būtent nuo šios dienos. Kartu išsirinkdavo ir kaimo seniūnus – „šaltyšius“.
Seniūnų pareigos būdavo plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus, tvarkyti pašto pastotes, kelių priežiūra, tiltų statyba ir taisymas, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus.
Taip pat pašnekovas pamini, kad tuo metu tvarkos simbolis kaime buvo gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose tą dieną žymėdavo dviejų besikapojančių gaidžių ženklu: „Du gaidžiai – lyg šaltojo bei šiltojo pusmečių priešprieša.“
Piemenų sugalvotas žaidimas
L. Klimka sako, kad piemenys, norėdami kuo greičiau sulaukti žiemos ir grįžti į mokyklas, prisigalvodavo įvairių išdaigų.
„Kadangi piemenėliai norėdavo grįžti į šiltą klasę, imdavosi burtų: aplink pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Jie manydavo, kad jei beržas ir oželis yra baltos spalvos – greitai atšals ir prisnigs.
Tad du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eindavo vorele ir skanduodavo įvairiausias giesmes.
O oželis būdavo vedamas tris kartus, ta pačia kryptimi, kaip saulė juda aplink žemę. Taip piemenys tikėjo, kad paartins žiemą“, – pasakoja Libertas Klimka.
Paskutinės rudens šventės tradicinis patiekalas – žąsis
L. Klimka sako, kad kepta žąsis su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu patiekalas.
Etnologas akcentuoja, kad taip yra todėl, nes seniau per Martyno dieną samdiniams dovanojo žąsis kaip padėkos ženklą, o susėdę prie šventinio stalo jie džiaugsmingai vaišindavosi žąsienos patiekalais.
„Iš žąsies krūtinkaulio taip pat galima paspėlioti apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – daugiau sniego ir speigų, o jeigu daugiau rudos – atlydžių“, – apie tradicijas pasakoja profesorius.