Šiandien – ypatinga diena Lietuvoje: štai, ką būtina padaryti

„Vėlinės yra visų žmonių šventė ir dažniausiai mirusiuosius pagerbiame ateidami į kapines, palikdami gėlių tiems, kurie mums yra svarbūs ir uždegdami žvakę, žinodami, kad ugnelė visais laikais buvo jungtis tarp žemės ir anapus. Taip mes ugnies šilumą skiriame vėlėms ir su jomis susijungiame“, – teigia pašnekovė.  

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kapuose išbandykite 1 triuką: žvakės degs kur kas ilgiau

Lietuviai masiškai šluoja šias prekes: paaiškino, kodėl

Elena ragina atsisakyti kontracepcijos ir šeimą planuoti natūraliai: paaiškino, kaip tai veikia

Kuo ypatingos Vėlinės? 

Etnologė sako, kad visi kažkada gyvenusieji yra su mumis. Vėleles pagerbiame eidami į kapines, uždegdami žvakę, nunešdami gėlių, bet turime suprasti, kad ne tik taip galime bendrauti su vėlėmis.  

„Kiekvienas žmogus turi vėlę, kuri yra mūsų esybės energijos šaltinis, kitame gyvenime išpildantis tai, ko nepavyko išpildyti dabartiname. Todėl mirusieji ateina į pagalbą ir jiems nesvarbu, ar žmogus žemdirbys, ar menininkas“, – pasakoja moteris.

E. Valentė teigia, kad Vėlinių šventė yra svarbi, nes žmonės atnašauja visoms vėlėms – nesvarbu, ar tai šeimos nariai, pažįstami, mokytojai, ar kitos vėlės.

„Tik dabar pradedame suvokti, kad skirtumas tarp mūsų mirusiųjų: protėvių, močiučių, senelių, mokytojų, kultūros, politikos žmonių yra visai nedidelis, nes mes per savo gyvenimą mokėmės iš visame pasaulyje gyvenusių šviesuolių. Tad nesvarbu, kieno tęstinumas per tuos mokymus esame“, – teigia etnologė.

Moteris pasakoja, kad norint pagerbti vėles ir padėkoti savo buvusiems gyvenimo mokytojams, galime juos aplankyti ir taip sulaukti pagalbos.

„Aplankydami mirusiuosius galime sulaukti pagalbos derliui, augimui ar kūrybai. Vėlinės suvokiamos kaip visa tai, kas buvo prieš mus. Vėleles pagerbiame eidami į kapines, uždegdami žvakę ar nunešdami gėlę“, – komentuoja etnologė.

Vis dažniau kyla diskusijos ir apie tai, ar lietuviams dera švęsti Heloviną, o gal verčiau likti prie Vėlinių minėjimo. Etnologė sako, kad Vėlinių šventė nuo Helovino skiriasi tuo, kad mes labai gerbiame savo mirusiuosius ir neturime baimės jausmo, nes esame vėlių tęstinumas.  

O Helovinas – lyg bėgimas nuo baimės jausmo ir atsiribojimas nuo tiesioginio santykio su mirusiaisias, nes ši šventė susijusi su karu, žudymu ir mirtimi. 

„Mes esame stipriai išlaikę senosios Europos kultūros pamatus ir tikime, jog viskas, kas buvo iki mūsų, buvo šviesu, tikra, nepaisant visų padarytų klaidų“, – teigia Eglė Valentė.  

Vėlinių tradicijos

E. Valentė pasakoja, kad seniau, susirinkus visai giminei, ant mirusiųjų kapų būdavo rengiamos Vėlinių vaišės: valgoma vakarienė, vėlėms ant kapų paliekamas maistas.

„Buvo keliami stalai, vaišinamasi kartu su mirusiaisiais ir ant kapų paliekamas maistas. Per maistą, kvapus ne tik jiems aukojame, bet ir susijungiame taip, kaip kažkada sėdėjome prie vieno stalo“, – sako E. Valentė. 

Etnologė prisimena, kad tokiai vakarienei buvo nešami įvairūs patiekalai: grikių gaminiai, kraujo sriuba ar vėdarai, tačiau viskas priklausydavo nuo regiono, kuriame žmogus gyvena. 

„Pavyzdžiui, dzūkai dažnai nešdavo grikių paplotėlius, nes per kulinarijos patirtį ir kvapus susijungdavo mirusieji ir gyvieji. Taip be žodžių žinodavo, kad yra bendrystėje“, – sako moteris.

Nors dabar vaišės įprastai nebenešamos, kaip susijungimo simbolis uždegamos žvakelės. Pasak E. Valentės, ugnis simbolizuoja amžiną dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšį. Etnologė sako, kad mes, skirdami ugnies šilumą vėlėms, su jomis susijungiame.

„Ant kapų uždegtos žvakės yra lyg šviesos jūra, sujungianti šioje žemėje esančius ir išėjusius žmones. Mirusieji yra mums be galo svarbūs, nes mes vis dar galime iš jų mokytis bei prašyti pagalbos. Nesvarbu, ar nori susijungti su šeimos nariu, ar kitame pasaulio krašte gyvenusia siela“, – teigia ji.

Etnologė priduria, kad laikai keičiasi, tačiau skausmas, praradus artimąjį, išlieka tas pats. Tad aplankant mirusiuosius, svarbu prisiminti, kad jų gyvenimas buvo šviesus, net jei ir buvo padaryta klaidų.

„Galime prašyti mirusiųjų pagalbos, atleidimo ar tiesiog pokalbio. Einant į kapines su šviesiomis mintimis, nelieka baimių, nuoskaudų ir suprantame, kad esame jų tęstinumas“, – sako E. Valentė.