Beata, koks jūsų gyvenimo lūžis, apie kurį nutarėte papasakoti?
Mano santykiai su vyru buvo labai sunkūs ir destruktyvūs. Su juo pragyvenau 12 metų. Tuo metu mano savivertė buvo labai žema, todėl įsileidau šį žmogų į savo gyvenimą be išlygų. Tikrai tikėjausi gražaus šeimyninio gyvenimo ir apie tai visada svajojau. Norėjau sudėti į tą vyrą visą savo meilę ir sielą, nes nuoširdžiai maniau, kad turime dalintis savo jausmais ir atiduoti vienas kitam visą save. Dabar suprantu, kad tai kažkuria prasme buvo mano klaida. Gal dėl to, kad dar daug ko nesupratau, neturėjau didelės gyvenimiškos patirties - juk buvau ganėtinai jauna, kai susitikom.
Kiek jums tada buvo metų, Beata?
Man buvo 19 metų, kai susipažinome, o ištekėjau būdama 21-erių. Tačiau pirmas ženklas, kuris jau turėjo man parodyti, kad neturiu to žmogaus įleisti į savo gyvenimą, įvyko dar iki vestuvių.
Koks tas ženklas?
Buvo Kūčių vakaras. Mes puikiai praleidome laiką su mano šeima ir po to nuvykome į bažnyčią. Man tai labai svarbi ir ypatinga šventė, kai norisi susikaupimo, ramybės, bet važiuojant iš bažnyčios namo vyras staiga pradėjo garsinti muziką. Ji buvo tranki, roko stiliaus ir man tai nepatiko. Aš paprašiau pritildyti muziką, tačiau jis dar labiau pagarsino. Tuomet dar kartą paprašiau – jis neišgirdo, o trečias kartas buvo lemtingas. Vyras trenkė man kumščiu į nosį, nors tuo metu vairavau automobilį. Iš to netikėtumo paleidau vairą ir mes nuvažiavome į laukus. Tik išvydusi prieš save stulpą, aš pagaliau sustabdžiau automobilį – iki susidūrimo buvo likę vos keli centimetrai. Tada vyras, nieko nepasakęs, atsidarė dureles ir išbėgo, o aš likau viena – kruvinu veidu ir ištikta šoko.
Ką jūs darėte toliau, Beata?
Kažkokiu būdu sugebėjau grįžti namo. Vyras irgi grįžo, bet paryčiais. Kaip tik tą dieną turėjome vykti pas jo močiutę susipažinti, nes buvo likęs gal pusmetis iki vestuvių. Vyras labai atsiprašinėjo už savo poelgį, o aš jam atleidau. Tiesiog prisiėmiau visą atsakomybę dėl incidento ir pirmiausia galvojau ne apie save – kaip jaučiuosi, bet ką pasakys mano tėvai, kai sužinos, kaip reaguos vyro tėvai - labai jaudinausi, kad jį smerks. Todėl užmaskavau mėlynes, nuvykau į svečius ir elgiausi taip, lyg nieko nebuvo atsitikę.
Šis atvejis iki vestuvių buvo vienkartinis ir jūs nuoširdžiai tikėjotės, kad daugiau tokių nebebus? Kad vyras klaidos nekartos?
Tikrai taip. Aš besąlygiškai mylėjau tą žmogų.. Tiesiog, neturėjau kitokių santykių pavyzdžio. Dabar jau suprantu, kodėl aš priėmiau tokią vyro meilę ir dėmesį, nes galvojau, kad jis nemoka kitaip išreikšti savo jausmų. Kad mylėjo mane taip, kaip sugebėjo ir suprato. Nepaisant to, kad ta meilė mane dažnai labai skaudino.
Beata, pati akcentavote, kad dar iki pažinties su vyru jūsų savivertė buvo labai žema. Kaip galvojat, kodėl? Ar tai kaip nors susiję su jūsų šeima?
Įsigilinusi į savo praeitį, į vaikystės pamatus, prisiminusi visus jautrius momentus iš savo gyvenimo, supratau, kad man be galo trūko meilės iš tėvų pusės ir palaikymo. Niekada nesu girdėjusi sakant, kad mane myli ar kad esu gera dukra. Aš pagrandukė – trečias vaikas šeimoje, bet nepaisant to, dėmesio man trūko. Tėvai labai daug dirbo ir mūsų šeimoje nebuvo įprasta, kad jie vakare vaikus paguldytų ar ryte mama apkabintų ir pabučiuotų. Vėliau, kai lankiausi vienuose kursuose, gavau užduotį įsivaizduoti savo svajonių šeimą - kaip tėvai turėtų elgtis su manimi - maža mergaite. Tokiu būdu reikėjo užpildyti vaikystėje paliktas spragas. Tačiau ši užduotis mano buvo per sunki… Aš nesugebėjau jos įvykdyti, nes išskyrus apkabinimą – daugiau nieko negalėjau įsivaizduoti. Galiausiai per ilgas, gilias praktikas ir kitų žmonių pagalbą pavyko susikurti vaizdą, kaip turėtų atrodyti meilė savo vaikui iš tėvų pusės.
Beata, jūsų toksiški santykiai su vyru truko beveik 12 metų. Galite papasakoti, kas skaudžiausia juose buvo? Ką patyrėte per šį laikotarpį?
Buvau pastoviai vyro žeminama. Pavyzdžiui, prekybos centre ieškojome jam striukės - staiga pamačiau moterišką ryškią striukę ir pasakiau: „Žiūrėk, kokia graži spalva“. Vien dėl to kilo tuščias konfliktas.. Nesvarbu, kad buvom viešoje vietoje. Kuo daugiau žmonių girdėdavo mūsų barnius, tuo jis galbūt jausdavo didesnį pasitenkinimą. Tąkart vyras mane tiesiog aprėkė ir pareiškė, kad neturiu teisės žiūrėt į moterišką striukę, jeigu ieškome striukės jam. Aš dažnai neturėjau teisės ką nors sakyti, reikšti savo nuomonės. Buvau vyrui negraži – tai per stora, tai per plona. Atvirai galiu pasakyti, kad mūsų intymūs santykiai buvo žiaurūs ir niekada jų nelaukiau. Aš drovėjausi savo vyro, todėl vengdavau artimumo šviesoje. Net persirengdavau vonios kambaryje, nes aiškiai suvokiau, kad jis niekada nesižavėjo mano kūnu. Taigi apie kokią šeimyninę laimę galima kalbėti.
O kas jums padėjo išgyventi tuos skaudžius momentus? Kur sėmėtės stiprybės?
Aš save realizuodavau darbe. Man ten labai gerai sekėsi - buvau puiki darbuotoja ir tikrai vertinama kolegų. Tuo metu užėmiau aukštas pareigas – grupės vadovės ir buvau sėkminga savo srities lyderė. Taigi darbe pasisemdavau energijos, stiprybės, sulaukdavau daug palaikymo ir visa tai man padėjo išgyventi bei galutinai nepalūžti. Būtent darbovietėje savivertė nors truputį pakildavo, tačiau važiuodama namo aš kone kasdien turėdavau sugalvoti, ką pasakosiu vyrui apie savo darbo dieną, kad nesukelčiau jam pykčio. Mano profesinė sėkmė dažnai išprovokuodavo mudviejų konfliktus, nors tuo metu dirbau per tris darbus – be laisvadienių ir atostogų, tačiau mano pastangų vyras nevertino.
Sukūrę šeimą iš pradžių buvote dviese ir visi konfliktai, nesutarimai lietė tik judu. Tačiau po kiek laiko gimė sūnelis – ar tikėjotės, kad dėl to vyras pasikeis?..
Nuoširdžiai tikėjausi. Nes sūnus buvo labai laukiamas – mūsų abiejų. Bet visa situacija po vaiko gimimo tik dar labiau pablogėjo. Neilgai trukus supratau, kad negaliu pasitikėti vyru, laukti kokios nors pagalbos ar palaikymo iš jo pusės. Esu ne kartą jam pasakiusi tokią frazę, kad jeigu šalyje prasidėtų karas, tai mūsų šeima neišgyventų.. Tiesiog sūnų pirmą kartą ištiko stipri sloga, o aš nežinau, kaip jam padėti. Vaikas nuolatos verkia ir dėl to dar labiau užgula nosytę - jis nebegali normaliai kvėpuoti. Viskas vyko naktį ir mane apėmė panika, o vyras sugebėjo tik išvaryti mus iš kambario, nes trukdėm miegoti. Tada aš iškviečiau greitąją pagalbą, nes situacija jau buvo kritinė ir išvažiavome į ligoninę. Vyras paskambino tik po dviejų valandų ir paklausė, ar reikia mus parvežti namo.. Bet mes grįžome su taksi. Tai čia yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių ir ženklų, rodžiusių, kad tas vyras negali atlikti jokio atsakingo vaidmens mano gyvenime.
Bet jūs vis tiek gyvenote su juo toliau ir tikėjotės kažkokių pokyčių?
Aš labai stengiausi, kad situacija šeimoje pasikeistų. Organizuodavau įvairias išvykas, nes mes neturėjome praktiškai atostogų. Kadangi esu gera šeimininkė, dažnai gamindavau namie pietus ir beveik kiekvieną rytą pusryčius, kepdavau pyragus.. Deja, jis nevertino viso to – buvo labai išlepintas. Esmė tame, kad aš buvau per gera tam žmogui, tačiau mylėjau jį besąlygiškai ir norėjau apgaubti savo šiluma bei meile. Daug gilinausi į vyro praeitį, vaikystės momentus, bandžiau aiškintis, kodėl jis toks nervingas ir supratau, kad tam tikros patirtys jį skatino taip elgtis.
Beata, jūs ieškojote atsakymų ir tarsi bandėte taip pateisinti netinkamą vyro elgesį. O ar jis suprato, kad pats turi keistis ar mėgino kažką daryti?
Jis nesuprato ir nepripažino tol, kol neįvyko esminis lūžis – mano sprendimas palikti jį. Bet tai neįvyko iškart, nes buvo labai sunku apsispręsti dar ir dėl vaiko. Mūsų sūnus turi klausos sutrikimą, apie kurį sužinojom gan vėlai. Mes drauge mėginom spręsti šią problemą, užsakėm specialius klausos aparatėlius. Jie tikrai labai padėjo sūnelio raidai, kalbos tobulėjimui, bet pirmus metus tie rezultatai dar buvo labai lėti. Kartą mus pakvietė į vaikų gimtadienį, kur dalyvavo ir vyro geri pažįstami. Deja, bet mūsų sūnų kiti vaikai ne visada lengvai priimdavo, nes jam būdavo sunku reikšti savo mintis ar norus. Tąsyk jį irgi atstūmė, todėl sūnus pradėjo verkti. Aš priėjusi jį nuraminau – vyras nekreipė dėmesio ir toliau žaidė stalo žaidimus. Tačiau sūnui pravirkus dar sykį, mano vyras priėjęs agresyviai pareiškė, kad jam gėda ir kad daugiau su mumis į jokius gimtadienius neis.
Kaip jūs reagavote į tokius vyro žodžius?..
Buvau šokiruota. Tačiau tai nebuvo esminis lūžis – jis buvo truputį vėliau, kai grįžome namo. Vyras vėl – vaikui girdint – pakartojo, kad jam gėda. Maža to, išvadino sūnų labai negražiais žodžiais.. Kad jis „daunas“, „atsilikęs“ ir dar kitokiais. Būtent tada – nežinau, kas įvyko viduje – bet mane ištiko toks stiprus šokas, kad aš negalėjau net rasti žodžių išsakyti savo emocijoms. Aš beveik mėnesį vyrui neištariau nė žodžio. Jis tikrai suprato, kad kažkas ne taip, nes tik kartais pagamindavau valgyti, bet visiškai nesikalbėjau – nei „labas rytas“, nei „labanakt“. Ir vieną dieną vyras grįžo su mano mylimiausių gėlių – ramunėlių puokšte. Tačiau kai pamačiau tas gėles, aš griebiau puokštę ir pirmą kartą gyvenime trenkiau ja savo vyrui per veidą. Po to liepiau sėsti ir atidžiai manęs klausyti. Būtent tą akimirką įvyko esminis lūžis, kai pirmąsyk per šitiek metų lioviausi tylėt ir išdrįsau pasakyti vyrui visą tiesą, ką galvoju ir kaip jaučiuosi.
Ką jūsų vyras darė? Kaip jis reagavo į visą šią situaciją?
Jis buvo šokiruotas. Nesuprato, kas vyksta, kodėl aš taip elgiuosi. Viskas truko gal apie tris ar keturias valandas – kalbėjau tiesiog be sustojimo. Žodžiai ir jausmai, susikaupę per ilgus metus iš manęs liejosi lyg upė. Tada vyras staiga suklupo ant kelių, pradėjo verkti ir maldauti atleidimo.. O aš, pažiūrėjusi jam į akis supratau, kad šis vyras man nebekelia daugiau jokių emocijų. Tokia tuštuma viduje, toks abejingumas ir pirmą sykį atvirai pasakiau jam, kad nebemyliu ir nebenoriu kartu gyvent. Deja, vyras nepriėmė šių mano žodžių rimtai – manė, jog po kiek laiko nurimsiu ir toliau gyvensim, kaip gyvenę. Bet aš žinojau, kad čia jau galutinis taškas. Visgi panašūs pokalbiai dar pasikartojo bent tris kartus, nes jis nenorėjo skirtis ir žadėjo pasikeisti – nevartoti alkoholio, dėl kurio tapdavo labai agresyvus. Aš jį paleidau iš savo širdies, tačiau kurį laiką dar gyvenom po vienu stogu. Labai jaudinausi, ar sūnui nepakenks mūsų skyrybos.
Manėte, kad jos gali būti žalingesnės, nei gyvenimas kartu su vyru?
Tada tikrai taip maniau. Bet tuos nepilnus metus namie su vyru buvom tiesiog kaimynai. Neturėjom jokių santykių ir neleisdavau jam prie manęs net prisiliesti. Po kiek laiko į mano gyvenimą atėjo naujas vyras, kuris apgaubė meile ir dėmesiu. Svarbiausias momentas, kad būdama šalia jo, pagaliau, pasijaučiau geidžiama moterimi ir supratau, kad su manimi viskas gerai. Aš galėjau nesigėdyti artumo šviesoje, galėjau didžiuotis savo kūnu – pradėjau sau patikti, nes mačiau to vyro susižavėjimo kupinas akis. Tai buvo absoliučiai naujas potyris gyvenime ir be galo svarbus mano savivertei. Deja, po trijų mėnesių sužinojau, kad tas vyras turi kitą moterį, kuri laukiasi jo vaiko. Mūsų santykiai nutrūko.
Jūs labai daug ištvėrėte gyvenimo smūgių ir lūžių. Esat tikrai stipri moteris, ar ne?
Aš iki šiol labai daug dirbu su savimi. Kad galėčiau toliau gyventi ir kažkaip rasčiau kelią iš savo skaudžios praeities. Bet iki tol turėjau dar daug nueiti ir patirti, kad galutinai išsilaisvinčiau. Lankiausi pas kunigą klausdama, ar tikrai turiu skirtis su savo vaiko tėvu. Išklausęs visą istoriją jis pasakė - „bėk, nes daug didesnę nuodėmę daryčiau, jei prašyčiau aukoti savo gyvenimą dėl nieko“. Po to ėjau pas garsią astrologę-chiromantę, kuri labai aiškiai ir gražiai išdėstė visą situaciją, kodėl viskas įvyko taip, o ne kitaip. Apsispręsti padėjo ir psichologas. Galiausiai susikroviau daiktus ir su vaiku grįžau į savo tėvų namus. Per trejus metus nuo to momento, sūnelis nė karto nepanoro grįžti į ankstesnius namus. Vadinasi, nesuklydau.
Šiandien, Beata, jūs atrodot pasitikinti savimi – spinduliuojate grožį ir ramybę. Turite verslą, todėl finansiškai nuo nieko nepriklausot. Neabejoju, kad esate nuostabi mama. Kokią žinutę norėtumėte perduoti moterims, kurios gyvena taip, kaip jūs kažkada? Kurios nedrįsta išsivaduoti iš toksiškų santykių?
Svarbiausia yra neprarasti savęs. Visuomet stengtis išlikti savimi ir neišduoti esminių savo vertybių. Joks vyras nesugebės jų įvertinti taip, kaip tik tu pati. Taip pat be galo svarbu mylėti save ir ugdytis savivertę, nes niekas kitas tavęs nuoširdžiau nemylės. Įsigilinusi į praeitį ir dabartį, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tik išlikimas savimi gali padaryti mus laimingomis. Jeigu mes besąlygiškai atsiduosime kitam ir užmiršime save: pomėgius, hobius, jausmus – greitai iš mūsų nieko nebeliks. Turime atrasti laiko sau ir turime nusibrėžti aiškias apsaugines ribas, per kurias niekam neleistume peržengti – net mylimam vyrui. Aš nuoširdžiai tikiu, kad manęs laukia gražūs santykiai, kurie nebeteiks daugiau jokio skausmo. Tikėkite savimi ir jūs.
