Tavo gyvenime lūžių, Andra, buvo ne vienas. Tačiau šiandien nori papasakoti apie tą, kuris vos neatėmė noro gyventi. Kokia tavo istorija?
Svarbiausiu lūžiu man tapo iššūkis, kaip prisijaukinti pačiai save. Buvo didžiulė ir nuolatinė kova su vidiniais demonais, kurie atakavo – kaip man tuo metu atrodė – išorinius demonus.
Kas konkrečiai atsitiko?
Labai paradoksali situacija. Iki maždaug 18 metų man visiškai nerūpėjo, kaip aš atrodau. Nesukau galvos dėl savo kūno linijų ir nekėliau klausimo, ar kažko turiu per daug, ar per mažai. Visa tai man buvo absoliučiai neįdomu. Man rūpėjo tik teatras, veiklos, kuriomis tuo metu užsiėmiau.
Blakstienas pirmąsyk pasidažiau gal būdama 12 klasėje ir labiau iš smalsumo, kaip jos gali atrodyti ryškesnės, bet ne dėl to, kad tapčiau gražesnė. Jeigu kartais pasižiūrėdavau į veidrodį, tai tik tam… Nuoširdžia kalbant, net pati nežinau, kam išvis į jį žiūrėdavau! Nekėliau sau klausimo, ar esu graži, ar negraži – tiesiog buvau tokia, kokia buvau ir viskas.
Tačiau galiausiai kažkoks įvykis visgi privertė suabejoti savimi. Koks?
Man buvo apie 20 metų, kai pradėjau rimtai draugauti su vaikinu. Jis buvo pirmoji tikra ir stipri meilė. Tačiau viena jo frazė pakeitė viską - „aš tave myliu, Andra, bet ne dėl to, kad būtum graži… Na, kaip graži – žinai, tu esi tokia klouno veido“. Ir būtent šis pasakymas, kad esu klouno veido, mane privertė kitaip žiūrėti į save veidrodyje. Tada iš tikrųjų pradėjau nuolat matyti klouno veidą.
Netrukus sužinojau, kad mylimasis išduoda mane su kita mergina – šviesiaplauke, smulkute, labai gražia ir visiška mano priešingybe. Taigi ši išdavystė ir „klouno veidas“ žiauriai supurtė savivertės pagrindus, tarsi įveisė viduje kažkokį bjaurų virusą, kuris persekiojo ir ėdė mane ilgus metus.
Aš pradėjau be gailesčio griauti save, nes be galo troškau tapti ta šviesiaplauke, gražia mergina, kurią norėtų kas nors mylėti, apkabinti, dovanoti šilumą. Kad žmonėms nebūtų šlykštu į mane žiūrėti, vaidinančią scenoje.
Kokios esminės mintys tuo metu sukosi tavo galvoje, Andra?
Man atrodė, kad aš esu nepakankama. Pirmiausia tam pasauliui, į kurį einu, beldžiuosi ir taip trokštu patekti. Turiu galvoje – aktorinį pasaulį. Kad esu nepakankamai graži, nepakankamai liekna, nepakankamai talentinga. Nes pirmas bandymas įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo nesėkmingas. Tais metais kaip tik buvo renkamas kursas aktorių ir laidų vedėjų, galėsiančių dirbti televizijoje.
Pasibaigus atrankai sužinojau, kad kai kurie komisijos nariai mano pasirodymą įvertino taip: „Jau šita su savo tokiu vaizdu tikrai niekur netiks“.
Turėjau suprasti, kad su savo veidu ir kūnu negausiu darbo televizijoje, todėl geriau pamiršti viską. Man buvo žiauriai skaudu ir gėda. Bet tada nusprendžiau pasikeisti – pirmiausia, aišku, išorėje.
Norėjau transformuotis, išsilukštenti iš negražaus kokono, nes atrodė, kad talento būti aktore turiu užtektinai – be galo troškau vaidinti, tačiau svajonei koją kišo netobulas kūnas. Po kiek laiko, galiausiai, įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, bet ne dėl to, kad sulieknėjau. Mano gabumai ir talentas visgi buvo įvertinti.
O ar to užteko, kad pradėtum mylėti save ir priimtum tokią, kokia esi?
Deja, bet ne. Aš jau buvau giliai įklimpusi į savęs alinimo liūną. Buvo momentų, kai per paskaitas atsistodavau prie veidrodžio ir matydavau savo kūną didelį lyg dramblio.
Keldavau koją ir jausdavau, kad niekada gyvenime nepakelsiu – tokia siaubingai sunki ji atrodė. Todėl vis daugiau sportavau, tikėdamasi, kad taip pasieksiu norimo rezultato. Mano dienotvarkė buvo tokia: 6 ryto eidavau į sporto klubą. 8 ryto jau stovėdavau prie vadinamosios „baleto lazdos“ akademijoje.
Po to laukdavo aktorinio meistriškumo paskaita, tuomet kitos paskaitos. Joms pasibaigus, reikėdavo ruoštis rytojaus paskaitoms. Iškart po to vėl lėkdavau į sporto klubą. Grįžusi namo tiesiu taikymu stodavausi ant svarstyklių, o tada galvodavau, ar galiu sau leisti kažką suvalgyti, ar ne. Kitą rytą viskas prasidėdavo iš naujo nuo 6 valandos ryto.
Toks begalinis užburtas ratas, kuriame buvo tik vanduo, grikiai ir sultinio gabaliukas. Retais atvejais leisdavau sau suvalgyti duonos ir kartą per savaitę ledų porciją. Tačiau už ją labai smarkiai bausdavau save sporto klube.
Visgi, Andra, šis užburtas alinimosi ratas sustojo. Kaip tau pavyko jį sustabdyti?…
Tikrai nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne senelio mirtis. Ši netektis man tapo dar vienu be galo stipriu emociniu lūžiu. Gerai pamenu, kai atsisveikinant su seneliu įvyko tarsi praregėjimas: nejaugi reikėjo tokios nelaimės ir tokios skaudžios aukos, kad suvaldyčiau savyje perfekcionizmo demoną?
Kad išraučiau tą bjaurastį, užvaldžiusią mane nuo kažkada seniai vaikino ištartos vienintelės frazės. Aš labai mylėjau senelį ir sukrėtimas, kurį patyriau dėl jo mirties, tarsi nutraukė nuo akių saviapgaulės šydą.
O ar tu sužinojai, kas tau buvo? Anoreksija, bulimija ar koks nors kitas valgymo sutrikimas?
Man niekas oficialiai nediagnozavo nei anoreksijos, nei bulimijos. Paprasčiausiai dėl to, kad niekada dėl savo problemų nesikreipiau į gydytojus. Aš nelaikiau to problema apskritai. Tačiau dabar manau, kad man buvo labai stiprūs valgymo sutrikimai. Visgi pačioje pradžioje tikrai gerai fiziškai jaučiausi – nukrito gal kokie 8 kilogramai, bet vėliau prasidėjo košmaras. Kartais būdavo taip silpna, kad tiesiog nualpdavau sporto klube ar paskaitose. O kartais atrodydavo, kad kūnas pakilęs ir atlieka judesius, bet iš tikrųjų tiesiog gulėdavau ant grindų. Scenoje reikėdavo labai daug judėti, šokti, tačiau aš neturėjau tam jėgų, o mintyse, savo viduje judėjau pašėlusiu greičiu.
Ar kalbėjaisi su kuo nors apie savo valgymo sutrikimus? Kaip silpnumo akimirkomis jautiesi, ką išgyveni?
Tuo metu su niekuo absoliučiai nenorėjau kalbėtis. Ši tema buvo visiškas tabu. Ir jei kažkas paklausdavo – tiesiog meluodavau. Taip jau yra, kad šita liga lydima nuolatinio melo ir dangstymosi. Puikiai žinojau, ką žmonės pasakys: elgiuosi blogai, reikia valgyti, ieškoti pagalbos. O tie, kurie akivaizdžiai matė ir suprato, kas vyksta su manimi, deja, patys buvo toje pačioje duobėje. Jautėmės savotiška komanda… Pasižiūrėdavau į akis ir iškart suprasdavau, kad žmogus išgyvena lygiai tą patį siaubą. Arba būdavo tokių, kurie tiesiog nereaguodavo ir apsimesdavo, kad nieko nemato. Labai gerai žinau, kad yra daugybė merginų ir moterų, kurios gali sirgti anoreksija ar turėti kitokių valgymo sutrikimų, bet vizualiai to nesimato. Ir tokiai merginai bet koks leptelėjimas ar pastaba iš aplinkinių dėl svorio, išvaizdos gali sukelti labai skaudžių pasekmių.
Ar tu tiki, Andra, kad valgymo sutrikimų problema jau mažėja? Ar pastebi tai?
Deja, bet manau, kad ir pasaulyje, ir Lietuvoje valgymo sutrikimai vis dar yra labai opi problema. Tiesiog žmonės, susidūrę su tuo, išmoksta vis geriau maskuotis, meluoti ir dar labiau viską slėpti. Aš akivaizdžiai tai matau keliaudama po Lietuvos mokyklas, kur rodau savo monospektaklį apie valgymo sutrikimus „Seen“. Jis yra sudarytas iš trijų istorijų, kurių viena – mano pačios, o kitos – dar dviejų realių moterų. Kas kartą po spektaklio sulaukiu pagalbos šauksmo, išgirstu be galo skaudžių pasakojimų ir todėl negaliu pro rožinius akinius žiūrėti į valgymo sutrikimų problemą. Taip, mes vis daugiau apie tai kalbam, diskutuojame, tačiau realios pagalbos sulaukia dar tikrai ne visi – ypač gyvenantys mažesniuose miesteliuose.
Vadinasi, žiūrovai tavimi pasitiki ir nebijo atsiverti? Tu palieti jų širdis savo kūryba?
Man tai yra be galo svarbu. Nes aš žinau, kiek reikia pastangų, kad kam nors apie tai galėtum pasakoti atvirai. Labai gerai atsimenu, kai sykį po spektaklio prie manęs priėjo jaunutė mergaitė – paauglė, visa drebanti. Ji tvirtino, kad išgyvena lygiai tą patį, ką matė scenoje. Tada labai aiškiai suvokiau, kad vėmimas, pasislėpus po patalais naktį – nėra mitas. Kad ryte į konteinerį mergaitės nešami ir metami pusryčiai, su kuriais ji išmeta ir didelę dalį savęs – nėra mitas. Kad būsena, kai įėjus į klasę tenori kuo greičiau grįžti namo, kristi į patalus ir užmigti – nėra mitas. Tomis akimirkomis mergaitė svajoja, kad naktis tęstųsi kuo ilgiau, nes prabudus vėl prasidės alinanti kova. Labai svarbu suprasti, jog už viso to stovi ne tik valgymo sutrikimai, bet ir didžiulė ne meilė sau.
O kas turi didžiausią įtaką tai ne meilei sau? Kaip manai?
Mano manymu, labai didelę įtaką turi artimieji. Juk ta ne meilė sau keliauja iš kartos į kartą. Kiek esame girdėję iš savo mamų, kad jos kažkaip ne taip atrodo, kad negali į save žiūrėt - yra per storos arba per plonos. Šalia stovintys maži vaikai labai greitai perima tokias frazes ir pasilieka giliai pasąmonėje. Arba močiutės, tetos labai dažnai sako: „oj čia pas tave yra už ko paimti, yra ką pačiupinėti“. Kartais atvirkščiai - „valgyk atsistojus, daugiau tilps, mat labai jau sublogus“. Iš pirmo žvilgsnio – nekaltos, net juokingos frazės gali siaubingai užgauti ir nuvesti į visišką susinaikinimą. Valgymo sutrikimai yra labai rimta psichologinė liga, nors daugeliui vis dar atrodo kažkoks paaugliškas „marazmas“. Deja, kai kuriais atvejais ji baigiasi net mirtimi..
Ką tu konkrečiai darei, kad išsivaduotum iš savo problemos gniaužtų? Senelio mirtis padėjo susivokti, o kokie buvo tolesni žingsniai?
Pati dažnai galvoju, kad įvyko kažkoks stebuklas, nes man gan lengvai pavyko išsikapstyti. Žinoma, tikrai nepradėjau iš karto valgyti, mylėti savęs, bet vienas esminių dalykų, padėjusių sveikti buvo jūra. Kad ir kaip banaliai skambėtų – ji yra tikroji mano gelbėtoja bei gydytoja. Daugiau nei savaitę praleidau pajūryje. Kasdien eidavau prie jos, kvėpuodavau, medituodavau – ištisas valandas klausydavau bangų ošimo. Tokiu būdu po truputį pratinausi prie savęs. Ilgainiui sugrįžo skonių pojūtis – aš pradėjau vėl patirti malonumą valgydama ir jausdama skirtingus skonius, kvapą. Po kiek laiko atsirado aplink ir daugiau spalvų, o svarbiausia – noras toliau gyventi, nes buvo labai daug momentų, kai norėdavosi tiesiog išnykti.
Ar kažkuriame sveikimo etape tau prireikė specialistų pagalbos?
Truputį vėliau, kai jau buvau šiek tiek atsigavusi, kreipiausi į psichologę. Supratau, kad galiu sau padėti minimaliai – pradžią padariau, tačiau be specialisto pagalbos toliau niekaip neišsiversiu. Nebenorėjau daugiau vaidinti didvyrės. Būtent psichologas man padėjo galutinai save prisijaukinti. Tačiau nepaisant to, vis dar esu ne iki galo išsivadavusi iš valgymo sutrikimų spąstų… Kartas nuo karto sugrįžta juodos mintys. Juk aš – aktorė ir sukuosi pasaulyje, kuriame grožis, kūno kultas yra be galo svarbūs dalykai. Sunku negirdėti, kai grimerinėje apkalbama kokia nors pastambėjusi aktorė, tačiau stengiuosi pakilti aukščiau visko ir neapkrauti savęs šalutiniais dalykais.
Bet dabar, žiūrėdama į veidrodį, jau nebematai dramblių, klouno veidų?… Kaip yra?
Įvairiai… Deja, bet įvairiai. Visgi svarbiausia turbūt tai, kad aš sugebėjau prisijaukinti ir tą klouno veidą. Nes klounas nėra negražus! Mes visi esame išskirtiniai ir visi savaip gražūs. Tačiau, kad tai įsisąmoninčiau, man reikėjo nueiti labai sunkų ir skaudų kelią. Juk jeigu visi būtume vienodi – ar būtume kažkuo įdomūs? Ar būtume nors kažkuo unikalūs? Šiai dienai nenoriu būti į nieką panaši. Noriu būti savimi – tokia, kokia esu. Ir labai noriu būti žmogumi, kurio pati neturėjau, kai labiausiai reikėjo, kai buvo žiauriai sunku ir kai atrodė, kad nebėra prasmės gyventi.
Iš esmės savo svajonę jau įgyvendinai – kuri monospektaklį „Seen“, kuris daugybei jaunų žmonių tampa savotišku atvirumo ir vilties simboliu. Tau gera dėl to?
Labai gera. Aš iš tikrųjų esu be proto laiminga, kad galiu padėti per sceną, per meną, per vaidinimą, nes teatro kalba labai paveiki. Mes keliaujame su šiuo spektakliu po visą Lietuvą – ir į mokyklas, į kultūros namus. Po kiekvieno pasirodymo lieka daugybė žiūrovų, su kuriais mes toliau kalbamės, diskutuojame, atsiveriame. Dažnai jaučiu, kad kur kas stipriau būna net ne tai, ką rodau scenoje, o tai, kas vyksta vėliau - atvirumo ratuose. Patys vaikai atsiveda į spektaklį savo tėvus, senelius, kad šie pamatytų ir suprastų, su kokiomis bėdomis susiduria jų atžalos. Juk labai dažnai valgymo sutrikimai smogia visai ne dėl antsvorio ar netobulų kūno linijų, o kitų psichologinių traumų – patyčių, smurto – fizinio, emocinio ar seksualinio, tėvų skyrybų. Todėl negalima sumesti visko tik į vieną priežasčių dėžę.
O ką galėtum pasakyti tiems, kurie dabar kovoja su savo vidiniais demonais? Kurie negali savęs pamilti ir baudžiasi alindami kūną?
Labai norėčiau ne kažką sakyti, o tiesiog apkabinti… Pabūti šalia. Išklausyti. Visgi žinau, kad to dabar negaliu. Todėl nuoširdžiai linkiu nebijoti kalbėtis. Rasti jėgų kažkam atsiverti – žmogui, kuris labiausiai keltų pasitikėjimą. Jei tokio nėra – ieškoti pagalbos beldžiantis į specialistų duris. Mes tikrai nesame tokie galingi, kad sugebėtume valgymo sutrikimų demonus įveikti vieni. Nėra jokia gėda pasakyti – žinai, man bėda, aš nebepajėgiu susitvarkyti. Žmonės turi problemų ir tai normalu, todėl nereikia manyti, kad esi kažkuo blogesnis, jei tave prispaudė kokios nors negandos. Ir labai svarbu neapsimesti, kad nieko nevyksta, jei aiškiai matai, kad šalia tavęs esantis žmogus kenčia… Nes valgymo sutrikimų ligos – labai klastingos. Jos gali atsitraukti ir po kiek laiko lyg niekur nieko vėl smogti. Labai viliuosi, kad vieną dieną mes visi išmoksime mylėti save besąlygiškai.
