Vilnietė atvirai pasakoja, kokį nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą kentė vis tikėdamasi, kad mylimas vyras pasikeis. „Visus tuos metus aš tylėjau ir niekam nepasakojau, kaip jaučiuosi, kas vyksta mūsų namuose.
Nenorėjau jam pridaryti nemalonumų. Leisdavau, kad mane žemintų, nuvertintų, keltų ranką... Kodėl? Nes mano savivertė buvo siaubingai žema", – skaudžiais prisiminimais dalijasi moteris.
Nors namie Beata buvo žeminama, darbe atvirkščiai - nuolat giriama ir skatinama. Ji užėmė vadovaujančias pareigas, turėjo savo komandą, kurioje jautėsi puikiai. „Grįždama namo vis galvodavau, ką turėčiau pasakoti vyrui apie darbą, kad neišerzinčiau ar nesupykdyčiau. Jis niekada nesidžiaugė mano pasiekimais", - tikina vilnietė. Galiausiai šeimoje gimus kūdikiui, Beata nuoširdžiai tikėjosi, kad tapęs tėvu jos sutuoktinis pasikeis. „Deja, sūnelio atėjimas tik dar labiau pablogino situaciją", – ašarodama pasakoja moteris.
Kodėl Beata apskritai ryžosi tekėti už vyro, kuris dar iki vestuvių pakėlė prieš ją ranką? Kas nutiko jaunos moters gyvenime, kad iš savivertės buvo likę tik pelenai? Ar tam įtakos galėjo turėti tėvų auklėjimas? Koks įvykis galiausiai privertė Beatą nutraukti santuoką ir kaip ji save dabar gydo nuo skaudžių patirčių?
„Noriu įkvėpti kitas moteris, kad nekartotų mano klaidų. Pirmiausia žiūrėkite ir mylėkite save. Niekas kitas jūsų labiau nemylės“, – tikina Beata.
