Iki pasaulinės finansų krizės investicinė bankininkystė buvo vienas pagrindinių bankų veiklos variklių, tačiau krachas akcijų biržose privertė bankus pakoreguoti savo strategiją.
Dar 2006 metais didieji pasaulio bankai galėjo džiaugtis didžiuliais pelnais iš savo investicinės bankininkystės padalinių, tačiau žlugusi JAV būsto paskolų rinka pakirto Volstrito finansinių institucijų pelnus.
Nuosmukis
Pakilimo laikais JAV bankas „Goldman Sachs“ sugebėjo pasiekti stulbinamų rodiklių – 2006 metais banko ikimokestinis nuosavo kapitalo pelningumas (gaunamas grynąjį pelną padalijus iš savininkų nuosavybės paskutinio atskaitinio laikotarpio pabaigoje) siekė 41 proc. O banko vadovui Lloydui Blankfeinui buvo išmokėtas rekordinis 54 mln. JAV dolerių (140 mln. litų) metinis atlygis.
Prabėgus penkeriems metams banko rodikliai smarkiai krito. 2011 metais „Goldman Sachs“ pajamos, palyginti su ikikriziniu klestėjimo laikotarpiu, nukrito 25 proc., ikimokestinis pelnas smuko beveik dviem trečdaliais, o ikimokestinis nuosavo kapitalo pelningumas (ROE) siekė vos 8 proc.
Portalo „Financial News“ apžvalgininkas Williamas Wrigtas atliko tyrimą, kurio metu palygino 17 didžiųjų investicinių bankų rodiklius 2006 metais su 2011 metų duomenimis. Bendros analizuotų investicinių bankų pajamos per šį laikotarpį krito 17 proc., ikimokestinis pelnas smuko 52 proc., o ROE krito nuo 37 proc. iki 10 proc.
Kaip parodė W. Wrighto tyrimas, per penkerių metų laikotarpį vos du bankai padidino savo pajamas iš kapitalo rinkų. Vienas iš jų buvo HSBC bankas, kurio pasaulinės bankininkystės ir rinkų skyrius išaugo 40 proc. „JP Morgan“ banko pajamos praėjusiais metais buvo 3 proc. didesnės nei 2006-aisiais. Ikimokestinis pelnas išaugo tik viename banke – jau minėtame HSBC. Net keturi bankai (Japonijos „Nomura“, prancūzų „Credit Agricole“ ir Šveicarijos „Credit Suisse“ bei UBS) patyrė ikimokestinį nuostolį. 2006 metais minėti keturi bankai tarpusavyje sugebėjo pasiekti net 15 mlrd. JAV dolerių (38,8 mlrd. litų) ikimokestinį pelną.
Slegia išlaidų našta
Bene labiausiai investicinių bankų veiklą stabdo išlaidos, kurios, remiantis W. Wrighto atliktu tyrimu, kad ir kaip būtų keista, per penkerius metus beveik nepakito. 2006 metais visų 17 investicinių bankų bendros išlaidos siekė 167 mlrd. JAV dolerių (432 mlrd. litų). Viena iš priežasčių, dėl ko bankų pajamos atsilieka nuo išlaidų, yra ta, kad kai kurie iš jų šiandien turi daugiau personalo nei 2006 metais.
Daugelis kritikų pabrėžia, kad investiciniai bankai nepakankamai greitai karpo darbuotojų atlyginimus ir premijas. Lyginant išmokas darbuotojų atlyginimams su bankų ikimokestiniu pelnu, galima pamatyti, kad personalo išlaidos 2011 metais buvo 2,5 karto didesnės nei pelnas.
Vis dėlto investicinių bankų pelningumą visiškai sužlugdė kontrolieriai, kai privertė padidinti privalomojo minimalaus kapitalo reikalavimus. Tokiu būdu bankai buvo priversti atsisakyti pagal riziką įvertintų aktyvų ir pelningų privačių sandorių.
Mažėjančios įmokos
Prie investicinių bankų atsigavimo neprisideda ir nuolat krintanti gaunamų įmokų dalis. Niujorke esančios tyrimų bendrovės „Freeman & Co“ duomenimis, bankų pajamos, gaunamos iš susijungimų sandorių organizavimo, akcijų ir obligacijų pardavimo bei paskolų, 2012 metų pirmąjį ketvirtį smuko 14 proc. ir sudarė 19,39 mlrd. JAV dolerių (50,2 mlrd. litų).
Tai jau buvo trečias iš eilės ketvirtis, kai krito investicinės bankininkystės pajamos. Labiausiai nuosmukis buvo jaučiamas Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos regione, kur gautos įmokos krito 19 proc., iki 4,91 mlrd. JAV dolerių (12,72 mlrd. litų).
„Freeman“ skaičiavimais, minėtuose regionuose kompanijos žymiai sumažino pasirašomų sandorių skaičių. Šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, įmokos iš įsigijimų ir susijungimų sandorių krito 35 proc., iki 1,57 mlrd. JAV dolerių (4 mlrd. litų). „Bloomberg“ duomenimis, pirmąjį ketvirtį didžiausias skelbtas sandoris Europoje buvo vasarį Šveicarijos kasybos bendrovės „Glencore International“ pateiktas 22 mlrd. svarų sterlingų (91,4 mlrd. litų) pasiūlymas susijungti su kita šios šalies kasybos įmone „Xstrata“.
Įsidarbina valdyboje
Investiciniai bankų padaliniai per pastaruosius penkerius metus nerodė puikių rezultatų, tačiau tai nesutrukdė investiciniams bankininkams užimti vis daugiau vietų bankų vadovų tarybose.
Savaitraščio „Financial News“ atliktas tyrimas parodė, kad 10 didžiausių pasaulio bankų valdybose 43 iš 119 valdybos narių yra investiciniai bankininkai. Palyginimui, 2006 metais iš 112 valdybos narių investicinės bankininkystės ekspertų buvo 34. Viena iš priežasčių, dėl ko investiciniai bankininkai sugebėjo išsilaikyti valdžios viršūnėje, yra jų požiūris į darbą. „[Investiciniai bankininkai] yra agresyvūs asmenys, jie nesidrovi pareikšti savo nuomonę, nors tai daryti jiems ne visada leidžia jų einamos pareigos, – „Financial News“ teigė vienas kvalifikuotų vadovų paieškos specialistas. – Jie nori kilti iki pat viršaus.“
„Deutsche Bank“ savo valdyboje turi daugiausia buvusių investicinės bankininkystės specialistų – 2006 metais šios srities bankininkai sudarė pusė valdybos narių, o 2011 metais šis rodiklis siekė 70 proc. Tačiau Vokietijos banko korporacinės ir investicinės bankininkystės skyriuje dirba vos 15 proc. visų „Deutsche Bank“ darbuotojų. Šveicarijos banko „Credit Suisse“ valdyboje 60 proc. visų narių turi investicinės bankininkystės patirties. O JAV bankuose valdybos struktūra išliko nepakitusi ir, kaip „Financial News“ teigė neįvardytas šaltinis viename JAV bankų: „Mes esame per dideli, kad mums dominuotų vieno tipo bankininkai.“
Laikui bėgant išsisprendė ir skaudi atlyginimų problema – investiciniai bankininkai jau nebėra tie asmenys, kurie bankuose be konkurencijos gauna didžiausius atlygius. Pavyzdžiui, Šveicarijos UBS banko turto valdymo padalinio Amerikos žemynuose vadovas Robertas McCannas 2011 metais uždirbo 9,2 mln. Šveicarijos frankų (26,3 mln. litų). Tai buvo pirmas kartas UBS banko istorijoje, kai turto valdytojas uždirbo daugiau nei investicinis bankininkas.
Optimizmo nedaug
Praėjusį mėnesį bankas „JP Morgan“ pažvelgė į 27 korporacinius ir investicinius pasaulio bankus ir analitikų padarytos išvados nežadėjo nieko optimistiško. Banko analitikai prognozuoja, kad šios pramonės šakos pajamos stabilizuosis ir pasieks 2005–2006 metų lygį, tačiau nėra ženklų, žyminčių finansinių inovacijų ar naujų produktų atsiradimą, kas galėtų paskatinti didmeninės prekybos atsigavimą.
Ataskaitoje taip pat pažymima, kad praeis dar daug metų, kol Azija ir kitos kylančios rinkos bus pajėgios reikšmingai užgydyti Vakarų institucijų žaizdas.
Kita vertus, „JP Morgan“ ataskaitoje išskiriami keli viltį teikiantys veiksniai. Pirmiausia per artimiausius metus nemažai didžiųjų investicinių bankų įgis neproporcingą rinkos dalį ir taip iš jos bus pašalinti vidutiniai bankai. Analitikų nuomone, vidutinio dydžio bankai sugebės išgyventi tik tuo atveju, jei turės pakankamai drąsos liautis įsivaizduoti, kad gali būti panašūs į „Goldman Sachs“ ar „JP Morgan“, ir verčiau koncentruosis į nišines rinkas.
Investicinės bankininkystės rezultatai šiandien tėra prieš kelerius metus pasiektų aukštumų šešėlis, tačiau nėra akivaizdžių įrodymų, kad šios veiklos rūšies vietą užimtų kita bankininkystės šaka. Kol to nebus, didieji pasaulio bankai turės tenkintis mažesnėmis pajamomis, uždirbtu pelnu ir galbūt tai paskatins juos apkarpyti piktinančius visuomenę bankininkų ir ypač vadovų atlyginimus bei skiriamas premijas.
FAKTAI: Investicinė bankininkystė
Didžiausi pasaulio investiciniai bankai yra „JP Morgan“, „Bank of America Merill Lynch“, „Goldman Sachs“, „Morgan Stanley“, „Credit Suisse“, „Deutsche Bank“, „Citi“, „Barclays Capital“, UBS ir „BNP Paribas“.
Nuo 2006 iki 2011 metų didžiųjų investicinių bankų pajamos smuko 17 proc., ikimokestinis pelnas – net 52 proc.
2006 metais 17 didžiųjų pasaulio investicinių bankų bendros išlaidos siekė 167 mlrd. JAV dolerių (432 mlrd. litų).
2006–2011 metais pelnas išaugo tik vieno investicinio banko – HSBC.
Dešimties didžiausių pasaulio bankų valdybose 43 iš 119 valdybos narių yra investiciniai bankininkai.
Iki pasaulinės finansų krizės investicinė bankininkystė buvo vienas pagrindinių bankų veiklos variklių, tačiau krachas akcijų biržose privertė bankus pakoreguoti savo strategiją.
Dar 2006 metais didieji pasaulio bankai galėjo džiaugtis didžiuliais pelnais iš savo investicinės bankininkystės padalinių, tačiau žlugusi JAV būsto paskolų rinka pakirto Volstrito finansinių institucijų pelnus.
Nuosmukis
Pakilimo laikais JAV bankas „Goldman Sachs“ sugebėjo pasiekti stulbinamų rodiklių – 2006 metais banko ikimokestinis nuosavo kapitalo pelningumas (gaunamas grynąjį pelną padalijus iš savininkų nuosavybės paskutinio atskaitinio laikotarpio pabaigoje) siekė 41 proc. O banko vadovui Lloydui Blankfeinui buvo išmokėtas rekordinis 54 mln. JAV dolerių (140 mln. litų) metinis atlygis.
Prabėgus penkeriems metams banko rodikliai smarkiai krito. 2011 metais „Goldman Sachs“ pajamos, palyginti su ikikriziniu klestėjimo laikotarpiu, nukrito 25 proc., ikimokestinis pelnas smuko beveik dviem trečdaliais, o ikimokestinis nuosavo kapitalo pelningumas (ROE) siekė vos 8 proc.
Portalo „Financial News“ apžvalgininkas Williamas Wrigtas atliko tyrimą, kurio metu palygino 17 didžiųjų investicinių bankų rodiklius 2006 metais su 2011 metų duomenimis. Bendros analizuotų investicinių bankų pajamos per šį laikotarpį krito 17 proc., ikimokestinis pelnas smuko 52 proc., o ROE krito nuo 37 proc. iki 10 proc.
Kaip parodė W. Wrighto tyrimas, per penkerių metų laikotarpį vos du bankai padidino savo pajamas iš kapitalo rinkų. Vienas iš jų buvo HSBC bankas, kurio pasaulinės bankininkystės ir rinkų skyrius išaugo 40 proc. „JP Morgan“ banko pajamos praėjusiais metais buvo 3 proc. didesnės nei 2006-aisiais. Ikimokestinis pelnas išaugo tik viename banke – jau minėtame HSBC. Net keturi bankai (Japonijos „Nomura“, prancūzų „Credit Agricole“ ir Šveicarijos „Credit Suisse“ bei UBS) patyrė ikimokestinį nuostolį. 2006 metais minėti keturi bankai tarpusavyje sugebėjo pasiekti net 15 mlrd. JAV dolerių (38,8 mlrd. litų) ikimokestinį pelną.
Slegia išlaidų našta
Bene labiausiai investicinių bankų veiklą stabdo išlaidos, kurios, remiantis W. Wrighto atliktu tyrimu, kad ir kaip būtų keista, per penkerius metus beveik nepakito. 2006 metais visų 17 investicinių bankų bendros išlaidos siekė 167 mlrd. JAV dolerių (432 mlrd. litų). Viena iš priežasčių, dėl ko bankų pajamos atsilieka nuo išlaidų, yra ta, kad kai kurie iš jų šiandien turi daugiau personalo nei 2006 metais.
Daugelis kritikų pabrėžia, kad investiciniai bankai nepakankamai greitai karpo darbuotojų atlyginimus ir premijas. Lyginant išmokas darbuotojų atlyginimams su bankų ikimokestiniu pelnu, galima pamatyti, kad personalo išlaidos 2011 metais buvo 2,5 karto didesnės nei pelnas.
Vis dėlto investicinių bankų pelningumą visiškai sužlugdė kontrolieriai, kai privertė padidinti privalomojo minimalaus kapitalo reikalavimus. Tokiu būdu bankai buvo priversti atsisakyti pagal riziką įvertintų aktyvų ir pelningų privačių sandorių.
Mažėjančios įmokos
Prie investicinių bankų atsigavimo neprisideda ir nuolat krintanti gaunamų įmokų dalis. Niujorke esančios tyrimų bendrovės „Freeman & Co“ duomenimis, bankų pajamos, gaunamos iš susijungimų sandorių organizavimo, akcijų ir obligacijų pardavimo bei paskolų, 2012 metų pirmąjį ketvirtį smuko 14 proc. ir sudarė 19,39 mlrd. JAV dolerių (50,2 mlrd. litų).
Tai jau buvo trečias iš eilės ketvirtis, kai krito investicinės bankininkystės pajamos. Labiausiai nuosmukis buvo jaučiamas Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos regione, kur gautos įmokos krito 19 proc., iki 4,91 mlrd. JAV dolerių (12,72 mlrd. litų).
„Freeman“ skaičiavimais, minėtuose regionuose kompanijos žymiai sumažino pasirašomų sandorių skaičių. Šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, įmokos iš įsigijimų ir susijungimų sandorių krito 35 proc., iki 1,57 mlrd. JAV dolerių (4 mlrd. litų). „Bloomberg“ duomenimis, pirmąjį ketvirtį didžiausias skelbtas sandoris Europoje buvo vasarį Šveicarijos kasybos bendrovės „Glencore International“ pateiktas 22 mlrd. svarų sterlingų (91,4 mlrd. litų) pasiūlymas susijungti su kita šios šalies kasybos įmone „Xstrata“.
Įsidarbina valdyboje
Investiciniai bankų padaliniai per pastaruosius penkerius metus nerodė puikių rezultatų, tačiau tai nesutrukdė investiciniams bankininkams užimti vis daugiau vietų bankų vadovų tarybose.
Savaitraščio „Financial News“ atliktas tyrimas parodė, kad 10 didžiausių pasaulio bankų valdybose 43 iš 119 valdybos narių yra investiciniai bankininkai. Palyginimui, 2006 metais iš 112 valdybos narių investicinės bankininkystės ekspertų buvo 34. Viena iš priežasčių, dėl ko investiciniai bankininkai sugebėjo išsilaikyti valdžios viršūnėje, yra jų požiūris į darbą. „[Investiciniai bankininkai] yra agresyvūs asmenys, jie nesidrovi pareikšti savo nuomonę, nors tai daryti jiems ne visada leidžia jų einamos pareigos, – „Financial News“ teigė vienas kvalifikuotų vadovų paieškos specialistas. – Jie nori kilti iki pat viršaus.“
„Deutsche Bank“ savo valdyboje turi daugiausia buvusių investicinės bankininkystės specialistų – 2006 metais šios srities bankininkai sudarė pusė valdybos narių, o 2011 metais šis rodiklis siekė 70 proc. Tačiau Vokietijos banko korporacinės ir investicinės bankininkystės skyriuje dirba vos 15 proc. visų „Deutsche Bank“ darbuotojų. Šveicarijos banko „Credit Suisse“ valdyboje 60 proc. visų narių turi investicinės bankininkystės patirties. O JAV bankuose valdybos struktūra išliko nepakitusi ir, kaip „Financial News“ teigė neįvardytas šaltinis viename JAV bankų: „Mes esame per dideli, kad mums dominuotų vieno tipo bankininkai.“
Laikui bėgant išsisprendė ir skaudi atlyginimų problema – investiciniai bankininkai jau nebėra tie asmenys, kurie bankuose be konkurencijos gauna didžiausius atlygius. Pavyzdžiui, Šveicarijos UBS banko turto valdymo padalinio Amerikos žemynuose vadovas Robertas McCannas 2011 metais uždirbo 9,2 mln. Šveicarijos frankų (26,3 mln. litų). Tai buvo pirmas kartas UBS banko istorijoje, kai turto valdytojas uždirbo daugiau nei investicinis bankininkas.
Optimizmo nedaug
Praėjusį mėnesį bankas „JP Morgan“ pažvelgė į 27 korporacinius ir investicinius pasaulio bankus ir analitikų padarytos išvados nežadėjo nieko optimistiško. Banko analitikai prognozuoja, kad šios pramonės šakos pajamos stabilizuosis ir pasieks 2005–2006 metų lygį, tačiau nėra ženklų, žyminčių finansinių inovacijų ar naujų produktų atsiradimą, kas galėtų paskatinti didmeninės prekybos atsigavimą.
Ataskaitoje taip pat pažymima, kad praeis dar daug metų, kol Azija ir kitos kylančios rinkos bus pajėgios reikšmingai užgydyti Vakarų institucijų žaizdas.
Kita vertus, „JP Morgan“ ataskaitoje išskiriami keli viltį teikiantys veiksniai. Pirmiausia per artimiausius metus nemažai didžiųjų investicinių bankų įgis neproporcingą rinkos dalį ir taip iš jos bus pašalinti vidutiniai bankai. Analitikų nuomone, vidutinio dydžio bankai sugebės išgyventi tik tuo atveju, jei turės pakankamai drąsos liautis įsivaizduoti, kad gali būti panašūs į „Goldman Sachs“ ar „JP Morgan“, ir verčiau koncentruosis į nišines rinkas.
Investicinės bankininkystės rezultatai šiandien tėra prieš kelerius metus pasiektų aukštumų šešėlis, tačiau nėra akivaizdžių įrodymų, kad šios veiklos rūšies vietą užimtų kita bankininkystės šaka. Kol to nebus, didieji pasaulio bankai turės tenkintis mažesnėmis pajamomis, uždirbtu pelnu ir galbūt tai paskatins juos apkarpyti piktinančius visuomenę bankininkų ir ypač vadovų atlyginimus bei skiriamas premijas.
FAKTAI: Investicinė bankininkystė
Didžiausi pasaulio investiciniai bankai yra „JP Morgan“, „Bank of America Merill Lynch“, „Goldman Sachs“, „Morgan Stanley“, „Credit Suisse“, „Deutsche Bank“, „Citi“, „Barclays Capital“, UBS ir „BNP Paribas“.
Nuo 2006 iki 2011 metų didžiųjų investicinių bankų pajamos smuko 17 proc., ikimokestinis pelnas – net 52 proc.
2006 metais 17 didžiųjų pasaulio investicinių bankų bendros išlaidos siekė 167 mlrd. JAV dolerių (432 mlrd. litų).
2006–2011 metais pelnas išaugo tik vieno investicinio banko – HSBC.
Dešimties didžiausių pasaulio bankų valdybose 43 iš 119 valdybos narių yra investiciniai bankininkai.
