Nors vienai šaliai palikus eurą, dauguma ekonomistų prognozuoja katastrofines pasekmes. Tokiai nuostatai galima paprieštarauti remiantis praeities įvykiais, rašo CNBC.
Euro zona būtų ne pirma susiskaldžiusi valiutos sąjunga. Per pastaruosius 100 metų įvyko 69 valiutos susiskaldymai. Keista, tačiau visi išėjimai iš valiutų sąjungų buvo siejami su žemu makroekonominiu lakumu. Beveik visais atvejais, išėjimas buvo sklandus. Valiutų sąjungos susiskaldymo pavyzdžiai: Austrijos-Vengrijos imperija 1919 metais, Indija ir Pakistanas 1947 m., Pakistanas ir Bangladešas 1971 m., Čekoslovakija 1992-1993 m. ir SSRS 1992 m.
Tad kodėl euro skyrybos baigtųsi krize? Graikija, Portugalija, Airija, Italija ir Ispanija turi sukaupusios dideles užsienio skolas valiuta, kurios negali prispausdinti ar devalvuoti. Užsienio skolos yra didesnės nei anksčiau į skolas įklimpusių valstybių įsiskolinimai, kurie baigdavosi devalvacijomis ir bankrotais. Išėjimas iš euro neišvengiamai grąžintų devalvuotas drachmas, pesetas, eskudus, funtus ar liras dėl labai pervertinto valiutų kurso bei didelės skolos.
Įsiskolinimų neįvykdymas, skolų restruktūrizavimas, kartu su pora devalvacijų, šalims yra neišvengiama, bet kartu trokštama išeitis. Europos politikai nenori svarstyti ambicingo ekonominio projekto – euro – baigties galimybės. Tačiau Graikija, Portugalija ir, galbūt, Ispanija, Airija bei Italija galiausiai padarys išvadą, kad joms geriausia palikti eurą.
Nors euras yra unikalus žmonijos istorijoje, išėjimo iš euro problemos – ne. Neverta teorizuoti, kaip vyktų euro zonos skyrybos. Precedentai pateikia svarbiausius atsakymus.
Perėjimas nuo senos valiutos į naują gali būti greitas ir efektyvus. Visi vietiniai pinigai ir skolos ir denominuojami į naują valiutą. Kol spausdinami nauji banknotai ir kalamos monetos, seni pinigai gali būti pažymimi atitinkamais štampais.
Beveik visi įsiskolinimai yra vykdomi pagal vietos įstatymus, tad skolas būtų galima denominuoti į vietinę valiutą. Ją devalvavus grąžinti skolas Europos periferinėms ekonomikoms taptų lengviau.
Išėjimo iš euro zonos kritikai įspėja, kad finansinė panika sunaikintų kapitalą ir pakenktų Europos bankams. Tačiau verta prisiminti Johno Stuarto Millio žodžius: „Panika nesunaikina kapitalo, ji tik, atskleisdama bejėgiškus neproduktyvius darbus, parodo, kiek kapitalas buvo sunaikintas anksčiau.“
Tad išėjimas iš euro zonos tiesiog atskleistų jau egzistuojančius disbalansus ir sukristalizuotų esančius nuostolius.
Bjauri tiesa ta, kad Europos politikai nenori pripažinti, kad euras yra tolygus aukso standartui, kuris visą prisitaikymo naštą perkelia silpnesnėms šalims. Euras, kaip ir aukso standartas, priverčia prie savęs pritaikyti ne valiutos kursą, bet kainų ir algų dydį. Šio prisitaikymo didžiausia našta tenka silpną valiutą turinčioms valstybėms, ir taip euras tampa skolininkių kalėjimu.
Bet koks išėjimas iš euro zonos, be abejonės, bus skausmingas. Tačiau yra ir šviesioji išėjimo ir devalvacijos pusė. Šalys, kurios anksčiau neįvykdė įsipareigojimų bei devalvavo valiutą, patyrė trumpus ir staigius ekonomikos susitraukimus, lydimus ilgesnių augimo periodų.
Tikėtina, kad euro zonos periferijos likimas bus kitoks. Staigiai senstanti populiacija ir vyriausybių išlaidavimas reiškia, kad būtinos struktūrinės reformos. Tačiau tokios reformos šiuo metu yra neįmanomos.
Išėjimas, devalvacija ir įsiskolinimų atidėjimas leistų periferinėms šalims įveikti krizę. Su geresniu skolų balansu bei konkurencingesne valiuta Europos periferija turėtų galimybę restruktūrizuoti savo ekonomikas. Dažniausiai, didelių skolų atvejais, nuosmukis trukdavo tik du ar keturis ketvirčius (pavyzdžiui, Azija 1997 m., Rusija 1998 m. bei Argentina 2002 m.).
Be to, realus BVP lygis grįždavo į prieškrizinį lygį per du tris metus ir dauguma šalių galėjo greitai grįžti į tarptautinę skolinimosi rinką. Jei istorija mus ko nors ir išmokė, tai, kad Europos periferijai išėjimas iš euro zonos gali būti vienintelė likusi galimybė.
