Titulų Carlosas Sainzas tikrai turi: jis du kartus, 1990-aisiais ir 1992-aisiais metais su „Toyota“ iškovojo Pasaulio ralio čempiono titulą, ir tris kartus, 2010-aisiais, 2018-aisiais ir 2020-aisiais nugalėjo Dakare. Tačiau šie faktai nepapasakoja visos istorijos. Yra lenktynininkų, turinčių daugiau titulų ralyje, yra sportininkų, daugiau kartu įveikusių Dakarą. Nepaisant to, „El Matador“ praminto ispano akcijos vis vien yra tarp vertingiausių. Pasižiūrėkime į istoriją – kodėl?
Skvošo meistras, futbolininkas, teisininkas
Ponas Sainzas iš Madrido piemą kartą į lenktynes išvažiavo tik išsilaikęs vairuotojo pažymėjimą – 18-os. Priešingai nei dauguma automobilių sporto legendų, jo niekas nesodino į gokartą vos išmokus vaikščioti, jis nevažiavo mėgėjiškose lenktynėse būdamas paaugliu ir tėvai toli gražu neskatino jo lėkti automobiliu beprotišku greičiu. Jaunystėje jis, kaip ir dauguma ispanų, žaidė futbolą, netgi gana aukštame lygyje, treniravosi kartu su Madrido „Real“ jaunių komanda. Taip pat – skvošą. Nors futbolas jam sekėsi gerai, raketę laikyti – dar geriau, ir būdamas 16-os Sainzas tapo Ispanijos čempionu. Carlosą nuo mažų dienų lydėjo aktyvus sportas, bet tėvai norėjo, kad jis tęstų šeimos statybų verslą, tad pradėjo mokytis teisės.
Bet jo sesės vaikinas, vietinis Ispanijos ralio pilotas pakeitė „El Matador“ gyvenimą. Siaurais keliukais greitai lekiantys automobiliai taip sudomino paauglį Carlosą, kad vos gavęs vairuotojo pažymėjimą jis negalėjo atsispirti, ir nusipirkęs su draugu „Seat Panda“ išvažiavo į ralį.
Metė viską dėl ralio
Na, ir prasidėjo... Kelis metus Sainzas visai neblogai važiavo nacionaliniame Ispanijos čempionate, nuo silpnesnių automobilių po truputį kilo prie galingesnių, galiausiai 1986-ais su „Renault 5 Turbo“ jis tapo vicečempionu. Sainzas jau buvo metęs aktyvią veiklą kituose sportuose ir netgi teisės studijas. Ralis jam buvo svarbiau, nepaisant nepatenkintų tėvų, visos pastangos buvo sukoncentruotos čia.
Ambicingas ir greitas jaunuolis sudomino „Ford“ komandą, ši jam „išrašė“ „Serra RS Cosworth“ automobilį, ir dar pakvietė sudalyvauti keliuose Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapuose. Galiniais ratais varomas modelis nebuvo labai konkurencingas, tad WRC jis reikšmingų pergalių nepasiekė, bet 1987 ir 88-ais metais jis dominavo Ispanijoje, du kartus tapo čempionu. Jį pastebėjo ir pasigriebė „Toyota“. 1989-ųjų sezono pradžia nebuvo sėkminga, kankino technikos gedimai, bet antrojoje metų pusėje prasidėjo pirmieji podiumai, kurie 1990-aisiais virto į pirmąjį ralio čempiono titulą. Nors 1991-aisiais jis pasiekė viena pergale daugiau, iš viso – 5-ias, į priekį pagal taškus prieš save praleido Juha Kankuneną. 1992-ieji vėl buvo C. Sainzo metai – antrasis čempiono titulas.
Iš vieno kabineto į kitą
„Toyota“ su „Celica“ modeliais lėkė kaip ant sparnų. Bet Sainzas pasitraukė. Privalėjo pasitraukti, nes „Toyota“ pasirašė sutartį su „Castrol“ – didžiausiu Carloso asmeninio rėmėjo „Repsol“ konkurentu. Metams persėdo į privačios „Jolly Club“ komandos „Lancia“. Nepajėgė varžytis su gamykliniais automobiliais, bet jau 1994-aisiais jis prisijungė prie „Subaru“. Metai bėgo, Sainzas keitė komandas kaip kojines. Po dviejų metų su „Subaru“ jis grįžo į „Ford“, tada dar po dviejų metų – atgal į „Toyota“, tada trečią kartą, jau trims metams – į „Ford“ komandą ir WRC karjerą užbaigė tris metus prabuvęs „Citroen“ ekipoje, paskutiniais metais kompaniją palaikęs tokiam perspektyviam jaunuoliui Sebastienui iš Prancūzijos.
Čempiono titulų daugiau nebuvo. Bet tai nereiškia, kad Sainzo žvaigždė prigeso. Tiesiog laikai buvo kiti. Daug gamintojų, daug privačių komandų, gerų vairuotojų, sunkūs raliai, konkurencija buvo kitame lygyje nei dabar. Čempiono titulas keliavo iš rankų į rankas, ir Sainzas buvo tarp aukščiausiai šokančių, kurį jie gaudo. Jis keturis kartus tapo vicečempionu, ir 5-is kartus liko trečias.
Ralio veteranas
Ispanas turėjo ilgiausią karjerą ralio olimpe, WRC čempionate aktyviai lenktyniavo net 20 sezonų, pasiekė 26-ias pergales, ir kaip jau minėjome – 2 čempionų titulus. Ir galima sakyti, kad ties tuo ji netgi nesibaigė. Kai „Volkswagen“ kūrė nenugalimą „Polo R WRC“ modelį 2011-ais-12-ais metais C. Sainzas buvo vienas iš pagrindinių pilotų bandytojų, kurio žinios padėjo vokišką hečbeką keturiems jo gyvavimo metams padaryti nenugalimu. „Volkswagen“ netgi siūlė jau 50-ies sulaukusiam pilotui grįžti prie vairo į norimus etapus, bet šis atsisakė, nes jau turėjo naują pomėgį – Dakarą.
Širdį užkariavo Dakaras
Praktiškai po metų pertraukos pabaigus WRC karjerą „Volkswagen“ pakvietė C. Sainzą pravažiuoti Dakare su „Touareg“. Pirmas blynas naujokui nebuvo vykęs, nepaisant 3 laimėtų greičio ruožų šis liko tik 11-as, bet iššūkis Matadorą užkabino.
Ypač įspūdinga buvo pirmoji jo pergalė 2010-ųjų metų Dakare, kur jis beveik visas dvi savaites veidrodėlis į veidrodėlį kovojo prieš „Volkswagen“ komandos draugą, karšto būdo jaunuolį iš artimųjų rytų vardu Nasseras. Jie trasoje stumdėsi, pykosi, neužleidinėjo, abu karšto būdo lenktynininkai rodė ragus, bet C. Sainzas galiausiai į finišą atvyko pirmesnis, vos 2 minutėmis aplenkęs Al-Attyah. 2011-aisiais pergalę Dakare pasiekė Nasseras. Carlosas liko 3-ias.
„Volkswagen“ uždarė Dakaro projektą, tad 2012-aisiais be jokio pasiūlymo likęs ispanas turėjo progą pailsėti, bet už „kablio“ jau buvo užkibta, tai 13-aisiais ir 14-aisiais jis sėdo prie „Demon Jefferies“ ir SMG bagių. Nefinišavo. 15-aisiais į Dakarą žengė „Peugeot“, turėjęs ambicingą tikslą nugalėti. Dakaras, kaip būdinga šioms lenktynės, tokias ambicingas komandas skaudžiai pamokė, Carlosas Sainas nepasiekė finišo dar tris metus iš eilės, kol pagaliau 2018-aisiais ant podiumo iškėlė Beduiną virš savęs. 2019-2021 – „Mini“ bagių era. Vėlgi, prasidėjo nebaigtomis lenktynėmis, ir pasibaigė pergale bei podiumu. Dabar – „Audi“ metas.
Pirmaisiais metais eksperimentiniai hibridiniai „E-Tron“ modeliai lūžo, gedo, pernai C. Sainzas patyrė avariją, bet dabar jo tempas atrodo puikiai. Tokia ilga ir didinga istorija. Ir ji vis nesibaigia.
„Aš vis dar alkanas. Jeigu nebūčiau, tikrai nesileisčiau į tokį iššūkį“, - sakė „El Matador“, kuris tiesiog negali nusėdėti vietoje. Vairavimas ir lenktynės – didžiausias malonumas, be kurio jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ir paprastas pasivažinėjimas jam netinka. Jis nori laimėti. O kai turi tokius aukštus tikslus, reikia stipriai dirbti, nelieka laiko pažiūrėti į pasą.
Ar pasieks C. Sainzas ketvirtąją pergalę Dakare su ketvirtu skirtingu gamintoju?
