Gudkovo teigimu, karui pritaria iki 70 proc. rusų. Tačiau tuo pat metu 50 procentų respondentų nori, kad konfliktas baigtųsi. Jis pažymi, kad šį dvilypumą iš dalies lemia tai, kad daugelis rusų labai gerai suvokia karo nusikalstamą prigimtį, tačiau nori atsiriboti nuo nemalonios tiesos ir vengia gauti objektyvios informacijos.
Kitas veiksnys, užtikrinantis pasyvią daugumos gyventojų paramą karui, yra nuolatinis propagandos srautas, nuspalvinantis skaudžią ateitį Rusijos pralaimėjimo atveju. Prokremliški sociologai teigia, kad stabilumo trūkumas neigiamai veikia visuomenės nuotaikas. Tačiau jie iškart nuramina Rusijos valdžią, kad tai „neturi įtakos pasitikėjimo šalies vadovybe reitingams, nes specialiosios karinės operacijos pratęsimas reiškia visuomenės ir valdžios konsolidacijos padarinių pailgėjimą“. Tai suprasdama, Maskva ne tik vilkina karą, bet ir bando į konfliktą įtraukti visą Rusijos visuomenę.
Regioniniu lygmeniu skatinama kurti savanorių organizacijas ir iniciatyvines grupes, kurios padėtų smobilizuotiems. Kartais net moksleiviai ir studentai yra priversti dalyvauti. Miestuose kariuomenei renkami medicinos ir higienos reikmenys, o kai kuriuose regionuose studentai priversti eiti dirbti į tas vietas, kurios liko tuščios mobilizavus darbuotojus.
Nepaisant visų šių pastangų, net prokremliški sociologai teigia, kad didžioji dalis Rusijos visuomenės išlieka apolitiška, o įsitraukimo į karines pastangas lygis nuolat mažėja. Tai patvirtina neseniai atliktas Levados centro tyrimas, pagal kurį žmonių, atidžiai stebinčių karines operacijas Ukrainoje, skaičius mažėja.
Vis dėlto sociologai pripažįsta, kad visuomenė psichiškai pasirengusi „specialiąją karinę operaciją“ tęsti ilgą laiką. Apskritai radikalių patriotų, aktyviai remiančių karą, nors ir atstovaujančių mažesnei visuomenės daliai, skaičius pamažu auga.
Tai palengvina masinė propaganda ir aktyvi gyventojų įtraukimo į karines pastangas politika, pradedant privalomu karo propagandos dėstymu mokyklose. Kaip pažymi buvęs politinis kalinys Michailas Chodorkovskis, žmonės, „kurių visas gyvenimas dabar susijęs su karu“, tapo nauja Putino atrama.
Kremliaus viltis yra šiuose radikaliuose „nacionaliniuose patriotuose“ yra antra pagrindinė priežastis, kodėl Putinas negali užbaigti šio karo.
Trečioji priežastis – naudos gavėjų skaičiaus augimas, jei ne paties karo, tai aktyvios paramos jam skaičius. Šiandien viešieji ne tik federalinių, bet ir regioninių bei vietos valdžios institucijų reitingai priklauso nuo jų įsitraukimo į karą laipsnio.
Kaip pažymi vienas ekspertas, išorinio priešo grėsmės akivaizdoje „[vyksta] socialinio teisingumo idėjų depolitizacija, jos perkėlimas nuo vidinių socialinių ir ekonominių problemų į tarptautinės politikos ir specialios karinės operacijos lygmenį. kaip renginys, skirtas nacionaliniams šalies interesams ginti ir socialiniam teisingumui atkurti“.
Tai supranta ir regiono politologai, kurie atvirai pažymi, kad „parama [specialiajai karinei operacijai] garantuoja balsus rinkimuose“ ir aiškina, kaip tai paveikė augantį konkrečių politikų populiarumą. Dėl to tiek federalinė, tiek regioninė valdžia stengiasi kuo labiau išsiskirti remdama tuos, kurie vyksta žudyti ukrainiečių.
Kai kurie Rusijos Valstybės Dūmos deputatai siūlo įtraukti pareigūnus ir siųsti juos į dirbti okupuotų teritorijų mokyklose ir žada juos paremti, kai jie kandidatuos rinkimuose. Jie taip pat reguliariai praneša apie priemones, kurių buvo imtasi remiant „[specialiosios karinės operacijos] dalyvius“.
Tokia politika labai pakelia iš karo grįžtančių žmonių statusą. Tai, savo ruožtu, sukuria ketvirtąją priežastį, kodėl neįmanoma užbaigti karo – tai yra ne tik radikalių patriotų skaičiaus didėjimas, bet ir jų įtakos Rusijos visuomenėje padidėjimas.
Remiantis tuo, galima įsivaizduoti, kad ateityje kils konfliktas tarp apolitiškos visuomenės dalies ir iš fronto grįžtančių agresyvių „patriotų“. Sugadinti nebaudžiamumo ir juos supančio propagandinio kulto, šie žmonės gali pradėti per daug reikalauti iš likusių gyventojų.
Tačiau tikrasis paradoksas slypi tame, kad Kremlius, net tai suprasdamas, mato tik vieną būdą, kaip atitolinti socialinį sukrėtimą – tęsti karą prieš Ukrainą. Realiai šis metodas galėtų išlyginti išorines socialinių konfliktų apraiškas, tačiau kartu tik paaštrins jų priežastis. Taigi anksčiau ar vėliau šie konfliktai pasireikš Rusijos Federacijoje.
