Lietuva jau ne vienerius metus girdi Europos Komisijos priekaištus dėl itin išsiplėtusio mokyklų tinklo, todėl Vyriausybės plane numatyta, kad iki 2020 m. gruodžio bendrojo ugdymo mokyklų, turinčių mažiau kaip 120 mokinių, dalis sumažės 80 proc.
Merams trūksta valios
Tokį Vyriausybės tikslą žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas vadina gražiu, tačiau pastebi, kad mokyklų tinklas priklauso nuo dviejų veikėjų: savivaldybių ir Seimo.
O būtent pastarasis, kadangi yra valdomas politikų, nenorinčių prarasti rinkėjų regionuose, šiaušiasi nuo minties apie kaimo mokyklų uždarymą. Dar šiemet Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė manantis, kad sprendimus dėl mokyklų uždarymo turėtų priimti pačios savivaldybės, pasitarusios su bendruomenėmis.
„Vadinasi, tai, kas buvo numatyta net šiai vasarai, neįvyko ir natūralia mirtimi numirė apie 10 mažų mokyklėlių per šiuos metus. Kitąmet gali keliolika užsidaryti – vienos todėl, kad mokiniai nebeateis, kitos gal dėl merų valios“, – tv3.lt prognozavo G. Sarafinas.
Jo akimis, iš 60 Lietuvos savivaldybių, mokyklų tinklą susitvarkė tik 10, o kiti merai linkę manyti, kad neįmanoma bendruomenei pranešti apie mokyklos uždarymą, antraip „sunkiai išneštų sveiką kailį“.
Sudėtingiausia mokyklų situacija, kaip išskiria G. Sarafinas, – Vilniaus, Šalčininkų, Šiaulių ir Skuodo rajonų savivaldybėse. Problema, anot specialisto, ta, kad šios savivaldybės neturi noro keistis. Gerais pavyzdžiais G. Sarafinas laiko Druskininkų ir Kaišiadorių rajono savivaldybes.
Mokyklų tinklo optimizavimas stringa ir todėl, kad dauguma merų save mato it ūkvedžius, mano G. Sarafinas, tačiau retas rūpinasi, kad vaikai gautų geriausią įmanomą švietimą.
„Kad kanalizacijos vamzdžiai geri būtų, stogas neprakiuręs, langai sudėti, kad mokykla būtų šilta, vaikai pavalgę – tai meras taip ir rūpinasi. Daugiau iš manęs, kaip mero, nesitikėkite. Bet yra koks 10 merų iš 60, kurie masto, kaip aprūpinti savo vaikus, kad jie gautų maksimalią šviečiamąją kokybę. Tai ten ir vaizdas iškart kitoks. Labai priklauso nuo mero supratimo, pamatymo, akiračio, kiek jis buvęs užsienyje, ką matęs“, – svarstė pašnekovas.
Tiesa, kad daugelyje mažųjų savivaldybių mokyklos veikia kaip bendruomenių centrai, jose veikia bibliotekos, sporto salės ir verda kita veikla. G. Sarafinas neskatina jų uždaryti, tačiau, jo manymu, tokie daugiafunkciai centrai turėtų rūpintis vaikų popamokine veikla, o mokytis vaikai turėtų geriausiose savivaldybės mokyklose.
„Vaikus reikėtų vežti į stipriausias mokyklas, jie ten mokosi iki 15 val. ir gauna geriausia, ką gali gauti toje savivaldybėje, o kai grįžta po pamokų, tai daugiafunkcis centras veikia, vaikai gali ruošti pamokas, gali eiti sportuoti, užsiimti prie kompiuterio ar knygų. Ir vaikas užimtas. Svarbiausia, kad vaikai būtų užimti, kad gyvybingumas kaimo ir centro būtų. Bet kartu, kad vaikai gautų maksimalią tame regione kokybę, geriausius mokytojus, geriausius metodus ir priemones, nes kaimuose to užtikrinti neįmanoma“, – siūlė G. Sarafinas.
Neefektyvi pertvarka
Dar 2017 m. Valstybės kontrolė audite „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai“ išsakė kritikos dėl per lėtai optimizuojamo mokyklų tinklo ir akcentavo, kad mažos ir jungtinės klasės neužtikrina gerų moksleivių rezultatų. 2018 m. iš 1089 Lietuvos mokyklų 381 mokykla turėjo jungtinių klasių.
Audite pažymima, kad išlaidos mažoms klasėms išaugo daugiau nei 2,5 karto, o jungtinių klasių turėjo apie 30 proc. audituotų mokyklų.
„Mano nuomone, tai, kas dabar yra švietimo sistemoje, jau peržengė vienos institucijos problemų ribas. Iš tikrųjų švietimo sistemoje susikaupusios bėdos jau išaugo iki nacionalinio saugumo ir gynybos problemų. Ir jau jos turėtų būti aptarinėjamos atitinkamai šitame formate“, – mano valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.
Valstybės kontrolė pastebi, kad mažesnės ilgosios gimnazijos, kuriose yra po vieną 11–12 klasių komplektą, neužtikrina ne tik visų mokinių pageidaujamų, bet ir tam tikrų bendrojo lavinimo branduolio. Audite teigiama, kad mažose, dažniausiai kaimo vietovėse esančiose, mokyklose mokinių pasiekimai žemi ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos mastu.
„Ilgametis faktas, deja, yra toks – mes, žiūrint pagal bendrąjį vidaus produktą, skiriame išteklių vidutiniškai daugiau negu EBPO šalys švietimo sistemai, deja, ugdymo rezultatai negerėja, mes nesiekiame net vidurkio“, – pastebėjo A. Dulkys.
Valstybės kontrolierius pasigenda sisteminio požiūrio į švietimo sektorių kamuojančias problemas ir mano, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ir kitos institucijos elgiasi ydingai, bandydamos spręsti pavienes sistemos bėdas.
„Galbūt švietimo sistema mums to ir neišugdė, kad mes nemokame į švietimą žiūrėti kompleksiškai. Mums patinka ištraukti vieną problemą, apsigobti gailesčių ir tada visų gailėtis. Visko mums gaila, bet mes tiesiog neimame ir nedarome, o daryti labai sunku. Tai yra ilgas procesas, reikia turėti gerą planą.
Niekas taip ir nesiūlo, kad nuo pirmadienio kažkas kažkokias mokyklas uždarinėtų ar kažkas vyktų. Turi būti atitinkamas planas, reikia galvoti apie žmonių perkvalifikavimą ir t. t. <...> Man labai gaila, kad mes nustojome kalbėti apie didesnius tikslus, dabar mūsų tikslas – kaip pasiekti vidurkį. Gaila. Tai yra vidutinybių tikslai“, – sakė A. Dulkys.
Nors 2014–2016 m. mokinių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 14 tūkst., mokyklų – 49-iomis, finansavimas švietimui išaugo 61,7 mln. eurų iš valstybės biudžeto ir 51,3 mln. eurų iš savivaldybių biudžetų. 2019 metų duomenimis, mokinio ugdymas mažoje mokykloje 7,5 karto brangesnis nei didelėje.
Vis dėlto audite pripažįstama, kad ŠMSM, nors ir formuoja valstybės politiką švietimo srityje, neturi teisinių įgaliojimų daryti įtaką savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkai.
Ministro rankos surištos
Švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius, paklaustas apie Vyriausybės iškeltą tikslą optimizuoti mokyklų tinklą, primena būtent pastarąją Valstybės kontrolės pastabą – galia ne ministerijos ar ministro rankose.
„Tiesiogiai aš, kadangi tai nėra steigėjo kompetencija, negaliu viso to tinklo tvarkyti, iš tikrųjų ministerija yra steigėja tik keleto mokyklų. Mes šitą tinklą optimizuojame, tvarkome, jo plėtrą numatę esame, bet tai apima tik keletą mokyklų. <...>
Tačiau aš manau, kad aš, kaip ministras, privalau padaryti viską, kad kartu su savivaldybėmis, atnaujinant naujus perspektyvinius planus, mes šituos rodiklius matytume ir į tai orientuotumėmės. Tinklo tvarkymo rekomendacijas, kurios patvirtintos ministro, parama toms mokykloms, kurios pertvarkos metu turi tam tikrų problemų, yra ministerijos kompetencijoje“, – tv3.lt kalbėjo A. Monkevičius.
Ministras neatsakė į klausimą, kiek mokyklų kitąmet visam laikui užvers savo duris, tačiau patikino, kad ministerija numatė programą, kuria ketina pagelbėti mokykloms, kurioms šiuo metu sekasi sunkiausiai.
„Šitas mokyklų tinklas mums žinomas, mes į tai turim investuoti ir turime pagerinti ten, kur yra socialinis, ekonominis, kultūrinis kontekstas silpnas, kur yra tautinių mažumų mokyklos, ten, kur yra mokyklos vadyba ar kažkokia kita aplinka nepalanki. Į visa tai turime investuoti“, – tvirtino ministras.
Ambicingi tikslai
2016 m. suformuota Vyriausybė išsikėlė tikslą įgyvendinti šešias struktūrines reformas, viena jų – švietimo reforma, kurioje numatyta ir mokyklų tinklo optimizacija. Reformos plane pripažįstama, kad „mokyklų tinklo pertvarka atsilieka nuo mokinių mažėjimo tempo, penktadalis mokyklų labai mažos“.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje buvo uždarytos 143 mokyklos, 31 iš jų uždarytos pernai. Dauguma uždarytų mokyklų – kaimo vietovėse.
Daugiausiai mokyklų uždaryta 2016–2017 m. – 41. Iki tol mokyklų uždarymas vykdytas nuosaikiau: 2014–2015 m. uždarytos 20 mokyklų, 2015–2016 m. – 17, 2017–2018 m. – 34, o 2018–2019 m. – 31 mokykla, rodo ŠMSM duomenys.
Iš viso šalyje 2019 m. veikė 1009 valstybinės ir savivaldybių bendrojo ugdymo įstaigos.
