Pirmoji yda: mokyklų tinklas
Menka paslaptis, kad nemaža dalis Lietuvoje veikiančių mokyklų suburia per mažą mokinių skaičių, turi kurti jungines klases, o jų išlaikymas valstybei kainuoja per brangiai. Vis dėlto Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vis dar nesiima ryžtingai optimizuoti mokyklų tinklą.
„Per tuos pastaruosius ketverius metus, ypač šiais metais, nieko neįvyko. Buvo užsibrėžta dalį mokyklų uždaryti, bet taip ir neuždarė vasarą. Tai šiandien turime 312 mokyklų, kuriose mokosi mažiau nei po 120 mokinių. Ir kartu iš to seka nekokybiškumas, nes mažose mokyklose sunku užtikrinti aukštą kokybę“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Antroji yda: finansai
Ši problema, kaip pastebi G. Sarafinas, susijusi su mokyklų tinklu. Ir nors Lietuva švietimui skiria daugiau lėšų nei milžinė Vokietija, svarbiausia, anot G. Sarafino, ne pinigų kiekis.
„Svarbesnis yra efektyvus jų panaudojimas. Ir Lietuva su tuo efektyviu pinigų panaudojimu niekada nedraugavo. Pas mus yra sočiai mokyklų ir šiandien, kuriose mokiniui tenka nuo 40 iki 60 kv. m., ir tų pastatų išlaikymas ir šildymas kainuoja dešimtis milijonų eurų, kuriuos mes jau seniausiai galėjome skirti ir mokytojų algų padidinimui, ir naujoms laboratorijoms, ir pagalbos specialistams, ir kompiuteriams. Vaikai galėjo turėti visiškai kitą kokybę“, – svarstė žurnalo redaktorius.
Trečioji yda: mokiniai
Savaime suprantama, švietimo sistemoje svarbią rolę atlieka ir mokiniai. Kaip teigia G. Sarafinas, siekdami, kad mokymo kokybė augtų, mokinių galėtume prašyti nebėgioti iš pamokų ir nesirinkti lengviausio kelio.
„Japonijoje pamokų nepraleidinėja 92 proc. vaikų, Lietuvoje – 50 proc. Ir iš viso Lietuvoje per metus vaikai praleidžia nuo 28 iki 30 mln. pamokų. Tai stulbinantis skaičius. Gimnazistams nuo 11 klasės reikėtų pasiūlyti nesirinkti lengviausio kelio, nes pastebime, kad didelė masė atsisako visų sunkiųjų fundamentaliųjų dalykų ir renkasi lengvuosius. Jie 11 klasėje turi pasirinkti, ką mokysis sustiprintai, ką baziniu lygiu, ko apskritai nesimokys“, – vardino G. Sarafinas.
Jo teigimu, aukštųjų mokyklų dėstytojai liudija, kad pirmakursiai neturi bazinių fizikos ar chemijos žinių, nes dar mokykloje nusprendė su šiomis disciplinomis atsisveikinti.
„Net ir egzaminai tai paliudija. Šiemet chemijos egzaminą laikė 1,6 tūkst. dvyliktokų iš 24 tūkst. abiturientų. Labai mažai. Vadinasi, jiems nereikia chemijos. Fizikos egzaminą laikė 2,8 tūkst., net informatikos egzaminą šiemet Lietuvoje laikė tik 3 tūkst. jaunuolių“, – stebėjosi G. Sarafinas.
Ketvirtoji yda: tėvai
Čia aktualūs keli klausimai: ar tėvai vaikams perka knygų, ar patys jas skaito, ar skaito savo vaikams, ar namuose turi sukaupę bent kokią biblioteką, o gal paprasčiausiai perleidžia vaikų „auklėjimą“ išmaniesiems telefonams.
„Nuo to priklauso visa kita. Negalima teigti, kad tėvai Lietuvoje yra abejingi savo vaikams. Ne, jie nėra abejingi. Tai, kad 40 proc. tėvų savo vaikams samdo korepetitorius, rodo, kad jie nėra abejingi. Bet tai yra jau pavėluotas rūpestis ir rūpestis pro šoną, kuris atneša neigiamų pasekmių. Tada vaikai į įprastas mokyklas eina pramogauti, o tai atsiliepia tiems vaikams, kurie į mokyklą ateina dar su tikslu mokytis. Yra dar ir tokių vaikų“, – teigė G. Sarafinas.
Penktoji yda: mokyklų vadovai
Nuo mokyklų vadovų pasiekimų priklauso ir 20 proc. mokyklos mokinių pasiekimų, tvirtina G. Sarafinas.
„Jeigu vadovas kelmas, tai mokinių pasiekimai apie dugną sukasi, o jeigu pažangus, tai iš karto atsiliepia mokinių pasiekimams labai teigiamai. Bet Lietuvoje ketvirtis mokyklų šiuo metu neturi mokyklų vadovų. Tai tos mokyklos – tarsi pereinami kiemai be tvarkos, be sistemos, be reikalavimų ir be atsakomybės. Ir tai nesikeis, dabar dar labiau sumažės mokyklų, kurios turi nuolatinius vadovus“, – prognozavo žurnalo redaktorius.
Šeštoji yda: specialistų trūkumas
Psichologų, socialinių pedagogų ir pagalbos specialistų trūkumą G. Sarafinas įvardina šeštąja švietimo yda ir mano, kad šiuo klausimu Lietuva pateko į akligatvį.
„Naujoji pedagogų rengimo sistema vis dar gimdymo kančiose ir gal kitų metų vasarą mes galime tikėtis nors ir nežymaus, bet šiokio tokio proveržio. Mokytojo tobulinimo, kvalifikacijos kėlimo sistema yra apskritai numirusi Lietuvoje, o naujoji išvis embriono būsenoje“, – pabrėžė G. Sarafinas.
Jo manymu, būtent specialieji pedagogai Lietuvos mokiniams gali padėti pasiekti geresnių rezultatų, kaip tai įvyko, pavyzdžiui, Estijoje.
„Būtent pagalbos specialistai pernešė ir Singapūrą, ir Estiją į aukštesnės kokybės lygą. Kai vaikams po pamokų nusamdomi už valstybės lėšas pagalbos specialistai ir dirba su jais papildomai, tai tik tuomet ir įvyksta lūžis. Lietuvoje tai dar vyksta retoje mokykloje, gal kažką pakeis vadinamasis pagalbos krepšelis mokykloms“, – svarstė G. Sarafinas.
Septintoji yda: politikai
Šitoje vietoje G. Sarafinas išskiria būtent savivaldybių politikus, kurių rankose yra neefektyviai veikiančių vietos mokyklų likimas.
„Daugelis jų yra pakankamai abejingi, išsidraikę ir net nekelia tokio klausimo, ką aš, kaip politikas, turėčiau padaryti, kad mano savivaldybėje kuo daugiau mokinių pasiektų maksimumą pagal savo gebėjimą, kad kuo daugiau mokinių įstotų į aukštąsias mokyklas ten, kur jie nori. Nekyla toks klausimas dažnu atveju ne tik merams, vicemerams, bet ir švietimo skyrių vedėjams, mokyklų direktoriams ar net mokytojams“, – reziumavo G. Sarafinas.
