Praėjusių metų gruodžio 1 d. šalyje buvo registruota 175,9 tūkst. darbo neturinčių asmenų, o registruoto nedarbo lygis siekė 10,1 proc.
Kiek kitokius skaičius dėl nedarbo lygio rodo Statistikos departamentas. Jų duomenimis, nedarbo lygis praėjusių metų lapkritį siekė 6 proc.
Pasiekti rekordai suaktyvino darbo rinką
„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė naujienų portalui tv3.lt sakė, kad Užimtumo tarnybos skaičiai rodo šiek tiek iškreiptą situaciją, kadangi tarnyboje besiregistruojantys žmonės nebūtinai neturi darbo. Tikslesnę situaciją, anot ekonomistės, rodo Statistikos departamento duomenys.
„Lapkričio ir gruodžio mėnesiais nedarbo lygis tendencingai mažėjo, krito netgi į žemesnį lygį negu Europos Sąjungos vidurkis. Praktiškai yra panašaus lygio kaip buvo prieš 2020 metų pandemijos pradžią“, – teigė pašnekovė.
Mažėjantį nedarbo lygį, pasak I. Genytės-Pikčienės, lemia keletas priežasčių.
„Ta tendencija atliepia bendrą makroekonominę situaciją. Kaip žinia, Lietuva yra viena sėkmingiausiai su pandemija susitvarkiusių Europos Sąjungos valstybių.
Natūralu, kad atsigavęs ekonomikos tempas ir naujai pasiekti rekordai įvairiuose sektoriuose suaktyvino darbo rinką ir susiurbė visus norinčiuosius dirbti. Šiuo metu netgi jaučiamas darbuotojų trūkumas įvairiuose sektoriuose“, – kalbėjo ekonomistė.
Arti maksimalių darbo rinkos apsukų
Komunikacijos agentūros „Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas taip pat atkreipė dėmesį, kad Statistikos departamento duomenys rodo realesnę situaciją.
„Jeigu žiūrėtume į Statistikos departamento skaičiuką, tai žiūrint iš ilgalaikių perspektyvų, tai praktiškai Lietuva arti maksimalių darbo rinkos apsukų. Nedarbo lygis yra priartėjęs, jei ne prie minimumo, tai prie beveik minimumo“, – kalbėjo A. Izgorodinas.
Vangumą lėmė karantino sukeltas neapibrėžtumas
Užimtumo tarnybos duomenimis, bedarbių skaičius Lietuvoje mažėjo. Rekordinis pastariesiems metams nedarbo lygis – 16,4 proc. – buvo fiksuotas pačioje praėjusių metų pradžioje. Vėliau, bėgant mėnesiams, jis po truputį krito.
„Praėjusių metų sausį buvo problematiškiausia situacija pandemijos fronte, taip pat buvo sustabdytos įvairios veiklos, kurios yra tiesiogiai priklausomos nuo įvairių kontaktų. Natūralu, kad karantino trukmės neapibrėžtumas ir neaiškios perspektyvos apie apskritai veiklos tęstinumą lėmė tą vangesnę dinamiką darbo rinkoje ir nedarbo lygį“, – aiškino I. Genytė-Pikčienė.
Karantinui pasibaigus, anot ekonomistės, situacija gana greitai ėmė keistis ir verslams prireikė darbo rankų.
Nors bedarbių daugiau, jų kvalifikacija netinka laisvoms darbo vietoms
Lapkričio mėnesį darbo ieškantys asmenys galėjo rinktis iš 51,6 tūkst. laisvų darbo vietų – 8,1 proc. mažiau nei spalį.
Daugiausia darbo pasiūlymų per lapkritį buvo registruota sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojams, krovikams, biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojams, kambarinėms ir pagalbininkams, parduotuvių pardavėjams, nekvalifikuotiems apdirbimo pramonės darbininkams, virėjams, pakuotojams, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojams, kepėjams ir konditeriams, statybininkams montuotojams.
„Iš principo, naujų darbo vietų ir naujų bedarbių skaičiai išsiskyrė. Atsirandančių naujų darbo vietų skaičius gerokai lenkia naujų bedarbių skaičių. O kad bedarbių tas likutinis dydis, kad jų yra daug, tai lemia daugiau struktūriniai veiksniai, tokie kaip darbo paklausos ir pasiūlos kokybės neatitikimo veiksniai.
Paprastai, daugiausiai reikia tam tikros kvalifikacijos darbuotojų, kurie turi tam tikrų žinių, tam tikros patirties. O bedarbių gretose, matyt, tokių žmonių, kurie būtų darbo rinkoje perspektyvūs nėra pakankamai. Mūsų perkvalifikavimo įrankiai nėra pajėgūs pritaikyti bedarbius toms paklausesnėms profesijoms, kurios yra imlios darbo rinkoje ir yra paklausios“, – samprotavo I. Genytė-Pikčienė.
„Tas laisvų darbo vietų skaičius yra pakankamai didelis Lietuvos mastu. Jeigu mes galime pilnai patenkinti laisvų darbo vietų skaičių ne vieną, o netgi keletą kartų, tai tie skaičiai yra išties dideli“, – sakė A. Izgorodinas.
Ilgalaikiam bedarbiui darbą susirasti lengviau
Gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo 66 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Iš jų didžioji dauguma – 61 tūkst. – asmenys nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė 12 mėnesių ir daugiau. Kiek mažiau nei 5 tūkst. sudarė jaunesni nei 25 metų gyventojai, kurie darbo nesusirado per pastarąjį pusmetį.
Kaip ir tarp visų bedarbių, taip ir ilgalaikių bedarbių gretos po truputį tirpo. Visgi tendencijos kiek skiriasi. Jeigu bendras nedarbo lygis bėgant metams palaipsniui mažėjo, tai ilgalaikių bedarbių skaičius iki pavasario augo.
Praėjusių metų pradžioje jis siekė 82 tūkst., o balandį, kai fiksuotas didžiausias praėjusiais metais ilgalaikių bedarbių skaičius, šis rodiklis siekė 100 tūkst. Vėliau jis pradėjo mažėti, tačiau lyginant su pastaraisiais metais, išlieka vis dar aukštas. Jei 2021 metų lapkritį jis siekė 66 tūkst., tai 2020 metais – 61 tūkst., o 2019 metais – 27 tūkst.
Kaip svarstė „Brandnomika“ ekonomistas A. Izgorodinas, ilgalaikių bedarbių mažėjimą galėjo lemti ir augantys atlyginimai.
„Galbūt tie kylantys atlyginimai dalį ilgalaikių bedarbių suviliojo sugrįžti į darbo rinką, nes dabar pačios įmonės be galo daug investuoja ir komunikuoja apie kylančius atlyginimus. Matyt, ta viešoji nuomonė apie kylančias algas dalį bedarbių suviliojo grįžti į darbo rinką, nes dabar net ir ilgalaikiams bedarbiams susirasti darbą yra gana nesudėtinga“, – svarstė A. Izgorodinas.
Ekonomisto teigimu, ilgalaikių bedarbių skaičiaus mažėjimą gali lemti ir infliacija.
„Kainos labai sparčiai auga. Matyt, kad tų pašalpų, kurias gaudavo bedarbiai koronaviruso pradžioje, tai jų pilnai užtekdavo, kad jie galėtų vidutiniškai pragyventi. Tačiau dabartiniai kainų šuoliai, ypač, kai brangsta būtiniausios prekės ir paslaugos, dalį bedarbių veja į darbo rinką ir skatina ieškoti kažkokio darbo tam, kad jie galėtų kompensuoti tuos matomus infliacijos šuolius“, – sakė A. Izgorodinas.
Ilgalaikiams bedarbiams gali trukdyti ir psichologinės problemos
Tai, kad lyginant su keletu pastarųjų metų ilgalaikių bedarbių skaičius dvigubėjo, anot I. Genytės-Pikčienės, lemia ne tik persikvalifikavimo programų trūkumai, bet ir psichologinės problemos.
„Kai žmogus patenka į tą ilgalaikį nedarbą, tai atsiranda daug papildomų veiksnių, psichologinių veiksnių, kurie trukdo įsilieti į darbo rinką. Ir pasitikėjimo savimi vis mažiau, net ir tos turimos kompetencijos ir žinios nenaudojamos pasimiršta.
Tada žmogus apskritai nelabai ir gali įsilieti į darbo rinką, kai nededa papildomų pastangų mokytis ar įgyti tam tikrų paklausesnių kvalifikacijų. Pandemija su karantinais ir nuotoliniais bendravimo bei darbo kanalais tikrai nepadėjo, nes yra dar sunkiau per nuotolį susirasti darbą ar pakeisti savo kvalifikaciją, įgyti naujų įgūdžių“, – kalbėjo ekonomistė.
Dėl 2022 metų – dvi blogos žinios
Kalbėdamas apie 2022 metų darbo rinkos prognozę, A. Izgorodinas turi keletą blogų žinių.
„Neprognozuočiau labai didelio nedarbo lygio nuosmukio, kadangi jam iš esmės nelabai yra kur mažėti. Daugiau kaip ketvirtadalis bedarbių Lietuvoje yra ilgalaikiai, dėl to tos realios galimybės daugiau sumažinti nedarbą bus labai ribotos. Tai automatiškai reiškia dvi blogas naujienas“, – teigė A. Izgorodinas.
Pirma bloga naujiena, anot ekonomisto, yra ta, kad nedarbo lygis praktiškai nemažės, nepaisant to, kad ekonomika augs. Tai reiškia, kad ir toliau bus nemažai laisvų darbo vietų skaičių, bet jos nebus užpildytos.
„Kita bloga naujiena, kad mes galime matyti tolesnį spaudimą įmonėms kelti atlyginimus. Tai padaryti bus labai nelengva, nes įmonėms labai pakilo elektros ir dujų kainos. Mes šiais metais darbo rinkoje matysime dar didesnį darbuotojų darbo kaitą.
Įmonės bandys kažkiek vilioti darbuotojus didesniais bonusais ar kažkokiais kitais dalykais ir tokių būdu ta darbuotojų kaita įmonėse tęsis, kas yra labai blogai. Pavyzdžiui, žmogus dirba metus, įsivažiuoja į įmonės procesus ir po to pakeičia darbą. Nuo to įmonė labai stipriai pralaimi“, – analizavo pašnekovas.
Omikron pasekmes nedarbui nusakyti sunku
Vis daugiau nerimo kelia sparčiai plintanti omikron atmaina, dėl kurios pavojaus dalis valstybių jau griežtina ribojimus. Apie galimus draudimus kalbama jau ir Lietuvoje.
„Jeigu ligoninės, reanimacijos užsipildys iki kritinio taško, manau, kad galima tikėtis trumpo, bet griežto karantino“, – interviu TV3 metų pabaigoje sakė premjerė Ingrida Šimonytė.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, omikron atmainos plitimo įtaką darbo rinkai lemtų tai, kokio masto ribojimus nuspręstų priimti Vyriausybė.
„Kaip žinia, ir pirmieji mūsų karantinai turėjo būti trumpi, griežti, bet jie galiausiai buvo vieni ilgiausių Europos Sąjungoje. Labai nusakyti pasekmes darbo rinkai iš tokio neapibrėžto politinės elgsenos modelio – sunku“, – sakė ekonomistė.
Jeigu karantinas truktų porą savaičių, kaip žada I. Šimonytės, anot I. Genytės-Pikčienės, reikšmingų pasekmių tai darbo rinkai neturėtų.
Koronaviruso ir ekonomikos rodikliai nebesisieja
Kaip rodo kitų Europos valstybių patirtis, anot A. Izgorodino, koronaviruso statistika pradeda labai stipriai prasilenkti su ekonomine realybe.
„Nepaisant to, kad kovido skaičiai blogėja ir, labai tikėtina, toliau blogės, bet realiai sektorių tai neveikia šiuo metu. Žmonės prisitaikė prie karantino režimo vartojimo, įmonės prisitaikė prie darbo karantino režimo. Kol kas, sakyčiau, omikron atmaina neturėtų stipriai pakenkti darbo rinkai“, – kalbėjo A. Izgorodinas.
Ekonomistas apžvelgė ir hipotetinį scenarijų, jeigu Lietuvoje būtų įvestas griežtas ir ilgas karantinas.
„Šiais metais, kalbant apie eksportuojančius sektorius, tai jie turėtų toliau augti, nes pasaulis po truputį iš pandemijos pereina į endeminę stadiją, vartojimas tampa logiškesnis, žmonės pradeda vartoti tas prekes, kurių negalėjo nusipirkti kovido metu. Teoriškai žiūrint, vartojimas turėtų tęstis ir netgi jei būtų kažkoks karantinas Lietuvoje, eksportuojantys sektoriai, kurie veža visą Lietuvos ekonomiką, jie turėtų toliau demonstruoti gerus rodiklius.
Bet vidiniai sektoriai, tokie kaip restoranai, viešbučiai, kavinės, paslaugų įvairiausios įmonės, kino teatrai, renginių organizatoriai tikrai nukentėtų. Jeigu mes matysime labai ilgą karantiną, labai griežtą karantiną, tai tada nedarbo lygis tikrai padidės. Prie to prisidėtų ir techninis aspektas, nes daugelis įmonių vėl siųstų darbuotojus į prastovas. Nes valstybė, jei įves ilgą karantiną, turės įmonėms padėti. Tada nedarbas didėtų ir dėl techninių aspektų“, – samprotavo A. Izgorodinas.
Nedarbą paveikti gali pykčiai su Kinija
Pasak I. Genytės-Pikčienės, daugiau įtakos Lietuvos darbo rinkai gali padaryti ne omikron atmaina.
„Visa ekonomika yra pakankamai atspari karantinams, nes tos tiesiogiai apribojamos veiklos nevaidina didelio vaidmens mūsų ekonominėje struktūroje. Tuo metu tokie sektoriai, kaip pramonė, transportas ir statybos toliau yra kertinis ekonomikos garvežys ir jie toliau sau juda.
Bet, kaip žinia, yra papildomų rizikos židinių, tokių kaip geopolitinės nesantaikos, Kinijos įvairūs grasinimai mūsų tiesioginiams eksporto partneriams, rinkoms, kurios ketina investuoti į Lietuvą. Tad labai priklausys, kaip šituose frontuose dėliosis veiksmai ir ar nebus pažeisti tie kertiniai ekonomikos lokomotyvai, kurie yra pagrindiniai darbdaviai“, – kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.
