2020–2021 metais nedarbo lygis Lietuvoje sieks 5,9 proc., projektuoja Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Dviprasmiška situacija
Tuo metu SEB banko prognozė šiems metams kiek nuosaikesnė – 6,2 proc. Banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas svarsto, kad šiemet dramatiškų pokyčių darbo rinkoje neišvysime, tačiau situacija čia gana dviprasmiška.
„Viena vertus, matome, kad nedarbo smukimas, kuris tęsėsi nuo pokrizinio laikotarpio, jau keletą metų yra sustojęs ir tas sustojimas prasidėjo nuo praėjusių metų antrojo ketvirčio. Matome, kad nedarbas nebemažėja, bedarbių skaičius nebekrinta. Nors, iš kitos pusės, matome, kad dirbančių žmonių, samdomų darbuotojų skaičius didėja“, – tv3.lt kalbėjo T. Povilauskas.
Ekonomisto manymu, stagnuojantis nedarbo lygis Lietuvoje susijęs su ilgalaikiais bedarbiais, kuriems sunku įsilieti į darbo rinką. Įdomu tai, kad ilgalaikių bedarbių augimas praėjusių metų pabaigoje fiksuotas ne tik regionuose, bet ir Vilniuje bei Kaune.
„Tai yra žmonės, kurie dėl savo tinkamų darbo rinkai kvalifikacijų trūkumo ar tiesiog dėl nenoro grįžti į darbo rinką, ar kitų priežasčių išeina iš darbo rinkos ir nebeieško arba nebegali rasti darbo. Žmonėms, ypač vyresniems, nėra paprasta pasilikti darbo rinkoje, susirasti darbą, ypač, jeigu jie jo netenka“, – pastebėjo T. Povilauskas.
Jam antrina ir Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis, prognozuojantis nežymų nedarbo lygio augimą kitąmet.
„Ypač gali pablogėti ilgalaikio nedarbo situacija. Tai yra žmonės, kurie mažiau patrauklūs, tai jie dar sunkiau bus integruojami darbo rinkoje. Iš kitos pusės, aš manau, kad tikrai kiekvieną mėnesį mes turėsime apie 12–15 tūkst. laisvų darbo vietų. 2019 m. turėjome apie 15–18 tūkst., tai mažėjimo tendencija, bet galimybės įsidarbinti bus“, – tv3.lt kalbėjo B. Gruževskis.
Jo manymu, padėtis darbo rinkoje formuosis tarp dviejų pagrindinių ekonominės raidos vektorių: bendros ekonominės raidos – kaip vystysis šalies ekonomika – ir demografinių procesų.
„Pabaiga 2019 m. parodė, kad darbo rinka jau nėra tokia įtrauki, kaip buvo, pavyzdžiui, 2018 m. Galima daryti prielaidą, kad tai yra bendra ekonomikos pokyčių išraiška. Ir Lietuvos ekonomika, faktiškai visos Europos ir pasaulio, bendrai paėmus, šiek tiek stabdo. Atitinkamai ir Lietuvos raida nebus tokia dosni kaip 2019 m. Todėl bendras ekonominis augimas bus žemesnis, jis nebus toks patrauklus darbo rinkai“, – prognozavo profesorius.
Artėjame link lūžio
Kalbėdamas apie demografijos įtaką šalies darbo rinkai, B. Gruževskis pastebi, kad jau netrukus Lietuvoje susiklostys sudėtinga situacija, nes pensinio amžiaus gyventojų skaičius pralenks darbingo amžiaus jaunuolių skaičių.
„Mes judame jau prie to 2022–2023 metų taško, kai pagal demografinius pokyčius žmonės, kurie sulaukia pensinio amžiaus, viršys žmonių, kurie sulaukia 22 metų amžiaus skaičių. Tai kritinis lūžis, kai faktiškai jau nebus galimybių plėtoti užimtumą arba net našumą ekstensyviomis priemonėmis, tiesiog įdarbinant žmones“, – sakė profesorius.
Vis dėlto, anot B. Gruževskio, tai nėra didelė problema, kai Lietuva pagaliau fiksuoja migracinį prieaugį.
„Ne vienoje šeimoje ar institucijoje buvo išgertas šampanas, nes pirmą kartą per 30 metų nepriklausomybės mes turime nemažą migracinį prieaugį. Dar metinių skaičių nėra, bet galima sakyti, kad apie 8 tūkst. daugiau atvyko, nei išvyko“, – džiaugėsi pašnekovas.
Jei Lietuvai bent kol kas nesudėtinga pritraukti darbuotojų iš užsienio, B. Gruževskis atkreipia dėmesį, kad turėtume susirūpinti ir į Lietuvą pamažu grįžtančių emigravusių tautiečių išlaikymu.
„Labai reikia daug investuoti į švietimo lygį, ypač, kai grįžta tėvai su vaikais, kad mokyklose jie turėtų labai palankią aplinką, kad dėl vaikų tėvai nebūtų skatinami išvykti iš šalies. Jeigu grįžo, reiškia, turi planų, svarbu neatbaidyti, kad nenusiviltų žmonės, tada galima dar labiau skatinti grįžimą“, – teigė B. Gruževskis.
Jis prognozuoja, kad ir šiemet Lietuvoje išliks teigiama migracijos tendencija.
„Manau, kad vėl galime ruošti šampaną, nes prieaugis turėtų išlikti. Aišku, labiausiai čia neigiamai atrodo labai aukštas išvykstančiųjų skaičius, 38 tūkst. yra žymiai per daug. Mums reikia galvoti, kaip mažinti emigracines nuotaikas. Pirmiausiai reikia apsaugoti Lietuvą, darbo rinką nuo išvykimų, o po to bus lengviau ir imigracinius, ir reemigracinius srautus reguliuoti“, – sakė profesorius.
Turime būti geri šeimininkai
Įtakos darbo rinkos situacijai šiemet taip pat turės ir gausiai į šalį plūstantys darbo migrantai iš Ukrainos ir Baltarusijos. 2019 metų sausio–lapkričio mėnesiais Užimtumo tarnyba išdavė 8,4 tūkst. leidimų užsieniečiams dirbti Lietuvoje – tai 1,7 karto daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Daugiau kaip pusė užsieniečių atvyksta iš Ukrainos.
„Sparčiai augo darbuotojų iš trečiųjų šalių skaičius, bet jis turi įtakos tik tam tikruose sektoriuose. Aišku, ta konkurencija, jeigu kalbame apie statybų sektorių, tam tikras pramonės įmones, kur daugėja žmonių daugiausiai iš Ukrainos, didėja tam tikrose darbo vietose. Todėl lietuviams šiose srityse sunkiau susirasti darbą“, – kalbėjo T. Povilauskas.
Dažniausiai į Lietuvą atvyksta virėjai, statybininkai, staliai, tarptautinio keleivių vežimo vairuotojai, maisto ruošėjai, automobilių šaltkalviai, elektrokrautuvų vairuotojai ir paslaugų vadybininkai.
„Kita vertus, vis tiek tų darbuotojų Lietuvoje reikia, matome, kad įmonės šiais metais kaip ir neplanuoja kol kas ryškesnių pokyčių į darbuotojų skaičiaus mažinimo pusę. Tai reiktų sakyti, kad įmonės nori nemažai ir toliau augti, plėstis, bet tam reikia darbuotojų“, – pridūrė T. Povilauskas.
Savo ruožtu, B. Gruževskis pastebi, kad darbo migrantais negalima užpildyti dalies svarbių sektorių, kur darbuotojai sparčiai sensta.
„Formaliai tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, mokytojai, slaugytojai, valstybės tarnyba – tai labai vyresnio amžiaus struktūros, kur gali iškilti problemų. Kadangi imigranto taip lengvai nepriimsi į viešąjį sektorių, nes reikia aukštų kompetencijų, aukšto valstybinės kalbos žinojimo lygio, taigi tikrai tokių problemų gali būti. Aišku, 2020 metais šita problema gali didėti“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Tačiau, jo manymu, šiemet Lietuva tebebus patraukli darbuotojams iš trečiųjų šalių dėl mūsų darbo užmokesčio, todėl „labai svarbu, kad mes būtume geri šeimininkai, gerai priimtume, kad būtų mažiau piktnaudžiavimo ir kuo mažiau nusivylusių emigrantų“.
2019 m. lapkritį Lietuvoje fiksuotas 6,3 proc. nedarbo lygis. Lyginant jį su metų pradžia – 6,5 proc. sausį – galima sakyti, kad nedarbo lygis šalyje kiek sumažėjo, bet per visus metus bangavo tarp 5,9 ir 6,5 proc., rodo Statistikos departamento duomenys.
