Kilęs iš Ivano Frankivisko srities Ukrainoje, Taras Onufrak jau antrą mėnesį kartu su mergina leidžia Lietuvoje. „Atvykau čia išbandyti savo jėgas Futsal čempionate, o taip viskas išėjo, kad likau ir šiuo metu žaidžiu Jonavos salės futbolo „Vikingai“ komandoje“, – teigia T. Onufrak.
Nors vyras šiuo metu gyvena Lietuvoje, Ukrainoje liko jo didelė šeima, kuri net ir prasidėjus karui neketina trauktis iš gimtinės.
„Niekas nenorėjo palikti šalies, išvykti, nors aš ir prašiau. Dažnai bendraujame ir palaikome ryšį, dėl to jokių problemų nekyla.
Kadangi esame kilę iš Vakarų Ukrainos, kur šiuo metu karo pavojus yra man šiek tiek ramiau, dėl to ir šeima jaučiasi kiek ramesnė, nors vis tiek yra be galo baisu. Viliuosi, kad kariškiai nepasieks tos srities su savo „rusišku pasauliu“, – pasakoja vyras.
Taras atvirauja, kad tiek jis, tiek jo artimieji yra itin sukrėsti vykstančio karo ir kasdien nerimauja dėl savo šalies, tautiečių. „Kiekvienas ukrainietis nori, kad šis karas baigtųsi ir ateitų taika. Visi esame prieš Rusiją ir tai, ką jie daro mūsų žemėje“, – priduria jis.
Mini gražiu žodžiu
Neseniai Taras Onufrak puikiai pasirodė Lietuvos salės futbolo turnyre, kur padėjo pasiekti pergalę Jonavos „Vikingų“ komandai, kuri pelnė pirmąją vietą turnyro finale ir užsitarnavo nugalėtojų titulą.
Visgi, pasižymėjęs puikiais sportiniais pasiekimais, vyras neliko nepastebėtas ir kitoje veikloje. Labdaros ir paramos organizacijai „Gerumo sparnai“ jis skyrė savo uždirbtus pinigus prisidėdamas prie šeimos nario netekusios ukrainiečių šeimos gerovės.
Apie tokį Taro poelgį „Facebook“ socialiniame tinkle pranešė ir pati labdaros organizacijos įkūrėja Loreta. Savo įraše ji apie jaunuolį atsiliepė geriausiais žodžiais:
„Nerealaus ramumo ir gerumo jaunuolis savo uždirbtus pinigėlius verkdamas paaukojo šeimai, kurioje mergaičių dėdė buvo sužalotas skeveldra. Kitą dieną jis atnešė pilną saldainių maišą Ukrainos vaikams, o dar kitą dieną jis nupirko bulvių ir obuolių!
Jis kiekvieną dieną su sužadėtine Kristina padeda mums. Taip pat padeda ir vaikams pasirinkti batelius, rūbus ir visada matome jo akyse ašaras… Reikia apie tai rašyti, kalbėti nes tokios širdies žmonių, kuris dalinasi paskutiniu kąsneliu – tikrai vienetai!
Manau, „Vikingai“, jūs turite ne tik gerą žaidėją, bet ir nuoširdų žmogų su didele širdimi. Apie jį aš dar kalbėsiu net ir karui pasibaigus. Sėkmės, Tarasai, tu – legenda apie kurią reikia kalbėti ir nepamiršti!“
Savanorystė ir pagalbos rankos tiesimas
Pats Taras apie veiklą organizacijoje nedaugžodžiauja, atvirkščiai – gražiu žodžiu mini Loretą.
„Loreta daug padaro norėdama būti dėkinga... Ji visiškai atsiduoda tam, kad padėtų kitiems, atiduoda visą savo laisvalaikį. Aš atiduodu tik dalį to, ką turiu. Mano širdis liepia būti ša;lia ir padėti kitiems, nes sunku nupasakoti žodžiais, ką jaučiu ir ką jaučia kiti.
Mes neturime kelių atskirų šeimų, kurioms padedame konkrečiai, nes stengiamės suteikti pagalbą visiems, kam jos reikia. Suteikiame ir nakvynę, ir maisto, drabužius, avalynę“, – sako Taras.
Kaip ir teigia pati Loreta, vaikino akyse neretai pasirodo ašaros, kuomet tema pasisuka apie karą Ukrainoje. Taras Onufrak kalbėdamas su jauduliu balse pasakoja, kad yra be galo baisu žiūrėti į tai, kas vyksta, o tuo labiau viską suprasti.
„Noriu, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų, nes sunku žiūrėti kaip elgiasi su tavo žmonėmis, tavo šalimi. Nors praėjo nuo karo pradžios laiko, tačiau vis dar labai nerimauju dėl nužudytų vaikų, kurie buvo niekuo dėti ir nekalti“, – dalinasi savo mintimis T. Onufrak.
Vyras taip pat teigia, kad mintys grįžti atgal į tėvynę šiuo neramiu laikotarpiu vis dar aplanko, tačiau supranta, kad kariauti jis negali, nes niekada netarnavo armijoje, o ir nemoka šaudyti:
„Todėl nusprendžiau likti čia ir padėti kiek tik galiu. Tikiu, kad jeigu žmogus gali kažkuo padėti – tai jis privalo padėti kitiems žmonėms, kuriems to reikia ir ne tik karo metu.“
Šiuo metu Tarui nusiraminti padeda savanorystė „Gerumo sparnai“ organizacijoje, kurioje jis mano vaikų veiduose šypsena, džiaugsmą, jog gali būti su jais ir jiems padėti.
„Pabaigai norėčiau pasakyti, kad jeigu darysi gera – tau tai visada sugrįš geru. Blogio mūsų laikais ir taip užtenka“,– tvirtina ukrainietis futbolininkas Taras Onufrak.
Ukrainietis taip pat primena ir ragina visus gyventojus prisidėti prie pagalbos Ukrainai, taip, kaip kiekvienas tik gali – aukoti labdarai, savanoriauti, tiesiogiai bendrauti su į Lietuvą atvykusiomis šeimomis, vaikais.
