Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, iš gimtinės į kaimynines šalis nuo karo pavojaus ir grėsmės gyvybei pabėgo daugiau nei 3 milijonai ukrainiečių. Šiandien Lietuvoje į pabėgėlių stovyklas bei lietuvių namus jų yra priimta apie 30 tūkstančių.
Reaguodama į visapusišką pagalbą nuo karo nuskriaustiems žmonėms, Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos muzikos mokytoja Giedrė Daugelienė nusprendė padėti ne tik prisidėdama finansine parama, tačiau vilnietei kilo ir itin kūrybiška idėja – priimti namuose ir padėti keliems Ukrainos vaikams išmokti groti fortepijonu.
„Esu profesionali muzikos mokytoja. Šį darbą apie 25-erius metus dirbu Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykloje. Tai yra mano pagrindinė profesija, mano meilė, mano duona ir darbas (šypsosi).
Tačiau, pirmiausiai, esu mama, kadangi viena auginu du vaikus – 15-metį sūnų ir 11-os metų dukrytę“, – pradeda pasakoti apie save Giedrė Daugelienė.
Laisvalaikiu pašnekovė mielai domisi ir kitomis sritimis: mokosi anglų kalbos, gilinasi į psichologijos ir saviugdos sritis bei taip pat praktikuoja džiazo vokalą. „Stengiuosi kaip ir visi kiti tobulėti, ugdyti save, džiaugtis ir mylėti gyvenimą“, – priduria Giedrė.
Moteris atvirauja, kad nuo pat vaikystės kryptingai buvo vedama muzikos keliu, kadangi G. Daugelienės tėtis – buvęs kompozitorius:
„Praėjau visą tą patį kelią nuo muzikos mokyklos, technikumo, o vėliau ir muzikos akademijos studijų.
Sąsajų su muzika, manau, yra todėl, jog mano tėtis buvo kompozitorius, tad tikslingai buvau kreipiama, nors pačioje pradžioje tam labai prieštaravau. O dabar negaliu atsidžiaugti, kad tai yra mano svajonių darbas, svajonių profesija.“
Pirmosios pamokos
Fortepijonu vaikus groti mokanti G. Daugelienė apie galimybę priimti porą vaikų, kurie norėtų mokytis groti, paskelbė Pavilnio bendruomenės grupėje „Facebook“ tinkle.
Į tokį moters kvietimą atsiliepė ukrainiečių šeimą priėmęs kaimynas, kuris žinojo, kad šeimoje yra berniukas, kuris neseniai pradėjo muzikos mokyklos mokslus Ukrainoje.
„Nors mokinių turiu labai daug, tačiau pagalvojau, kad turėdama šiek tiek laisvo galiu priimti mokytis keletą ukrainiečių vaikų. Iš tiesų, vis galvojau kaip galiu prisidėti: iš pradžių aukojau ir prisidėjau pinigais, tačiau tai labai ribota galimybė, nes kitas jų gali duoti nuo savęs dar daugiau.
Pamaniau, kad tikiu, jog muzika taip pat gali padėti vaikams, kurie sudėtingomis sąlygomis atvyko čia.
Pats svarbiausias dalykas yra kažkokiu būdu išlaikyti tai, ką jie darė namuose, tad manau, kad tokia veikla vaikučiams gali suteikti ne tik saugumą, bendravimą, bet ir leisti atitraukti nors šiek tiek trumpam mintis“, – pasakoja apie savo idėją Giedrė.
Idėja teikti pagalbą ukrainiečiams iš pradžių sukėlė nerimą moters atžalų tarpe, kadangi iš pradžių, itin jautriai sureagavusi į žinią apie atvykstančius beglobius vaikus, Giedrė pagalvojo vieną jų priimti į savus namus, mat tam turėjo sąlygas.
Visgi, tokios minties buvo atsisakyta, tačiau G. Daugelienės vaikai mielai pritarė mamos iniciatyvai mokyti kelis ukrainiečių vaikus groti fortepijonu.
„Vaikai labai palankiai žiūrėjo į tai, kadangi kitų vaikų mokymas jiems nebuvo siurprizas. Dukra net surinko visus lego, nemažą maišą žaislų, kuriuos padovanojo ukrainiečiui berniukui. Pirma pamoka kartu su juo buvo labai šventiška, mat ir įvyko ji simbolinę Kovo 11-ąją“, – teigia Giedrė.
Anot moters, pirmoji pamoka atrodė tarsi susipažinimas, kadangi jos metu 8-metis buvo neseniai spėjęs pasveikti, šiek tiek nerimavo ir blaškėsi:
„Pamačiusi tą berniuką pagalvojau, kad, greičiausiai, būsiu jam daugiau kaip draugė, kaip psichologė, su kuria galės išgerti arbatos, pakalbėti, šiek tiek pagroti ir apskritai, atvykęs į mūsų namus pakeisti aplinką, pažaisti su šuniuku. Pirmosios dienos jam iš tiesų buvo sunkios.“
Praėjusią savaitę įvyko ir antroji pamoka, tačiau ji itin skyrėsi nuo pirmosios. Galėdama jas abi palyginti, Giedrė šypsosi, kad šįkart visą laiką jie praleido skirdami muzikai, grodami skirtingus kūrinius.
Į namus šeimą priėmęs kaimynas berniukui suorganizavo ir elektrinį instrumentą, tad išmoktus kūrinius aštuonmetis galės praktikuotis ir būdamas vienas.
„Iš pradžių, kai bendravome su mama, kuri šiuo metu kaip tik laukiasi, ji minėjo, kad Lietuvoje pabus trumpai, kelias savaites.
Šįkart sutikus ji kalbėjo šiek tiek kitaip, kad liks ilgiau, nes, matyt, ir patys mato, kaip keičiasi situacija, pradeda suprasti ir suvokti, kas realiai vyksta. Matau, kad ir berniukas yra labiau atsigavęs, susikaupęs ir kitaip jaučiasi“, – atvirauja pašnekovė.
Muzika – ramstis į gyvenimą
Nors šiuo metu pas Giedrę atvykstantis groti berniukas dar nelanko mokyklos, tačiau jis Ukrainoje jau buvo pradėjęs eiti į muzikos mokyklą nuo rudens pabaigos. Dabar muzikos mokytoja juokiasi, kad iš pat pradžių nesuprato – patinka vaikui groti ar ne:
„Jis turėjo šiek tiek pagrindų, muzikos mokykloje mokėsi vos keletą mėnesių. Tačiau, iš tiesų, berniukas yra labai gabus vaikas ir matosi, kad jam patinka, nors pirmojo susitikimo metu dėl šito dvejojau.“
Pasiteiravus, ar pati moteris turi artimųjų ar draugų, kurie šiuo metu yra likę Ukrainoje, G. Daugelienė tikina, kad vieno tarptautinio projekto metu buvo užmezgusi šiltą draugystę su Lucko muzikos mokyklos pedagoge Svetlana.
„Kartu labai šiltai dirbome ties šiuo projektu, kuris įvyko praėjusių metų gruodžio 1 dieną. Apskritai, visa ukrainiečių tauta yra labai šilta ir geranoriška – visa muzikos mokykla pasijungė kartu į nuotoliu vykusį renginį, vieni kitiems mojavome (šypsosi).
Svetlana yra šviežiai pažįstama mano kolegė, tad pirmosiomis dienomis teko su ja susirašyti. Ji minėjo, kad nors jos vaikai šiuo metu yra Lenkijoje, ji niekur nevažiuos, nes dabar jos reikia labiau Ukrainoje.
Tačiau su ja bendravome pakankamai seniai, tad šiuo metu nežinau, kaip ji laikosi, bet ji gyvena Vakarų Ukrainoje, tad jiems šiek tiek ramiau“, – pasakoja Giedrė.
Nors moteris kvietimą ukrainiečių vaikams mokytis groti fortepijonu rašė pakankamai seniai, tačiau atsiradus vos vienam mokinukui, Giedrė Daugelienė mielai priimtų ir dar vieną vaiką, kuris nori laiką praleisti kartu mokydamasis groti:
„Per tuos skelbimus dar būna ir taip, kad tampi tarpininku, nes atsiranda žmonių, kurie, pavyzdžiui, gyvena Naujojoje Vilnioje ir neturi kaip atvykti. Tuomet aš staigiai per kolegas surandu, kur ir kas galėtų priimti, atsiranda įvairiausių sprendimo būdų.
Be to, yra ukrainiečių vaikų, kuriems liko paskutiniai pasirodymai ir jie galėtų pabaigti muzikos mokyklą, nes turi paruošę visą koncertinę programą, kadangi šiuo metu yra baigiamųjų laikotarpis.
Yra visokių galimybių rasti išeitį, svarbiausiai tik nebijoti kreiptis, nes su kolegomis drąsiai kalbamės ir nukreipiame vieni pas kitus.“
Kalbėdama apie muzikos prasmę šiuo sunkiu laikotarpiu, pašnekovė priduria: „Svarbiausia yra gyventi, nesustoti, nenusiminti, nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Muzika yra gyvenimas ir vedimas į jį.“
