Vyras patikina, kad Lietuvoje neturim tokių gyvačių, kurių reikėtų bijoti: „Mums labiau reikėtų saugotis erkių, uodų, žabalių. Labai maža tikimybė, kad mums angis įkąs, nes ji labai atsargi gyvatė, kuri puikiai girdi žmogaus kūno skleidžiamus virpesius, žingsnius. Gyvatė supranta, kad artinasi kažkoks didelis objektas, kuris gali ją sutraiškyti, todėl stengiasi pasišalinti, o jeigu ją užklumpa – garsiai šnypščia, kad gamtos svečias saugiai apeitų šeimininkę ir ant jos neužmintų.
Didžiausia tikimybė, kad angis bus pasislėpusi samanose, kiminuose ir žmogus uogaudamas ar grybaudamas ten įkiš ranką.“
Angies nuodingumas
G. Paškevičius sako, kad žmonės nesupranta angies nuodingumo, nes ji nėra labai pavojinga gyvatė. Lietuvoje, kol stebima medicinos istorija, nėra užfiksuota nei vieno mirties atvejo nuo angies įkandimo.
„Angies nuodai yra hemotoksininiai, tai reiškia, kad jie veikia kraujotakos sistemą. Nuodai gali būti pavojingi senjorams, žmonėms, turintiems širdies ligų ir vaikams. Su kolegomis juokaujam, kad sveikam žmogui angies nuodai – vieni vitaminai. Žinoma, taip eksperimentuoti nereikėtų. “, – pasakoja pašnekovas.
Angis dažniausiai įkanda miško gėrybių rinkėjams: uogautojams, grybautojams, tačiau, pasak biologo, šie žmonės dažnai būna neblaivūs. Alkoholis išplečia kraujagysles, o pats žmogus net nepajaučia, kad jam kažkas įkando: „Įkandimas faktiškai neskausmingas, panašus jausmas, kaip įsidrėskus su medžio ar krūmo šakele. Po įkandimo gali pasvaigsti galva, pykinti, tačiau viskas pakankamai greitai praeina, nes kraujagyslės išsiplėtusios ir nuodai sklandžiai išsivaikšto po žmogaus organizmą. Dėl to žmogus net nepajaučia, kad kažkas nutiko.“
Ką daryti, jei angis įkando
Džiunglių žmogus sako, kad jeigu jau pamatėte, jog jums angis įkando, jokiu būdu nebandyti nuodų iščiulpti ar išpjauti įkastosios vietos, neužsiimti savigyda: „Reikėtų įkąstą vietą nudezinfekuoti, uždėti pleistrą ir nepanikuoti, nes kuo labiau panikuojate, tuo greičiau dirba širdis, suintensyvėja kraujotaka ir yra didesnė tikimybė, kad dėl paprastosios angies nuodų kraujagyslėse pradės krešėti kraujas, o dėl to gali susidaryti trombai.“
Reikėtų vykti į gydymo įstaigą ir pasakyti, kas nutiko. Gausite šlapimą varančių vaistų, galbūt ką nors nuo alergijos, jei išryškėtų kokie nors simptomai. Pagulėsite ligoninėje iki paros laiko ir keliausite namo, viskas, nieko labai baisaus.“
Kur slepiasi angis
Angis dažniausiai galime sutikti pušynuose, kuriuose yra samanų, o jeigu dar tame pušyne yra pelkutė, tada tikrai galime pamatyti angį.
„Jos renkasi saulės šildomas pelkių vietas, aukštapelkes, nes žemapelkės joms netinka. Mėgsta saleles, pavyzdžiui, Čepkelių raiste yra vietinių praminta gyvačių sala, ten angių yra tikrai ganėtinai daug, bet iki tos saleles sunku nueiti.
Dar toks dalykas, kad angys yra labai sėslios, tai reiškia, kad jeigu kažkada uogaujant ar grybaujant pamatėt kurioj nors vietoj angį, na tai yra didelė tikimybė, kad ji ten gyvens ir kitą sezoną. Patinukai gal kiek daugiau pamigruoja, o patelės praktiškai visai nemigruoja“, – atskleidžia biologas G. Paškevičius.
Kaip atskirti angį
Kartais žmonės supainioja angį su gluodenu: „Gluodenas yra bekojis driežas, jo judesiai negrakštūs, jis gali mirksėti, nes turi akių vokus. Angis yra matinė, o gluodenas blizgus, su smulkiais žvyneliais. Angis dar ir šnypščia, o gluodenas niekada nešnypš.“
Pašnekovas sako, kad su geltonskruosčiu žalčiu sumaišyti taip pat sudėtinga, nes mūsų dažniausiai sutinkamas žaltys yra pilkos arba juodos spalvos, o ant galvos šonų turi geltonas arba baltas dėmės, kartais šviesi dėmė būna ant kaklo. Pas angį šviesių dėmių nėra, ji yra rudos spalvos su vientisu zigzagu nuo galvos iki uodegos, kartais pasitaiko visiškai juodų individų, tai priklauso nuo genetinių mutacijų ir/ar gyvenamos vietos.
„Skiriasi ir angies kūno forma. Ji yra plati, stambi gyvatė, moksliškai apibūdinama kaip duonos kepalo formos. Ties nugarėle ji siauresnė, o ties pilvine dalimi išplatėja. O žaltys yra visiška tūbelės forma, tobula tūbelė.
Angies niekada nesutiksit prie ežero ar prie upelio, nes tokią buveinę visada renkasi gelntoskruosčiai žalčiai. Jie daugiausia minta varlytėmis ir žuvytėmis, tad jie gyvena ten, kur yra gėlas vandens telkinys. Lapuočių miške angies taip pat nepamatysime“, – sako gamtininkas.
Kaip elgtis pamačius
„Žmonės kažkodėl galvoja, kad angis kaip koks šuo, bando juos išvyti iš savo teritorijos, pagąsdinti. Juk jokia gyvatė žmonių nesivaiko, visi įkandimai įvyksta tada, kai žmogus bando gyvūną nuskriausti, kai netyčia užmina ar padaro kokią kitokią žalą“, – sako pašnekovas.
Džiunglių žmogus teigia, kad jeigu nuodinga gyvatė žmogui įkąs, tai jai reikš badą, nes nuodai kainuoja patį brangiausią resursą gamtoje – laiką. Tai reiškia, kad jai gali reikėti iki dviejų savaičių, kol atsigamins nuodai, kad galėtų juos panaudoti, pagal pirminę evoliucijos paskirtį – medžioklę. Paprastoji angis medžioja įvairius graužikus, smulkius vabzdžiaėdžius, kirstukus, paukščių jauniklius ir kitus šiltakraujus gyvūnus.
„Jei žmogus sutinka angį, gali ją paprasčiausiai pafotografuoti, pasižiūrėti, nes ji negali įkąsti, jeigu žmogus yra toliau negu metras nuo jos, ji niekaip nepašoks tokio atstumo. Ji pašoka maždaug 40 cm į priekį.
Aišku, niekada negalima gyvūno erzinti, badyti su pagaliu, kuo artimesnis kontaktas su gyvūnu tuo didesnė rizika, liaudiškai sakant „prasileist““, – juokauja G. Paškevičius.
Gyvatės gynyba
„Gyvūnas agresyvus nebūna, gyvūnas ginasi. Kai yra kritinė situacija ir gyvūnas jaučiasi įspraustas į kampą, nebežino ką daryti, jis turi du pasirinkimus: spruk arba pulk.
Jeigu gyvūnas turi erdvės kur pasišalinti ir išvengti konflikto, tada jis tokį variantą ir pasirinks. O jeigu situacija kritinė, pavyzdžiui, moteriškė gaudo gyvatę, kad sukišt į stiklainį ir užpilt spiritu (kas, beje, yra visiška butaforija), tai gyvatė tikrai gali panaudoti tuos savo du dantukus, kad apsigintų ir save išgelbėtų, o ypač jeigu tai nėščia patelė“, – stebisi žmonių elgesiu pašnekovas.
G. Paškevičius sako, kad mūsų angys – fantastiškos gyvatės. Jų populiacija yra tikrai sumažėjusi ir panašu, kad Europoje jos irgi sparčiai nyksta. Labai gaila, bet tikriausiai anksčiau ar vėliau turėsime angis įtraukti į saugomų rūšių sąrašą.
„Angis nėra toks gyvūnas, kurį pamačius reikėtų bijoti, nes ji yra labai gera graužikų prevencija, sugaudo daugybę graužikų ir juos suėda. Graužikuose aptinkamos erkės, blusos ir kiti parazitai, tad angis sumedžiojusi graužiką suėda ne tik jį, bet ir ant jo esančius parazitus. Ji mažina ir visų kitų žmonių nemėgstamų kenkėjų populiaciją. Tad, taip sakant, turėtume angims bučiuoti uodegytes, kad jos mums taip padeda“, – šypsosi roplius tyrinėjantis gamtininkas.
Įkandimų statistika
„Kiek teko skaityti mokslinių straipsnių, tai Lietuvoje nėra fiksuotas nei vienas mirties atvejis nuo angies įkandimo. Visada yra galimybė, kad žmogų ištiks anafilaksinis šokas, bet tai gali nutikti ir nuo uodo.
Vokietijoje yra fiksuoti keli mirties atvejai, bet tie žmonės buvo labai prastos sveikatos, tad nemanau, kad reikėtų kaltinti gyvūną. O pagal statistiką šunys dažniau sužaloja žmones negu juos sukandžioja gyvatės“, – atskleidžia G. Paškevičius.
Galiausiai, pasak džiunglių žmogaus, angis yra be reikalo demonizuojamas gyvūnas. Vyras sako, kad nėra blogų ar gerų gyvūnų, visi atlieka savo rolę, o pamačius angį savo kaimynystėje reikėtų apsidžiaugti, ji tikrai neįšliauš į jūsų namus: „Ji gali pasilikti prie tvarto, kur yra graužikų. Bet vėlgi, ten yra gyvūnų, tad tie gyvūnų virpesiai gyvatei nepatinka, ji nori būti ramiai, kur nėra tokio triukšmo. Visiems bijantiems gyvačių patariu einant mišku garsiai trepsėti ir taip gyvates tikrai išbaidysite.“
