Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kokie nuodingi grybai auga Lietuvoje ir kaip jų nesumaišyti su valgomais.
Nuodingų grybų rūšių Lietuvoje – virš 100
Mikologas sako, kad nurodyti tikslų skaičių, kiek Lietuvos miškuose auga nuodingų grybų, itin sunku, nes vienur jie laikomi nuodingais, o tautiečiams tai – delikatesas.
„Esama ir tokių grybų, kurie laikomi valgomais tik sąlyginai, pavyzdžiui, valgomieji bobausiai, kurie tik tinkamai paruošti gali būti valgomi, o kitaip yra nuodingi.
Yra ir grybų, kurie buvo laikomi sąlyginai nuodingais. Kai kuriuos iš jų dabar nepatariama rinkti, nors grybautojai renka ir daugumai nebūna jokių neigiamų pasekmių. Bent jau vartojant tik retkarčiais. Pavyzdžiu galėtų būti pilkoji meškutė“, – pastebi J. Kasparavičius.
Jis sako, kad nuodingų grybų yra daugiau nei šimtas rūšių, tačiau dažnai grybautojai arba nepastebi, arba praeina pro tokius grybus.
„Su dauguma nuodingų grybų daugelis žmonių, tame tarpe ir grybautojai, praktiškai nesusiduria, o jei ir pamato, tai neatkreipia į juos dėmesio ir jų nerenka, nes dauguma jų yra nedideli, neišvaizdūs ir neatitinka mūsų susikurto „gero grybo“ įvaizdžio“, – pasakojo specialistas.
Įvardijo mirtinai nuodingus grybus
Nei dydžiu, nei akį patraukiančia išvaizda Lietuvos miškuose nepasižymi įvairios plaušabudės, tauriabudės, gijabudės, kūgiabudės, nuosėdžiai ir kiti mažai kam žinomi grybai, nors, kaip pažymi mikologas, visi šių genčių grybai – nuodingi:
„Mirtinai nuodingais yra laikomi tik nedaugelis grybų: žalsvoji ir smailiakepurė musmirės, nuodingasis nuosėdis, eglinė kūgiabudė, rausvėjančioji plaušabudė, aršioji ir nuodingoji tauriabudės.“
J. Kasparavičius sako, kad šiuo metu pavojus prisirinkti nuodingų grybų yra nemažas, nors kai kuriuos jų aptikti šansai jau labai maži.
„Pavyzdžiui, šiuo metu rasti rausvėjančią plaušabudę yra labai maža tikimybė, nes šis grybas intensyviausiai dera pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje. Tai yra nelabai didelis, neišvaizdus gelsvas ar net rusvokas, dažnai su rausvomis dėmėmis grybas, kuris pažeistas raudonuoja.
Toks pat neišvaizdus, nedidelis, įvairių rudos spalvos atspalvių yra šiuo metu lapuočių ar mišriuose miškuose kai kur negausiai augantis niekieno paprastai nerenkamas nuodingasis nuosėdis“, – vardija specialistas.
Didesnė rizika – ant pūvančios spygliuočių medienos rasti eglinę kūgiabudę. Ją grybautojai gali supainioti su kisliąja kelmiuke ar kelmučiais.
„Turima informacija rodo, kad iki šiol tai buvo daugiau teorinė galimybė, nes tai – nedidelis ir nelabai išvaizdus grybas, kuris niekam per daug nekrinta į akis, bet visada yra tikimybė...
Aršioji ir nuodingoji tauriabudės irgi yra nelabai išvaizdūs, nedideli pilkšvoki grybai, kurie mūsų šalyje irgi nepopuliarūs – didžiajai daugumai nekelia susidomėjimo.“
Dažniausiai sumaišo musmires
Nors anksčiau minėtus grybus grybautojai renka retai, akį dažnai patraukia musmirės – gražūs, tinkamo dydžio, grybautojams įprastos išvaizdos grybai. Jų paragaujama kone kasmet.
„Jas, ypatingai žalsvąją, galima supainioti su visa eile gerų, valgomų grybų. Didžiausia tikimybė ir didžiausias pavojus yra supainioti žalsvąją musmirę su žaliuoke, žalsvąja ir pilkšvažale ūmėdėmis. Žiūrint iš viršaus žalsvoji musmirė kartais gali būti labai panaši į žaliuokę ir net augti visai šalia“, – apie musmires pasakojo J. Kasparavičius.
Šių grybų skirtumai pasimato tik atsargiai juos išrovus ir apvertus – žalsvosios musmirė apatinė kepurėlės dalis ir kotas yra balti:
„Tiesa, kotas gali būti kiek žalsvoko ar gelsvo atspalvio su įstrižais žalsvais dryžiais, kurių neturi žaliuokė, bet svarbiausia yra tai, kada ant musmirės koto yra gana platokas sijonėlis, o apačioje kotas gumbiškai sustorėjęs ir tas gumbas apgaubtas išnara, nors ji ir ne visuomet ryški.“
Į žalsvos spalvos ūmėdes žalsvosios musmirės panašesnės ankstyvose augimo stadijose. Ūmėdžių kepurėlės apatinė pusė ir kotas yra balti, neturi sijonėlio ir gumbo su išnara koto apačioje. Taip pat, ūmėdžių kepurėlės oda prie krašto lengvai lupasi, kas musmirėms nėra būdinga.
Su valgomais grybais galima sumaišyti ir smailiakepurę musmirę, kuri panaši į kai kuriuos pievagrybius, taip pat tikruosius ir baltuosius baltikus.
„Kai kurių pievagrybių koto apatinė dalis taip pat gali būti gumbiškai sustorėjusi, tačiau neturi išnaros. Baltikai neturi ant koto žiedo ir gumbiško sustorėjimo koto apačioje. Dėl šios priežasties nežinomą grybą būtina atsargiai išrauti, kad išliktų visi ant jo esantys dariniai“, – kaip atskirti šiuos grybus aiškina mikologas.
Apsinuodyti galima ir nenuodingais grybais
Net ir paragavus ne mirtinai nuodingų grybų, pasekmės gali būti ne pačios maloniausios. Todėl svarbu nerinkti nežinomų grybų, aklai nepasikliauti grybus atpažįstančiomis programėlėmis.
„Nereikia pamiršti, kad svarbus yra nuodų kiekis, kurį gautume valgydami šiuos grybus. Kitaip sakant, svarbu kiek tokio grybo ar tokių grybų suvalgytume. Nuo vieno kąsnio greičiausiai dauguma iš mūsų nenumirtų, nors tam tikros nelabai malonios pasekmės būtų.“
Beje, svarbu nepamiršti, kad apsinuodyti galima ne tik nuodingais grybais – net ir valgomi grybai, kurie yra pradėję pūti, tampa nuodingais.
„Dar prieš renkant grybus reikėtų nepamiršti, kad grybai yra labai greitai gendantis maisto produktas. Net ir patys geriausi valgomi grybai laiku ir tinkamai nesutvarkyti tampa nuodingi“, – įspėja J. Kasparavičius.
