45-erių Aina Nika rožyną pradėjo kurti visai neseniai, prieš trejus metus, kai pasaulį užklupo koronaviruso pandemija. Dabar ji sako išsikėlusi sau tikslą sukurti gražiausią rožyną visoje Airijoje.
„Airijoje labai sunku auginti rožes – pas mus drėgna, rožės masiškai serga. Pas daugelį airių rožės yra, kaip aš sakau, pavargę. Aš noriu parodyti, kad Airijoje įmanoma auginti rožes ir dar kokias”, – nusišypso.
Paklausta, kodėl pasirinko auginti būtent rožes, moteris nė nesudvejodama atsako, kad dėl kelių priežasčių – Airijoje jos žydi nuo gegužės iki pat Kalėdų, nes ten nebūna tikros žiemos, ir jų neėda šliužai.
Augina maždaug 400 rožių
Prisimindama rožyno kūrimo pradžią, ji atvirauja – pradžia nebuvo lengva. Pirmiausia dėl to, kad sklype buvo didelė pieva, tad teko paplušėti, kad galėtų sodinti rožes. Be to, kieme daug akmenų – reikėjo juos pašalinti, o sukausčius karantinui reikėjo paieškoti, kur įsigyti sodinukų, nes viskas buvo užsidarę.
„Buvo 2020 metai, viskas uždaryta, užsisakius internetu niekas nieko nesiunčia. Ką pavyko gauti kažkur aplink, tą ir sodinau. Pradžioje tikrai buvo pasodinta neypatingai daug“, – nusijuokia.
Vėliau kasmet sodą papildydavo maždaug 100 rožių, kurias dideliais kiekiais siųsdavosi iš visos Europos – Anglijos, Vokietijos, Lenkijos, kitų šalių.
Paklausta, ar kada skaičiavo, kiek skirtingų veislių rožių augina, ji sako nė nebesuskaičiuojanti, tačiau pažymi, kad maždaug 50 proc. sudaro floribudinės, 40 proc. – krūminės, o likusią dalį sudaro vijoklinės, šliaužiančios ir kitokios rožės:
„Dabar rožių yra apie 400, jau net nebeskaičiuoju, nes kiekvieną kartą, pradėjus skaičiuoti, pametu skaičių (nusijuokia). Labai daug yra augančių vazonuose, mano pačios įšaknydintų, nes pirkti brangu, nusprendžiau, kad geriau pati pasidauginsiu.
Man reikia, kad būtų vaizdas – vienoje vietoje susodinti po kelias vienodas, kad pažiūrėjus spalvos ir deriniai džiugintų akį.“
Sustoja pasigrožėti
Rožių sodas džiugina ne tik jos, bet ir pro šalį keliaujančių žmonių akis. Tam, kad žmonės galėtų pasigrožėti, specialiai pakelę apsodino rožėmis.
„Jie eina, uosto, girdžiu, kaip aikčioja. Kartais paklausia, kiek čia rožių, bet ar sunku jas auginti nelabai domisi –greičiausiai, jiems neįdomu. Jiems svarbiausia, kad gražu, o kaip tai padaryta nelabai kam įdomu.
Jie mėgsta po pilis, sodus važinėti, pasigrožėti, bet patys augina neypatingai daug augalų. Pagrinde pieva, gražiai, tvarkingai nupjauta žolytė, bet augalų nedaug – jie negaišta laiko tokiems dalykams“, – pastebi ji.
„O aš – lietuvė, mes, lietuviai, visi prie žemės, prie darbo. Mes taip pripratę – turime turėti. Bet kai pasidarai arbatos puodelį, prisėdi, aplink tvyro aromatas, čiulba paukščiai, tai tarsi rojaus kampelis. O dar kai pagalvoju, kad viską padariau pati, be jokios pagalbos, tik su kastuvu – turiu kuo didžiuotis“, – priduria.
Savo ramybės oazę lietuvė kasmet papildo naujais augalais. Kaip pati juokdamasi sako, tai yra liga, nuo kurios nėra vaistų. Dabar jau stengiasi nebepirkti naujų krūmelių, įsišaknydina juos iš jau auginamų rožių stiebų, paprasčiausiai rudenį įkišdama jį šalia krūmo. Pavasarį naujas krūmelis jau gali keliauti į vazoną.
Kad sukurtų akį traukiantį sodą, ji laikosi poros paprastų taisyklių. Aina Nika – dailininkė ir rašytoja, tad turima kūrybiškumo gyslelė praverčia kuriant gražiausius derinius.
„Taisyklių jokių nėra. Kuo aš pati vadovaujuosi – man svarbiausia, kad sutaptų atspalviai – šiltas ar šaltas – ir aukštis. Jeigu viename plote viena rožė bus dviejų metrų, o kita 80 centimetrų aukščio, nebus gražaus bendro vaizdo. Turi būti vientisumas“, – akį traukiančio sodo paslaptį išdavė pašnekovė.
Naudoja neįprastas trąšas
Kad pavyktų sužiūrėti kiekvieną augalėlį, tenka pasidėlioti planus, ką po ko daryti, bet pati ji sako neužsibrėžianti neįmanomų tikslų per vieną dieną sutvarkyti visus krūmus, tačiau kasdien padaro vieną ar kitą darbą.
Ji pasidžiaugia, kad žinant, kaip prižiūrėti rožes, viskas labai paprasta. Aina Nika išsiduoda, kad visų auginimo ir priežiūros paslapčių mokėsi internete – metai iš metų domėjosi, rinko informaciją ir dabar rožių priežiūra jai vieni juokai.
„Jeigu žinai, ką daryti – pasodinai, paliejai, galų gale ji ir netręšta žydės“, – įsitikinusi Airijoje gyvenanti lietuvė.
Vis tik, rožes moteris tręšia, tačiau griežtai vien organinėmis trąšomis, nes saugo aplinką, bites ir augintinius. Sodindama rožes ji visada praturtina žemę naudingomis medžiagomis:
„Kai iškasu duobę, visą žemę susipilu šalia, kad ir ant kokio maišo arba į karutį, po to pilu kompostą, arklių mėšlo, šiek tiek organinių trąšų, viską sumaišau ir atgal į duobę, dedu rožę ir vėl pilu žemę. Būtinai visada pabarstau šaknų stimuliatoriaus, kad geriau prigytų.“
Ankstyvą pavasarį, kai rožės dar neturi lapų, patręšia jas arklių mėšlu, taip pat naudoja žuvies kaulų kraujo miltus, jūros dumblių granules, jūros dumblių ekstraktus su įvairiais priedais. Rožes patręšia ir neįprasta priemone – kombinuotu pašaru.
„Daug kam kelia šypseną, bet pati pirmą kartą išbandžiau pavasarį. Pamačiau vaizdo įrašą, kuriame vienas vyrukas jį naudojo pomidorų auginimui. Pagalvojau – kodėl gi nepabandžius rožėms?
Didelis maišas nebrangus, be to, ten labai daug mikroelementų, dėl to ir pyliau jo. Gerai pagalvojus, kas sukurta gyvūnams, paukščiams, yra be chemijos, natūraliu pagrindu, o rožėms tai tinka“, – apie neįprastą trąšą pasakojo pašnekovė.
Reikia nepamiršti ir laistyti – rožės labai mėgsta vandenį. Aina Nika sako laistymui nesirenkanti būtinai ryto arba vakaro, laisto tada, kai turi laiko, svarbiausia neaptaškyti lapų.
Sunkiausia kovoti su kenkėjais
Airijoje, kur itin drėgnas klimatas, rožes labai puola įvairios ligos, tad pavasarį jas nupurškia su vario sulfatu. Daugiau su ligomis nekovoja – stengiasi gerinti dirvožemį ir rožių imuninę sistemą, kad šios būtų kuo atsparesnės. Kai mato, kad puola ligos, kuo skubiau pašalina pažeistus lapus, kad jos neplistų.
Tačiau dažnai tenka kovoti su kenkėjais – amarais, kurie masiškai puola rožes. Šiemet jų ypač gausu, o apsiginti nelengva:
„Kadangi chemijos nenaudoju, būna, nupurškiu muilu, pienu, bet tai tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Tai didžiulis iššūkis. Tai padeda dienai, dviem, jau net nuo blusų šampūną buvau nupirkusi, vieną vakarą apipurškiau. Tam kartui lyg padeda, bet už poros dienų vėl tas pats.“
Paklausta, kokį patarimą duotų kitiems rožių augintojams, Aina Nika sako galinti patarti tik viena – įsivertinti savo jėgas prieš sodinant daugybę rožių krūmų.
„Reikia apgalvoti, ar iš tikrųjų turėsime laiko jų priežiūrai. Pasisodinti labai lengva, bet prižiūrėti, dengti žiemai – daug darbo. Geriau auginti kelis krūmus, bet gražius, gerai juos prižiūrėti, negu 50–60 ir jie visi bus vargani“, – pataria ji.
O visų svarbiausia, anot jos, rožes mylėti – augalas jaučia ir, jei yra mylimas, visada nudžiugina spalvingais žiedais.