Kodėl Velykų simbolis – kiaušinis, kokios tradicijos gyvavo ir išliko iki šių dienų bei ką padaryti per šią šventę, kad laikas būtų sėkmingas, etnologė pasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Prieš Velykas būtinai susitvarkydavo
Šiandieniniame pasaulyje jau eilę metų Velykos yra religinė šventė, mininti Kristaus prisikėlimą. Tačiau per amžių amžius tai buvo prisikėlimo šventė, tik ne religinio pobūdžio.
„Senovėje tai taip pat buvo prisikėlimo šventė, tik niekas nevadino religine, todėl, kad prisikelia gamta. Tai mūsų senojo tikėjimo ženklai, kurį ir dabar mes visi savyje išpažįstame – apeigos, visi mūsų veiksmai tą rodo. Mes esam gamtos vaikai, gamtos žmonės ir gyvendami su gamta jos pasikeitimus švenčiame“, – sakė E. Valentė.
Prieš Velykas visuomet kruopščiai išvalomi visi namų kampeliai – švara be galo svarbi. Tai daroma tam, kad viskas, kas nauja, švaru, su nauja gaiva ateitų į namus ir klestėtų ištisus metus. Išvalomos ir krosnys, nes vienas iš šventės simbolių yra ugnis, jos atnaujinimas.
„Namuose mes atnaujiname savo ugnį, vandenį. Ar iš bažnyčios žmogus parsineš šventintos ugnies ir švęsto vandens, arba atsineš vandens iš šaltinio.
Namuose nauja ugnis uždegama galvojant šviesiai ir tauriai apie ją, apie tai, kad ji švies, šildys ir bus mūsų jungtis namuose“, – apie Velykų simbolius kalbėjo etnologė.
Per Velykas viskas keičiasi – mūsų pačių, gamtos būvis, žemė atgimsta, kartu su ja ir augmenija. Etnologė pažymi, kad žmogus atgimsta ir dėl to, kad baigiasi pasninkas, kuris senovėje buvo daug griežtesnis nei dabar:
„Dabar mes parduotuvėse visko turime, o anksčiau žmogus tuo metu jau, galima sakyti, kęsdavo badą. Ir štai, atskrenda pirmieji paukščiai – tai yra išsigelbėjimas, stebuklas, atgimimas mums, todėl, kad jie sudeda kiaušinius.“
Margučių dažymas – magiškas
Senoliai nedraskydavo paukščių lizdų, tačiau surinkdavo ant žemės sudėtus jų kiaušinius – tai buvo pirmasis sotus maistas po alinančios žiemos. Be to, kiaušinis Velykų simboliu tapo ne be reikalo. Mitologijoje pasakojama apie anties kiaušinį, iš kurio susikūrė pasaulis.
„Ir Lietuvoje žinomas mitas, kad antis tupi mėnulyje, ji peri ir, štai, užsimanė lesti, nuėjo palikusi kiaušinį, o kiaušinis riedėjo ir galiausiai sudužo.
Kas gi įvyko – kiaušinis pasirodo esąs dvitrynis. Iš vieno trynio susikūrė Saulė, iš kito Žemė, iš baltymo pasidarė vanduo, o lukštas yra pats svarbiausias – mūsų dangus“, – pasakojo pašnekovė.
Ir margindami kiaušinius, mes tveriame savo pasaulį – tokį, koks jis mus lydės ne vieną dieną, galbūt net iki Naujųjų metų. Margučių dažymas yra maginis veiksmas, tik daugelis pamiršta jo magiškumą.
„Mes tveriame, užburiame pasaulį tolimesnei mūsų veiklai. Su tuo yra susijęs margučių marginimas. Kokį margutį kiekvienas iš mūsų nusimarginsime, tokį pasaulį sau susikursime ir tokiame pasaulyje gyvensime“, – paaiškino etnologė.
Simboliai ant margučio, ar tai būtų saulės, mėnulio, žvaigždžių simboliai, pasaulio medis, kurio svarbios tiek šaknys, tiek laja ir kamienas, ar paukščių pėdelės – visa tai svarbu. Tai, ką išpiešiame ant margučio, lydės ilgą laiką.
Ir daužant kiaušinius nereikėtų liūdėti, kad jūsiškis sudūžta ir yra silpnesnis. Iš suskilusio kiaušinio į laisvę paleidžiama ypatinga būtybė, kuri sklandys ir mus saugos. Nesudužęs margutis išsaugomas:
„Jeigu nesudužo, mes, atėjus laikui, galime kaip burtą panaudoti mums reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Margutis buvo ir dabar dar dažnai dedamas į pirmą vagą, dedamas po kertiniu akmeniu, kai statomas namas, jis yra pasiimamas važiuojant į kelionę.“
Margučių lukštų neišmeskite
Taip pat margutis yra puiki dovana kitam žmogui – ne tik gražus gestas, bet ir viso, ko geriausio, palinkėjimas.
Susėdus prie šventinio Velykų stalo, pirmąjį margutį visuomet visiems esantiems šalia padalina tėtis arba mama – tas, kuris yra svarbiausias šeimoje. O margučių lukštai jokiu būdu neišmetami lauk.
„Jie yra arba paukščiams trupinami, arba galvijams nešami arba sumaišomi su pašaru, arba į žemę įkasami, nes visa tai skatina žemės derlingumą, geresnį paukščių dedlumą, skatina galvijų vislumą, jų sveikatingumą.
Magijos veiksmus mes atliekame tam, kad būtume stipresni, sveikesni, žemė derlingesni. O mes patys, valgydami margučius, daužydami ir visaip kaip ridendami ir žaisdami, visą galią suteikiame sau“, – pasakojo E. Valentė.
Taip pat Velykų dieną ir anksčiau, ir dabar dažnai supamasi ir siekiama išsisupti kuo aukščiau. Tai – stimulas augti, plėstis ir tobulėti.
„Išsisupant kuo aukščiau, tai yra mūsų amplitudė ir kaip mes būsim platūs, kaip mes save platumai, aukščiui užbursime. Aukštis visada yra mūsų dvasingumas.
Senovėje sakydavo, kuo aukščiau mergina išsisups, tuo aukštesni linai išaugs, bet dabar galima sakyti, kad kuo aš aukščiau išsisupsiu, tuo savo gyvenime supsiuosi plačiau, aukščiau, būsiu matomesnis, stipresnis, puikesnis. Norėti būti aukščiau, norėti augti visada yra puiku, skatintinas siekis“, – sakė pašnekovė.
