Kunigas linki svarbiausio, jog pamirštume materialinius dalykus ir grįžtume prie esminių žmogiškųjų vertybių, nes tik būdami su Dievu ir bendruomene niekada nesuabejosime svarbiausia dovana – gyvenimu.
Tuščio kapo šventė
Velykos yra tuščio kapo šventė. Tuščias kapas – simbolis, savyje talpinantis daug daugiau, nei galime aprėpti. O visų svarbiausia, tai simbolizuoja svarbiausią Dievo žmogui duotą dovaną – gyvenimą.
„Tuščias kapas yra atsakymas į kančios, mirties beprasmybę, nes Dievas sukūrė žmogų ne mirčiai, bet gyvenimui ir mirtis yra žmogaus puikybės, nuodėmės, nusigręžimo nuo Dievo pasekmė. Velykos yra gyvenimas“, – sako R. Doveika.
Tam, kad galėtų atpirkti žmonių nuodėmes, Kristus pats apsigyveno žemėje ir patyrė žmogiškojo gyvenimo tikrovę. Ir kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, Dievas ištiesia ranką, nenusisuka ir nepalieka likimo valiai:
„Velykos yra tiesos, žmogaus nuodėmės ir Dievo elgesio šventė, ką Dievas padaro su nuodėme, ką Dievas padaro su suklupusiu žmogumi. Nepasmerkia, neatstumia, neišsityčioja, nepažemina, neišsižada, bet apsisprendžia iki tokio lygmens, kad pats tampa žmogumi.“
Švęskime savo amžinumą
Dėl susitepusio žmogaus Dievas atiduoda tai, kas yra didžiausia dovana – gyvybę. Tam, kad suteiktų šansą žmogui.
„Dievas į susipurvinusio žmogaus gyvenimą įneša šviesą, viltį, tikrą meilę, įžengia pats ir nesigėdi įžengti į tokio žmogaus gyvenimą, nuo kurio kiti žmonės nusisuka ir išsižada be teisės užimti pareigas pagal „nepriekaištingos reputacijos religijos kodeksus“.
Ir ką Dievas padaro – vardan tokio žmogaus jis ištiesia savo rankas, kad būtų prikaltas ant kryžiaus, atperka žmogų, sugrąžina jam gyvenimą, gyvybę.“
Kunigas atviras, po Velykų ir Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykių žmogus netampa nemirtingas, tačiau jo gyvenimas pasikeičia iš pamatų. R. Doveika primena tai, ką esame seniai pamiršę.
„Kas unikaliausia, kuo šiandieninis žmogus nebetiki – švenčiame savo amžinumą ir švenčiame savo gyvenimą po mirties, kuris kiekvienam dovanojamas.
Kiekvienam, priėmusiam Kristų į savo gyvenimą, einančiam savęs dovanojimo keliu, dedančiam pastangas nepastumti kito, visuomet išlaikančiam savo santykį su Dievu per atgailą, atsivertimą, gerus darbus ir žygdarbius, savo kasdienybę, tėvystę, motinystę, vaikystę, pašaukimus, kuriuos realizuojame, ištveriam iki galo“, – sakė kunigas ir pabrėžė, jog niekada negalime nustoti tikėti gyvenimu, o Velykos – gyvenimo šventė.
Šiemet būtina švęsti bažnyčioje
Porą metų iš eilės Velykas turėjome švęsti vieni dėl įsivyravusios pandemijos, negalėjome būti su artimaisiais, tačiau, kaip sako kunigas, tie, kurie Velykas švenčia kaip religinę, o ne pavasario šventę, niekad nesijautė vieniši ar kažko netekę, nes visad turėjo pagrindą po kojomis.
Šie metai taip pat kitokie – pandemija slūgsta, tačiau pašonėje, Ukrainoje vykdomi Rusijos kariniai veiksmai neduoda ramybės. Dėl to R. Doveika kviečia švęsti bažnyčioje, nes tikėjimas ir viltis yra mūsų stipriausias ginklas:
„Šių metų Velykas ypatingai būtina švęsti bažnyčiose religiškai, kad turėtume sau priminimą, jog mes turime visus įrankius išbūti šiandieninio pasaulio įvykių šėlsmą, karą, nužudytus žmones, pabėgėlius, sugriautus miestus.
Vieni pabėgo ir net nežiūri į šį kraštą, kiti atidaro savo namų duris, išleidžia savo sukauptas lėšas, bažnyčiose mezgami maskuojantys tinklai. Tas, kuris turi švytintį veidą, turi galią įeiti į tamsą ir ją pašventinti savo šviesa, nes tamsoje yra labai daug nekaltų nuskriaustųjų.
Jeigu tavęs nebus tamsoje su švytinčiu veidu, nuskriaustieji negalės tikėtis nei teisingumo, nei duonos kąsnio, nei sutvarstytos žaizdos, nei atidarytų namų durų.“
Linki dėkingumo
Simboliška, jog Velyknaktį bažnyčioje nuo pagrindinės žvakės uždegamos susirinkusiųjų tikinčiųjų žvakelės apšviečia jų veidus tamsoje – net tamsoje šviesa randa savo kelią.
„Tas, kas tiki Dievu ir gyvena dvasinį gyvenimą, Velykų naktį dar kartą apsisprendžia už save, už Dievą, už artimą ir eina su švytinčiu veidu į tamsą, nes žino, kad ten, kur yra katalikas, yra Dievo dovana.
Ten bus pamaitintas alkanas, ten bus pagirdytas ištroškęs, ten bus priglaustas pabėgėlis, bus pasidalinta paskutinio duonos kąsniu, nes aš esu nuo Dievo, aš esu katalikas“, – sakė R. Doveika.
Žvelgiant į tai, kas šiandien vyksta aplink mus, kunigas R. Doveika siunčia palinkėjimą nepamiršti dėkingumo:
„Palinkėti noriu dėkingumo, kad kiekvienas, šiemet Velykas kaip tikėjimo įvykį švenčiantis žmogus, turėtų savyje drąsos padėkoti Dievui už tai, kad jis yra tikintis.
Tikintis ir dvasinį gyvenimą gyvenantis žmogus visuomet visus pasaulio įvykius, neteisingumą, karus, agresiją išgyvena pakeltu veidu, visuomet jame ryškiai įrašytas žmogiškasis orumas, nes jį įrašo asmeniškai Dievas, suteikdamas dovaną gyventi ir būti.“
