Nusifotografavo ant tilto ir po dviejų dienų prie jūros traukiniu grįžo namo.
Kaip gimė planas?
Vienas iš bičiulių penketuko – Dovydas, gyvenantis Babtuose, 2 km nuvažiavo dviračiu iki artimiausio paštomato ir iš karto pasiūlė draugams kartu įveikti kokį nors ilgesnį maršrutą, nes jam pasirodė labai smagu. Siūlė apvažiuoti Kėdainius. Bičiuliai kaip ir sutiko, bet neskubėjo.
Dovydas dėl savo pasiūlymo vis neatlyžo. Kartu jie dar mintijo šią vasarą nukeliauti traukiniu prie jūros, į Šventąją. Vis pasitariant ir svarstant, Mykolas abi mintis sumiksavo.
Pasiūlė juokais, negalvojo, kad idėja jiems prilips, nes neatrodė, kad bus labai jau lengva. Iš to išėjo „važiuojame dviračiais prie jūros“.
Dovydas sudarė maršrutą. Planavo vaikinai kruopščiai. Tikslas buvo nuvažiuoti per dieną nuo 70 iki 90 km/h. Dvi naktis nakvoti palapinėse.
Palangoje apsistoti dar dvi paras ir traukiniu grįžti namo. Kadangi planavo nakvynę Palangoje, turėjo pasirinkti konkrečias datas. Išvykti susiplanavo rugpjūčio 10 dieną. Iš vakaro tai dienai pranešė stiprią audrą.
Vaikinus išvargino vėjas
„Lietaus tai negavome, bet tas vėjas… – sako Mykolas. – Žadėjo audrą. Galvojome lietaus tai gausime, bet kad tas vėjas bus visą laiką prieš mus…“ .
„Važiuojant buvo tokia vieta, kad tik laukai, kelias ir viena po kitos stotelės ir daugiau nieko aplink. Visur tuščia: jokių namų, tik kelias, tos stotelės ir vėjas… Toks stiprus ir taip sunku minti dviratį, tai kiekvieną iš jų pamatęs, norėdavau tik stoti ir pailsėti“, – sako Rapolas.
Keliautojas Joris visiškai nuoširdžiai sako: „Dėl to vėjo išvažiavus pirmus kilometrus Josvainių link buvau apmąstymuose apie pasidavimą. Po kurio laiko sustojome visi už Josvainių ir aš paklausiau: „Ar jūs visi galvojate apie pasidavimą, ar tik aš vienas?“
Draugai prisipažino, kad visi galvoja tą patį, tačiau nė patys negali atsakyti, kas nugalėjo liūdnas mintis ir juos pačius ir kas toje stotelėje įpūtė priešnuodžių prieš vėją, audrą ir kitus pasidavimo ženklus.
„Planavome daryti pertraukas kas 20 km, o dabar net po 2 km vos pavažiuodavom. Buvo taip sunku. Prieš tą vėją net nuo kalniuko neįmanoma nuriedėti“, – priduria Jokūbas.
Gerokai už Josvainių Joris iš karto draugams sakė: „Susiplanuokime, kur pietausime?“
Bet visi sakė, kad dar nenori ir siūlė negalvoti apie tai, o dar po 20 įveiktų kilometrų visi kaip vienas suprato, kad jie labai nori valgyti.
Pirma mintis buvo suvalgyti po kebabą Ariogaloje. Ar buvo skanu? „Gerulis, – sako vaikinai. – Arba tiek buvome pavargę“, – emocijas išsklaido Rapolas.
Skeptiški vertinimai
Vos prabilus apie tokią kelionę, bičiuliai išgirdo įvairių pasisakymų. Suprantama, kad tėvai nori patikrinti, kaip jaunuoliai pasirengę, nusiteikę, ar viską apgalvoję, galbūt dėl to ir paprovokuoti, bet frazių vaikinai iš tėvų ir aplinkos išgirdo visokių: „Daugiau kaip 50 km per dieną nenuvažiuosite“, „Pavargsite labai“, „Sprogs padangos“, „Garantuoju, kad skambinsite“, „Reiks jus parsivežti“, „Galite bandyti, bet nenuvažiuosite“. Kokie mes suaugę esame skeptiški.
Na, o pirmas Josvainiuose sutiktas senjoras pasiteiravo, kur vaikinai mina, ir pasakė: ,,Kaip aš jums pavydžiu!“ Ir sakė, kad jaunas važiuodavo iki 2 000 km.
Kelionėje vaikinai sulaukė ir daugiau palaikymo. Kalbino, beje, tik vyrai. Vienas davė sauso maisto davinį, kitas pasidalino sultimis iš Ispanijos. Buvo nustebusių, buvo prisipažinusių, kad tokiam žygiui nepasiryžtų ir juos už tai labai gerbia.
Kiti, pastebėję jaunus keliautojus, klausė, ar jiems nereikia padėti. Siūlėsi labai praktiškai padėti. „Duokite, jei reikia suvirinsiu“. Virinti nereikėjo, bet pačių vaikinų įsidėtas įrankių komplektukas labai pravertė. Jorio ir Mykolo dviračiai dar tarybiniai.
„Mykolas važiavo tokiu labai įdomiu dviračiu. Aš video įkėliau, tai pažiūrėkite, ten matosi, kaip jis sukasi keistai. Rankiniu būdu jam padaryti bėgiai. Mykolo ir grandinė per dažnai krito, reikėjo stoti gana dažnai“, – apie techninius dalykus daug noriau pasakoja Joris.
Paties Jorio dviratis irgi tarybinis, bet jį vadina senoviniu: „Kaip tik dariausi tokį senovinį sau šiaip pasivažinėti, o prieš kelionę pamaniau, tai bus toks iššūkis su tuo senoviniu važiuot“.
Dovydui vis dėlto buvo prakiurusi padanga, bet tik vieną kartą, tai dėjo lopą ir sutvarkė visi. Vienam iš vaikinų mama buvo sakiusi, kad taip būna.
Nakvojo prie vandens
Per tą pirmą vėjuotą ir sunkiausią dieną senuoju Žemaičių plentu jie nuvažiavo apie 77 km. Antrą jau įveikė daugiau kaip 90 km, o trečią dieną – likusius maždaug apie 70 iki pat Palangos.
Po pirmos kelionės laukė šalta naktis palapinėse už Raseinių, prie Sujainių miestelio esančių Paupio tvenkinių teritorijoje. Tą tvarkingą vietą su suoliukais ir šiukšliadėžėmis jau žinojo Joris, nes buvo buvęs čia parvažiuodamas su tėvais.
„Matosi, kad vasarą čia būna daug žmonių“, – sako Joris. Mantą jau buvo susiruošę prieš kelionę ir naštą, kas ką veš, visi pasidalino maždaug po lygiai. „Palapinės – dvi keturvietės ir dvivietė – tiek reikia“, – sako vaikinai.
Visi penki įsigijo ir turistinę dujinę viryklę už 20 Eur. Maistą pirko visi kartu pasitardami, kas ko nori, o paskui pasidalinę sumą tam, kuris mokėjo, pervesdavo iš savo banko kortelių. Pirmos dienos vakare apsižiūrėjo, kur arčiausia parduotuvė ir pirko makaronų. Gamino Mykolas su Jokūbu.
Tik sustoję suprato, ko pritrūko. Reikėjo pasirūpinti didesniu virimo indu, kad nereikėtų makaronų su dešrelėmis virti per du kartus. Pirmieji pavalgė Jokūbas ir Joris, tada virė dar kartą ir jau antru užėjimu pavakarieniavo Mykolas, Rapolas ir Dovydas.
Nors tai pirma tokia savarankiška kelionė visiems be tėvų, šeimos vaikinams iš esmės išvykoje netrūko. Jokūbas sako, kad jis jautėsi „beveik kaip su šeima“, nes jie buvo kartu penkiese, o ne vienas. Ir kaip ir šeimoje, truputį pasipyko: „Buvo momentų, bet smulkių“, kurie jų draugystės neišardė.
Nors tokia pat vėjuota buvo ir antroji diena, bet nuo ryto pradėję savo kelionę apie jokį grįžimą atgal jau nebegalvojo.
„Jau nebeverta, pusę kelio tai nuvažiavom“, – sako Jokūbas.
Kelyje buvo daugiau užuovėjos. Tai galėdavo lengviau įveikti etapą. Kaip patys sako ,,tą dieną jie tiesiog kantriai pravažiavo“.
„Ties Laukuva buvo sunkiausia. Mes pasukdavome į posūkį ir vėl tas vėjas pučia“, – užklupusią stichiją kaip didžiausią kliūtį prisimena Jokūbas.
„Vakarop, po šeštos valandos, buvo net gražu“, – priduria Rapolas.
Antra nakvynė palapinėse jau prie Kapstato ežero, maždaug 10 km nuo Rietavo. Ši stovyklavietė buvo dar geresnė nei pirmoji: su pavėsinėmis, krepšinio ir tinklinio aikštelėmis, bet jomis nepasinaudojo. Jokūbas sako, kad būtent antros dienos pabaigoje labiausiai jautė nuovargį. Krito miegoti iš karto: ,,Kojos pasidavė“.
Vaikinų tikslas – Palangos tiltas – buvo pasiektas kitą vakarą, nes kompanijai buvo svarbu jūra ir kaip simbolis jų visų penkių fotografija ant tilto. Tai nieko nelaukę suko jo link.
Ir ten išgyveno gražiausius ir sumišusius jausmus: „Net nelabai to jausmo yra“, „Toks lyg ir nieko neįvyko“, „Nelabai apsimokėjo“, „Reikėjo kelių minučių suprasti, kai pamačiau tiltą, kad jau atvažiavome“, „Kaip viskas greitai įvyko“, „Nebuvo net labai sunku“, „Geras jausmas“, „Įrodžiau visiems, kurie netikėjo“, „Va ir padariau“, „Kaip smagu jūrą pamatyti“, „Vos pamatęs jūrą taip apsidžiaugiau“, „Kai pasieki, atrodo liūdna, nors iš tikrųjų tai smagu“.
Kelionę sekė senelis
Namie Mykolą mama pasitiko žodžiais „Gal valgyti nori“. O Joriui, kai jau įsuko į kiemą, mama šūktelėjo „Na, ką keliauninkas?“
Jokūbas tėvams išsipasakojo detaliau apie kelionę. Visi rodė nuotraukas ir dalijosi įspūdžiais. Ir kelionės metu jaunuoliai palaikė ryšį su artimaisiais.
Mamos paskambindavo, jie patys rašė į bendras šeimos pokalbių grupes. Joriui kasdien skambindavo senelis ir viską sekdavo, prašė siųsti nuotraukas ir visą kelionę domėjosi. Jam labai anūko žygis rūpėjo.
Kadangi vyresnis brolis Povilas sakė, kad po tokios kelionės skaudės kojas, Rapolas, kuris šiaip lanko boksą, specialiai pasitreniravo. Kasdien stengdavosi nuvažiuoti dviračiu iki 20 km. Jokūbas, kai reikėdavo kur nors nuvažiuoti, taip pat specialiai imdavo dviratį.
Dovydas taipogi stengdavosi kasdien nuvažiuoti po 20 km, Joris pasivažinėdavo po miestą, kai sugalvodavo 30, kartais 50 km, bet treniruočių plano neturėjo.
Mykolas kasdienybėje tik šiek tiek važiuoja dviračiu, bet nedaug, kartą per metus su giminaičiais įveikia 60 km maršrutą ir nepavargsta, todėl taip pat specialiai šiam žygiui nesitreniravo. Šiaip Mykolas eina į sporto salę. Jokūbas visai rimtai žaidžia tinklinį, dalyvauja mokyklinėse varžybose.
Suplanavo pramogas
Palangoje draugai buvo nusimatę, kad vieną dieną eis vakarieniauti į kavinę. Rinkosi labiau pagal vaizdą ir nuotaiką, ne pagal pavadinimą, rekomendacijas ar kokius nors reitingus. Gerai ir nepamena, kurioje jie žymiosios J. Basanavičiaus gatvės kavinėje ir buvo.
Užtat gerai žino išorines detales, kad kavinė „įdubusi“ ir „įdomiai atrodė“, dar kelios detalės ir kiek pasiaiškinę identifikuojame – restoranas „deCuba“. Sena gera vieta ir greičiausiai jie net nepamena, kad visi yra kada nors joje buvę labai maži su savo broliais ir seserimis, tėvais ir tetomis, bet dabar tai jų pačių atradimas.
Už tai jiems visiškai aišku, kad joje brangu. Nei didelė, nei maža pica 15 eurų. Picų reikia bent trijų, bet savo plano neatsisako. Palanga ir svajonės reikalauja investicijų.
Rapolas dar važiuodamas į priekį žinojo, kad nori Palangos vaflio už 7 eurus. Draugai sako, kad nuolat tai kartojo. Pinigų vaikinai paėmė iš santaupų ir iš savo užsidirbtų padienių vasaros darbų. Visi šią vasarą netinginiavo, o jau po truputį dirbo.
Už apartamentus Palangoje teko mestis, kaip ir už turistinę dujinę viryklę. Žmogui 37 eurai už dvi nakvynes geromis sąlygomis lofte Medvalakio gatvėje. Su pasiruošimu kelionei, nakvyne, maistu per penkias dienas kiekvienas išleido ne mažiau kaip po 100 eurų.
„Tik kai rašysite, tuos vėjus įterpkite, nes vėjas – jis sunkus“, – jausdamas, kad pokalbis baigiasi, man primena Rapolas.
Tai kur toliau? Kad ir kaip pūtė tas vėjas, dar kelionės pradžioje Mykolas mestelėjo planą ateičiai „Opa opa kitais metais po Europą!“. Su tokiu šūkiu visi pasijuokdami ir važiavo.
„Visai būtų iššūkis“, – dabar sako Joris, o ir kiti neprieštarauja.
Dėkodama tiems vyrams už pokalbį, noriu pagirti jų drąsą stoti prieš savo ir tėvų baimes, pasimetimą, nežinojimą, pasakau: ,,Ar suprantate, kad padarėte žygdarbį?“.
„O kuo skiriasi žygis nuo žygdarbio?“ – klausia Rapolas.
Įkvepiu ir prieš atsakydama suprantu, kad savo žygdarbius jie dar padarys. Šis žygis buvo jų pasiruošimas.
Autorė: Agota Spiečiūtė
