Kelionė iki Palangos ir atgal dviračiais, iš viso sudarė 700 kilometrų.
„Pirmą dieną mynėme iki Vilkijos, o po to keliavome pagal Nemuną iki pat Palangos. Grįždami važiavome pro Mažeikius, per Lietuvos šiaurinę dalį. Nenorėjome minti lengviausiais, tiesiausiais keliais – į abi puses rinkomės įdomesnį kelią“, – pasakojo M. Masiulis.
Tuo tarpu Aldas sako, kad tai pirmoji judviejų su draugu kelionė dviračiu.
„Tokio ilgo atstumo kelionė mums buvo pirma. Bet į trumpesnes išvykas leidžiamės dažnai – jau esame apkeliavę Aukštaitiją. Kai jau „išmaišėme“ pažįstamą kraštą, nusprendėme, kad reikia vykti į Palangą“, – kalbėjo A. Barisevičius.
Jokių patogumų
Vos tik sugalvoję, jog reikia minti į Palangą, vaikinai pradėjo ruoštis.
„Susipirkome krepšius, palapines ir kitas priemones. Sumąstėme, kad neverta kažkur patogiai nakvoti, o verčiau išbandyti savo jėgas ir pagyventi gamtos sąlygomis. Važiuodami ieškojome, kur galime stovyklauti ir tuo pačiu ant laužo pasigaminti maisto“, – pasakojo Aldas.
Pasak vaikinų, geriausia vieta pernakvoti tokios kelionės metu – prie vandens telkinio.
„Visada stengdavomės apsistoti prie vandens telkinio – ežero ar upės. Kiekvieną dieną nukeliaudavome maždaug šimtą kilometrų, tad norėdavosi kažkur maloniai nusimaudyti ir pabaigti dieną“, – apie nakvynes gamtoje kalbėjo Mantas.
Noras keliauti ir meilė dviračiams
Abu draugai nėra nutolę nuo sporto, ypač nuo minimo dviračiais.
„Sportuoti mėgstame abu. Pats jau nuo vaikystės žaisdavau futbolą. Prie didelių krūvių esame pripratę jau nuo seno, o ir nuo dviračio vaikystėje niekur nepasislėpsi – tai buvo geriausias būdas nuvykti pas draugus, ar vykti kažkur papramogauti“, – pasakojo Aldas.
„Tiesa, jau į tolimesnes keliones leistis pirmiau pradėjo Mantas. Jam labiau patikdavo keliauti vienam, neturėjo poreikio keliauti su kompanija. Tačiau aš jau irgi pradėjau domėtis išvykomis dviračiu ir įtikinau jį minti kartu. Tada ir pradėjome keliauti kartu, į kitus miestelius, po Aukštaitiją, o dabar ir į Palangą“, – tęsė Aldas.
Mantas patikino, kad pats nenumanė, jog dviese keliauti dviračiu – daug įdomiau.
„O aš jau maždaug penkerius metus kur nors išvykstu dviračiu. Prieš dvejus ar trejus metus pradėjau leistis į tolimesnes išvykas“, – komentavo Mantas.
Planai keliauti toliau
Vaikinai pasiryžę keliauti ir toliau.
„Planuojame apvažiuoti „Camino Lituano“ piligriminius kelius. Čia jau laukia daugiau iššūkių – gali tekti persinešti dviračius per upelius, ilgus atstumus važiuoti žvirkeliais. Norime vis leistis į sunkesnes keliones, išbandyti savo ribas. Tiesa, mes nelenktyniaujame laikui, nesivaržome tarp dviratininkų bendruomenės, bet su kiekviena kelione peržengiame kažkokias savo ribas“, – pasakojo Mantas.
Aldas papasakojo ir apie kitus kelionių planus.
„Kadangi jau nukeliavome į Lietuvos Vakarus, dabar mąstome vykti į Rytus – Ignaliną, Vilnių, Druskininkus, į Alytų ir grįžti atgal į Panevėžį“, – pridūrė Aldas.
Dviračiu – įdomiau
Pasak panevėžiečių, keliavimas dviračiu daug įdomesnis, nei automobiliu.
„Keliaujant dviračiu, daug geriau galima susipažinti su šalimi, atrasti mažų miestelių, kaimelių kur labai daug istorinio paveldo. Kadangi keliaujama lėčiau, daug geriau susitapatinama su supančia aplinka, gamta. Taip pat būna ir daug įvairių nuotykių“, – kalbėjo Mantas.
„Taip, nuotykių būna daug – tai šunys pradeda gaudyti, tai keliautojų iš užsienio susitinki“, – antrino Aldas.
Keliaujant į Palangą dviratininkai susipažino su turistais iš Nyderlandų.
„Jie irgi dviračiais keliavo. Buvo labai įdomu su jais susipažinti – pabendravome, pasidalinome patarimais, patirtimi. Nemanau, kad keliaujant automobiliu pavyktų susidurti su turistais iš užsienio Lietuvos provincijoje. Tokie momentai primena, kodėl verta yra keliauti dviračiu ar nors kokiu kitu alternatyviu būdu“, – prisimindamas šypsojosi Mantas.
Teksto autorius: Dominykas Gūra