Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo „SEB“ banko ekonomistas Tadas Povilauskas, Seimo narys Kazys Starkevičius ir „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas.
Kokie kainų skirtumai ir kuriose prekių kategorijose jie yra didžiausi?
P. Čepkauskas: Praktiškai visose prekių kategorijose galima rasti – tiek maiste, tiek ne maiste. Aišku, mes labiau stebime maisto prekes. Jeigu imti mūsų kaimynų lenkų kainas, dvigubas skirtumas yra garantuotas.
Visų pirma, ten yra kitokia mokestinė politika, didesni gamintojai, žymiai efektyvesni už mus, o kitas dalykas – Lietuvos vietinės problemos. <...> Lietuvos statistikos departamentas skelbia eksporto ir importo kainų balansą. Mūsų importuojamų maisto prekių kaina per metus augo 30 procentų, o eksportuojamų – 5 procentais.
Negaliu nieko teigti ir grubiai į kaktą kažką kaltinti, bet tokia situacija išduoda, kad gamintojai, kurie nenori prarasti Vakarų rinkų, subsidijuoja mažesnes kainas Vakarų vartotojui lietuvių sąskaita.
Savaime suprantama, kad pas mus pajamos augo, tinklų vadybininkai lengvai priima kainų pakeitimus, o Vakaruose pajamos taip neaugo – vos vienas, kitas procentas – ir mūsų gamintojui, kuris ateina ir bando pasakyti, kad norime pakelti apie 20 procentų, yra sakoma, kad atsipalaiduok, nes išvis išlėksi.
Greičiausiai kažkur aplink čia ir yra priežastys. Aišku, dar žaliavos, kuras ir visi kiti dalykai. Bet šitoje vietoje jaučiame patį didžiausią disbalansą. Mokesčiai, perkamoji galia, vietinių gamintojų noras subsidijuoti eksportą vietinių lojalių pirkėjų sąskaita – ties šia vieta ir bus šuo pakastas.
Mėgstama sakyti, kad yra didesnės rinkos, mažesni mokesčiai. Pone Povilauskai, kaip jums atrodo, ar tai ir yra pagrindinės priežastys, ar yra ir kitų? Ponas Čepkauskas pateikė ir kitų priežasčių.
T. Povilauskas: Buvo pasakyta labai daug teisingų pastebėjimų. Taip, tos priežastys yra vienos svarbiausių, nes supraskime, kad iki šių metų pradžios, jei žiūrėsime oficialius duomenis, maisto kainos Lietuvoje buvo maždaug 84 procentai Europos Sąjungos lygio, Lenkijoje berods buvo 73 procentai. Tai tas skirtumas daugiausiai buvo dėl skirtingo PVM tarifo, nes Lenkijoje dabar daugeliui produktų yra 0 procentų, prieš tai buvo 5-8 procentai, o Lietuvoje – 21 procentas. Tai čia buvo viena didžiųjų priežasčių.
Kita, vėlgi – didesnės rinkos fenomenas veikia. Supraskime, kad Lenkija su savo gyventojų skaičiumi, su didesne konkurencija ir su jų galia užsipirkti importuojamas prekes ar iš Kinijos, ar iš kitur – jie vis tiek gauna geresnę kainą. Lietuva – mažesnė rinka, didesnis PVM tarifas. Algos Lietuvoje yra didesnės negu Lenkijoje. Kur didesnės algos, ten didesnės ir maisto kainos.
Kuo algos susijusios su maisto kainomis?
T. Povilauskas: Reiškia, kad tu gali greičiau perkelti galutiniam vartotojui, nes jis yra mokesnis.
Tai išvertus į paprastą kalbą reiškia, kad verslininkai gali labiau kelti kainas ir gauti didesnius pelnus, nes pirkėjai sutinka mokėti didesnę kainą?
T. Povilauskas: Tai nebūtinai yra pelnai. Tas pats ūkininkas, pas kurį perku daržoves, sako, kad padidino kainas, nes jam padidėjo elektros sąskaitos arba pats nori daugiau uždirbti. Tai ar tai yra jo pelnas ar didesnės pajamos? Taip, jis irgi nori didesnių pajamų. O pirkėjas yra mokus ir yra lengviau tas kainas padidinti.
Pone Starkevičiau, kodėl pas mus, pavyzdžiui, pieno produktai yra brangesni nei Europos Sąjungos vidurkis?
K. Starkevičius: Teisingas pastebėjimas, kad norime išlaikyti rinkas, kurias turime užsienyje. Norėdami išlaikyti, mes tas kainas padidiname mūsų vartotojui. <...> Dar noriu pastebėti, kad kainose dabartiniu metu turi įtaką ir pajamų augimas. Per pandemijos laikotarpį pas žmones buvo sukaupta 20 milijardų indėlių.
Prekybininkai, matydami, kad žmonės įperka, perkamoji galia yra, jie tas kainas tokias ir laiko. Dar viena iš priežasčių, ką ir kolega minėjo – didieji prekybos tinklai pasauliniu mastu užsiperka geresne kaina negu mūsų prekybos tinklai.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
