O vieversio dieną Lietuvoje lydi tradicijos, pavyzdžiui, prieš pradedant šildyti pavasario saulei merginos seniau nuogos voliodavosi sniege.
Nors už lango dar žiema, būtent vasario 24 d. minima vieversio diena. Būtent pagal vieversio sugrįžimo datą senoliai spėliodavo, kad anksti ar vėlai į Lietuvą sugrįš pavasaris.
Pasak ornitologų draugijos, pirmą kartą sugrįžusį vieversį stebėtojai šiemet pamatė ir išgirdo vasario 19-ąją. Tiesa, yra teigiančių, kad vieversius girdėjo dar kelios dienos anksčiau.
„Jau galima vasario pabaigoje paskutinėmis dienomis išeiti į laukus, į pievas ir pasiklausyti, ar kartais neišgirsit pirmo vieversio. Čir vir vir pavasaris, sako vieversys, dažniausiai“, – kalba ornitologas Julius Morkūnas.
Jeigu pirmas vieversys į Lietuvą atskrisdavo vasario 24-ąją, senoliai tikėdavo, kad pavasaris ateis laiku. Jei anksčiau, gerų orų žmonės nesitikėdavo.
„Jeigu vieversys atskrenda anksčiau, sakydavo dar turėsiu sutraukęs kur nors pratūnoti, pavasaris išsitęs, bus ilgas ir nelabai šiltas. Na, o jeigu vieversys pavėluoja į savo šventę, tada pavasaris jį tarsi pasivys, bus staigus ir gražus“, – aiškina etnologas Libertas Klimka.
Kadangi vieversys šiemet sugrįžo anksčiau, šilto pavasario Lietuvoje būti neturėtų.
„Tai yra atsparos taškai kalendoriuje, pagal kurį žemdirbiai tam tikra prasme orientavosi laike, nes žmones labiausiai domino pavasario darbai, metų darbai ir už tai vieversio diena, Švento Motiejaus diena ir buvo tarsi įžangos į pavasarį diena“, – sako etnologas Jonas Mardosa.
„Ypatingai vaikams buvo smagi šita šventė, nes vaikams šeimoje buvo liepiama, visiems kaimo vaikams lenktynes padaryti. Taigi sportui ši diena buvo skiriama. Nubėkit iki pat galulaukės, ten, kur ąžuolas auga, aplink jį, ir atgal“, – pasakoja L. Klimka.
Vieversio dieną lydi ir kitos tradicijos. Seniau kaimuose gyvenančios merginos vengdavo įdegio, nes jis asocijuodavosi su lauko darbais. Dėl to vieversio dieną, prieš pavasario darbų pradžią, pasak etnologo Jono Mardosos, merginos nuogos voliodavosi sniege.
„Jeigu nori, kad neįdegtų kūnas, tai tada reikia prieš saulės tekėjimą per Šventą Motiejų išeiti į laukus ir tris kartus nuogai sniege pasivalioti“, – sako J. Mardosa.
Dažniausiai Lietuvoje sutinkamas dirvinis vieversys, jis suka lizdus pievose, dėl to jis laukuose girdimas dažniausiai. Jei netikėtai žemę nukloja sniego sluoksnis, vieversys gali ir pavasarį laikinai išskristi į kaimynines valstybes.
„Pernai buvo, užšalo, užsnigo. Jie apsisuka, artimi migrantai, gali nuskristi iki Lenkijos ar surasti vietą, pralaukti savaitę ar kelias dienas ir vėl bandyti grįžti“, – kalba J. Morkūnas.
O, pasak ornitologų, didžiausias vieversio priešas – ūkininkas. Žemės lauko darbų metu paukštelių lizdai dažnai sugriaunami, paukščių Lietuvoje mažėja, mat trūksta laisvų pievų.
„Intensyvėjant žemės ūkiui šitų vieversių ir kitų įprastų pievų paukščių, jų stipriai mažėja, nes jie neranda pakankamai maisto. Jeigu užsėtas rapsas ar kukurūzai, tai vietos, kur jis negali pasiekti maisto“, – tvirtina J. Morkūnas.
Kartu su vieversiais į Lietuvą sugrįžta ir kiti čia perintys paukščiai: kovai, gulbės, žąsys. O pirmieji sugrįžę paukščiai bando užsiimti geriausias vietas lizdams.
