Sausio 14 d. Europos Komisija oficialiai paskelbė pirmą etapą socialinių partnerių konsultacijų dėl galimų veiksmų sprendžiant iššūkius, susijusius su sąžininga minimalia mėnesine alga.
Paskelbtame dokumente atkreipiamas dėmesys, kad nors pastaruosius dešimtmečius darbuotojų atlyginimai ES didėjo, mažiausias pajamas gaunančių darbuotojų padėtis pablogėjo, jų perkamoji galia krito.
Komisija pažymi, kad minimalios algos užtikrinimas saugo darbuotojus nuo mažų algų ir silpnų derybinių galių, o žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, tinkama minimali alga prisideda prie bendro algų augimo.
Daugelyje ES valstybių minimali alga nustatoma teisės aktais, o 6-iose dėl jų sutariama kolektyvinių derybų metu. Kita vertus, kaip nurodoma konsultacijų dokumente, tarp šalių valstybių itin skiriasi minimali alga, gaunama į rankas, ir jos apmokestinimas.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2018 m. beveik visose ES šalyse minimumas atskaičius mokesčius nesudarė 60 proc. vidutinės algos atskaičius mokesčius.
Minimumą gaunančių darbuotojų skaičius sudaro nuo 5 proc. (Belgijoje ir Maltoje) iki 20 proc. (Portugalijoje ir Rumunijoje) visų darbuotojų. „Sodros“ duomenimis, praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje buvo beveik 150 tūkst. darbuotojų, kurie per mėnesį uždirbo iki 555 eurų.
Taigi, vadovaudamasi ES teisės aktais, prieš pateikdama konkrečius siūlymus ir sprendimus Europos Komisija kviečia suinteresuotus asmenis ir organizacijas pateikti savo požiūrį dėl galimų minimalios algos pokyčių.
Profesinės sąjungos jau pasiūlė
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė portalui tv3.lt sakė teigiamai vertinanti Europos Komisijos pradėtas konsultacijas.
„Ir mes jau teikėme savo pastabas per Europos profesinių sąjungų konfederaciją. Mūsų nuomone, nustatyti kažkokį vienodą skaičių visoje Europoje, be abejo, bus neįmanoma.
Tačiau mes kartu su Europos profesinių sąjungų konfederacija teikiame siūlymą nustatyti, kad minimali alga sudarytų 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Siūlome, kad toks dydis būtų nustatytas visose ES šalyse“, – sakė pirmininkė.
Ji abejojo, kad susitarimą dėl minimalios algos būtų galima pasiekti artimiausiu metu. Tačiau Europos Komisijos pirmininkė esą suteikė vilčių ir labai pozityviai priėmė šią idėją ir tikimasi, kad susitarti bus įmanoma per kuo trumpesnį laiką.
I. Ruginienė pripažino, kad derybos dėl vienodos minimalios algos gali būti sudėtingos, nes ir pačioje Lietuvoje dabar minimali alga sudaro tik 47,3 proc. vidutinio atlyginimo.
„Be abejo, ir Lietuvoje kėlėme tą pačią idėją, turime pasiekti 50 proc. ir po to palaipsniui artėti prie 60 proc. Aišku, toks dydis bus ilgalaikis tikslas. Daugelis ES šalių tokią idėją tikrai palaiko. Vieninteliai skandinavai, kurie realiai turi daug didesnį procentą (kai kas ir 80 proc. ir daugiau), tai jie atsargiau vertina.
Taigi kompromisinis variantas galėtų skambėti „ne mažiau kaip 60“. Nes skandinavai labai bijo, kad kitu atveju numušime jų dabartinius minimalius atlyginimus, nes 60 proc. jiems labai mažai“, – aiškino I. Ruginienė.
Neturėtų mažinti motyvacijos
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus įsitikinęs, kad konsultuotis galima visada ir tai yra naudinga: „Bet jeigu kalbėtume apie tai, ar minimali alga turėtų būti vienoda visoje ES, ar neturėtų būti, tai, mano nuomonė būtų ta, kad būti vienoda neturėtų.“
Kita vertus, V. Sutkus teigė neprieštaraujantis tam, kad minimali mėnesinė alga būtų nustatoma kaip tam tikra dalis vidutinio atlyginimo. Dėl tokio principo buvo sutarta ir Trišalėje taryboje.
„Tik visada viskas slypi detalėse, dėl kurių ir kyla nesutarimai. Akivaizdu, kad profesinės sąjungos, kaip darbuotojams atstovaujančios organizacijos, pasisako, kad visi atlyginimai, tiek vidutinis, tiek valandinis, tiek minimalaus, būtų kuo didesni.
Tačiau mes matome, kad jeigu minimali alga pradės artėti prie vidutinės, tada dings ekonominės paskatos labiau stengtis dirbti. Čia yra akivaizdu. Mano nuomone, minimali alga dėl to ir vadinasi minimali, o ne kokia nors optimali ar dar kokia nors kitokia“, – svarstė pašnekovas.
Anot V. Sutkaus, yra įvairių būdų skaičiuoti, kokia turėtų būti minimali alga, bet apskritai esą linkstama dėl to, kad ji turėtų sudaryti pusę vidutinio darbo užmokesčio, kas būtų „protingas skaičius“, kuris nestabdytų motyvacijos dirbti.
„Lietuvoje matome reiškinį, kai darbuotojų trūksta, bet bedarbių taip pat yra daug. Čia atsiranda kitas fenomenas, kurį sukuria įvairių išmokų ir lengvatų sistema, kai žmonės nenori arba vengia dirbti.
Minimali alga, supraskime, yra garantuotas atlyginimas. Darbdavys negali mažiau mokėti, nepaisant to, ar darbuotojas našiai dirba, ar nenašiai, ar pareigingas, ar ne. Jei ateina į darbą ir kažką dirba, tai turi gauti ne mažiau kaip minimumą. Įsivaizduokime, jei minimali pradeda artėti prie vidutinės, tas iš tikrųjų „tvirkina“ žmones, jei galima taip sakyti“, – svarstė V. Sutkus.
Jo teigimu, dėsninga, kad skirtingose ES šalyse algos skiriasi. Jos priklauso nuo kiekvienos šalies ekonomikos išsivystymo lygio. Dėl to ne tokioms turtingoms šalims ES per įvairias programas, labiau finansuojamas iš turtingųjų, skiriamos lėšos.
Įspėja dėl galimų pavojų
Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) atsiųstame komentare nurodo, kad atsakinga šalies ekonominė politika yra būtina sąlyga tvariam ūkio augimui, užimtumui ir žmonių gerovei.
„Tačiau ką ir pati Europos Komisija savo pranešime pabrėžia: socialiai teisingas minimalus atlyginimas turi būti lygiagrečiai derinamas su produktyvumo augimu ir makroekonominiu stabilumu. Būtent dėl to, jog Lietuvoje pastaraisiais metais atlyginimai auga sparčiau nei produktyvumas, šalies konkurencingumas ateityje gali tapti iššūkiu.
Dar daugiau, prasidedančioje diskusijoje svarbu nepamiršti, jog minimalus atlyginimas nėra vienintelė ir net ne pati efektyviausia priemonė įgyvendinant socialiai atsakingą politiką. Aktyvios darbo rinkos priemonės ir socialinis apsaugos draudimas yra patikimesni įrankiai kovoti su skurdu“, – komentavo konfederacija.
Lietuva kaip ir dauguma ES valstybių narių jau turi minimalų atlyginimą, tačiau šios sistemos šalyse veikia gana skirtingai.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos nuomone, darbo užmokesčio nustatymas ilgainiui turėtų būti tik socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų objektas, todėl išvien su Europos darbdaviais LPK nepritaria ES lygio privalomam reguliavimui šiuo klausimu:
„Europiniu lygiu vienodos minimalios mėnesinės algos nustatymas šiuo metu nėra siūlomas, ekonominiu požiūriu būtų visiškai neracionalus, vadovaujantis rinkos ekonomikos principais.
Rinkos ekonomikos pagrindinis veikimo būdas yra paremtas natūralios savireguliacijos būdu. Įvertinant šiuos aspektus, logiška, kad ES šalys įvairiais aspektais turėtų panašėti. Tikėtina, kad ne išimtis būtų ir minimalios algos dydis, (ilguoju laikotarpiu), šį procesą sąlygotų laisvas prekių, paslaugų, žmogiškųjų išteklių ir pan. judėjimas.“
Abejonės dėl ES kišimosi
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka mano, kad iš tiesų įmanoma ir būtų gerai ES lygiu bandyti susitarti dėl vienodų minimalios algos nustatymo principų.
„Tačiau kokie tie principai bus? Koks toks minimalios algos pagrindas? Būdavo aptarinėjama, kad skaičiuotų procentais nuo vidutinės algos šalyje.
Bet taip pat yra svarbu mokesčiai. Minimali alga skaičiuojama prieš mokesčius, o, matyt, reikėtų tartis dėl tokios algos po mokesčių. Tačiau tokiu atveju tai būtų intervencija į mokesčių sistemą“, – svarstė profesorius.
Anot jo, mokesčių dydis itin aktualus Lietuvoje, kai po mokesčių reformos darbdavių mokėti mokesčiai perkelti darbuotojams. Dėl to priskaičiuota minimali alga Lietuvoje yra artima tokiai, kokia yra Estijoje, tačiau atskaičius mokesčius – gerokai mažesnė.
„Europos komisija siūlys ir, matyt, svarstys kažkokius principus, tačiau susidurs su mokesčių klausimu. Kaip žinome, ES narės ypatingai saugomo nacionalines valstybių mokesčių sistemas ir, nenori intervencijos į jas“, – aiškino R. Lazutka.
Tačiau jo nuomone, yra maža tikimybė, kad būtų susitarta dėl ko nors konkretaus.
„Matyt, iniciatyva ateina iš tų šalių, kuriose algos mažos, iš jose veikiančių profesinių sąjungų, kitų socialinių partnerių. Bet dar yra valstybių valdžios, taip pat ir mūsų ar kitų valstybių. Jos nenori perduoti tokių sprendimų ES. Laikoma, kad tai yra kiekvienos šalies kompetencija.
Taigi susitarimas gali būti traktuojamas kaip žingsnis, po kurio gali sekti kiti. Tad gali būti susipriešinimas, kad nebūtų precedento. Suprantu, kad jėgos yra iš profesinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpinasi skurdo reikalais. Tačiau yra ir kitos jėgos – verslo, darbdavių, taip pat politinės partijos, kurios nenori tokios intervencijos iš ES“, – apibendrino R. Lazutka.
Lietuvai neaktualu, nes jau susitarta?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, kad iniciatyvą vertina pozityviai: „Atkreipiame dėmesį, kad tai tik pirmojo konsultacijų rato su socialiniais partneriais pradžia, kurio metu Europos Komisija nori sužinoti, ar socialinių partnerių nuomone, reikia imtis ES veiksmų ir, jei taip, ar jie nori dėl to derėtis tarpusavyje.
Komisija pabrėžia, kad kai kuriose šalyse jau veikia puikios sistemos ir kad bet kokiame galutiniame pasiūlyme bus atsižvelgiama į nacionalines tradicijas, kolektyvines sutartis ir teisines nuostatas. Komisija nori užtikrinti, kad visos sistemos būtų tinkamos, pakankamos aprėpties, apimtų išsamias konsultacijas su socialiniais partneriais ir turėtų tinkamą atnaujinimo mechanizmą. Komisija pabrėžia, kad neturi omenyje visiems vienodo minimalus darbo užmokesčio.
Tikrai negalime prieštarauti tam, kad minimalioji alga būtų adekvati, nustatoma atsižvelgiant į šalių ekonominę situaciją, socialines sąlygas, mokestines sistemas, atsižvelgiant tam tikrus kriterijus ir reguliariai peržiūrima. Taip pat pritariame, kad socialiniai partneriai būtų įtraukiami į šį procesą. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvoje socialiniai partneriai sutarė minimalią algą peržiūrėti kasmet ir taikyti nustatytą formulę.“
