Norint gauti nedarbo išmoką, reikia registruotis Užimtumo tarnyboje (UŽT) ir gauti bedarbio statusą. Išmoka skiriama asmenims, kurie per paskutinius 30 mėnesių iki bedarbio statuso įgijimo dienos turi bent 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą.
Paprastai tariant, jei per paskutinius 30 mėnesių gyventojas bent 12 mėnesių dirbo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, jam išmoka priklauso.
Nedarbo išmoka susideda iš dviejų dalių: pastoviosios ir kintamosios.
Šiuo metu pastovioji dalis yra fiksuota suma yra 23,27 proc. minimaliosios mėnesinės algos (MMA), tai reiškia, kad šiemet siekia 241,54 euro (1038 eurai MMA x 23,27 proc.).
Tuo metu kintamoji dalis priklauso nuo vidutinio žmogaus atlyginimo ir per laiką mažėja. Pavyzdžiui, 1–3 mėn. mokama 38,79 proc., 4–6 mėn. 31,03 proc., o 7–9 mėn. 23,27 proc. atlyginimo.
Nedarbo išmoka gali būti mokama 9 mėnesius.
Rugpjūtį nedarbo išmoką gavo 84,5 tūkst. asmenų. 58,3 tūkst. iš jų išmoką gavo už pilną, likusieji – už nepilną mėnesį.
Vidutinė išmoka rugpjūtį siekė 658,2 euro ir vidutiniškai buvo mokama 4,7 mėn.
Visgi nemažai gyventojų šia išmoka yra linkę naudotis ir neskuba grįžti į darbo rinką.
Pavyzdžiui, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Taryba išreiškė mintį, kad norint pakeisti nedarbo situacija Lietuvoje – būtina mažinti išmokas, kurios neskatina dirbti.
„Taikyti finansines priemones, skatinančias žmones siekti darbo. Mažinti išmokas, kurios neskatina dirbti“, – pabrėžė rūmai.
Ar tai reiškia, kad problemą išspręstų nedarbo išmokos mažinimas?
Parama slopina motyvaciją dirbti?
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentas dr. Evaldas Stankevičius teigia, kad Lietuvoje socialinė sistema daugiausia orientuota į pažeidžiamiausius visuomenės narius – bedarbius, vienišas motinas, daugiavaikes šeimas, neįgaliuosius.
Anot jo, tokia parama yra būtina, tačiau neretai ji tampa veiksniu, mažinančiu motyvaciją dirbti.
„Eurostato duomenimis, 2023 m. Lietuvoje „nedarbo spąstai“ pagal standartinį scenarijų siekė 102,8 proc., kai ES vidurkis sudarė 74,4 proc. Kitaip tariant, įsidarbinus už mažą atlyginimą, didžioji dalis papildomų pajamų atitenka mokesčiams, o dalis išmokų prarandama.
Šeimoms su vaikais šis rodiklis gali siekti 87–88 proc., tad dirbti už minimalią algą dažnai tiesiog neapsimoka“, – pastebi jis.
Dėl šių priežasčių dalis žmonių pasirenka nedirbti, nes pašalpos užtikrina bent minimalias pragyvenimo sąlygas. Kiti įsitraukia į šešėlinę ekonomiką – gauna socialines išmokas, o papildomai užsidirba vokeliuose. Abi šios praktikos didina socialinę nelygybę, nes sąžiningai dirbantys žmonės jaučiasi nuskriausti.
E. Stankevičius pabrėžia, kad šešėlinė veikla trumpam užkamšo pajamų spragas, tačiau kartu palieka žmogų be socialinių garantijų – tai tik laikina išeitis, kuri ilgainiui virsta akligatviu.
„Šiandien Lietuvoje daugelis į darbą eina ne iš noro, o iš pareigos. Socialinė politika, nors ir būtina, neretai gilina „nedarbo spąstus“, o šešėlinė ekonomika, užuot padėjusi, tik stiprina žmonių nusivylimą sistema.
Todėl kyla esminis klausimas: ar Lietuva pajėgs sukurti tokią darbo aplinką, kurioje žmonės jaustų ne tik pareigą, bet ir prasmę bei savo darbo vertę?“ – svarsto jis.
Tokių pokyčių imtis neplanuoja
SADM ministrės Jūratės Zailskienės patarėjas Justinas Argustas pažymęjo, kad tokia pozicija nėra nauja ar netikėta.
Visgi J. Argustas pažymėjo, kad 20-osios Vyriausybės programoje bei jos veiklos planuose nėra numatyta keisti socialinio draudimo išmokų sistemą darbuotojų ar darbo netekusių asmenų nenaudai.
„Žmonės dirbo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, todėl, netekę darbo, turi jaustis socialiai ir finansiškai saugūs“, – komentavo ministrės patarėjas.
Tiesa, SADM peržiūrėjo nedarbo socialinio draudimo sistemą ir pateikė sisteminius bei subalansuotus pasiūlymus dėl jos tobulinimo.
Šiais nedarbo socialinio draudimo įstatymo pakeitimais siekiama sustiprinti išmokų ryšį su mokėtomis valstybinio socialinio draudimo įmokomis, užtikrinti išmokų taiklumą ir skatinti bedarbius grįžti į aktyvią darbo rinką.
Be to, Seime sutarta, kad bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip penkeri metai ir kurie yra sukaupę ne mažesnį kaip 20 metų pensijų socialinio draudimo stažą, nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo laikotarpis bus pratęstas nuo 2 iki 6 mėnesių.
„Kiekviena situacija yra individuali, tačiau galima išskirti kelis esminius aspektus.
Visų pirma, dauguma žmonių, galinčių dirbti, yra suinteresuoti įsidarbinti ir gauti deramą atlygį. Sodros duomenimis, vidutinė nedarbo išmokos gavimo trukmė šiuo metu siekia tik 4,7 mėnesio – tai rodo, kad didžioji dalis asmenų darbą susiranda dar neišnaudoję maksimalaus išmokos laikotarpio.
Antra, ilgalaikiai bedarbiai (šių metų spalio 1 d. Užimtumo tarnyboje registruota 28,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių, jie sudaro apie penktadalį (19 proc.) visų klientų. Per 9 šių metų mėnesius įsidarbino 18,2 tūkst. ilgalaikių bedarbių ir apie 1,1 tūkst. jų pradėjo dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse)“ – komentavo jis.
Pavadinimas
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pabrėžė, kad ar tinkamai veikia socialinės paramos sistema šalyje, puikiai parodo nedarbo spąstų rodiklis.
Anot jos, nedarbo spąstai įvertina išmokų ir paramos praradimus bei mokestinę naštą įsidarbinus po nedarbingo laikotarpio.
„Motyvacija atsisakyti išmokų, kibtis į darbo rinką ir pradėti dirbti nekvalifikuotą darbą Lietuvoje viena mažiausių ES.
Nesame sulyginę neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) su minimalia mėnesine alga (MMA), tad tik pradėjusį dirbti asmenį iškart užgriūva mokesčių našta, parama ir išmokos dingsta“, – atkreipė dėmesį ji.
„Eurostat“ duomenimis, Lietuva pastaraisiais metais išsiskyrė ES rikiuotėje didžiausiu nedarbo spąstų rodikliu. Tiesa, anot I. Genytės-Pikčienės, tai lėmė ir tai, kad mūsų bruto atlygio vertė apskaičiuojama skirtingai nei kitose šalyje.
„Vis dėlto, net ir prieš šį techninį pokytį, pvz., 2018 m., Lietuva pagal nedarbo spąstų kartelės aukštį, buvo trečia ES, gerokai viršijo ES vidurkį ir nusileido tik Liuksemburgui ir Danijai“, – dalijosi ekonomistė.
Be to, ekonomistė Lietuvoje pastebi ir struktūrinio nedarbo apraiškų, kai dėl struktūrinių priežasčių sudėtinga įsilieti į darbo rinką ir rasti darbą, nes darbo pasiūla neatitinka darbo paklausos poreikių.
I. Genytė-Pikčienė įsitikinusi, kad tokiais atvejais išmokų, o ilgalaikio nedarbo atvejais – paramos, sumažinimas nespręstų problemos.
„Šiai problemai spręsti reikėtų skirti daugiau dėmesio mokymosi visą gyvenimą ir perkvalifikavimo programoms, kad jos būtų taiklesnės, atliepiančios darbo rinkos poreikius ir duotų apčiuopiamų rezultatų“, – komentavo ekonomistė.
Taip pat, anot jos, norint sumažinti nedarbo spąstų barjerą, pradėjus kabintis į darbo rinką, neturėtų būti iškart įsijungtas mokesčių skaitiklis ir dingti finansinė parama.
„Galbūt finansinė parama turėtų nunykti palaipsniui, asmeniui tvirtinantis darbo rinkoje, o ne iš karto. Be to, tikslas artinti NPD ir MMA turėtų išlikti ekonominės politikos perspektyvoje.
Išmokų dydžio ar trukmės mažinimas turėtų įtakos tiems nedirbantiems, kurie savotiškai piktnaudžiauja sistema, tačiau pirmiausia reikėtų įvertinti, koks šios problemos mastas“, –pabrėžė ji.
Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad su tokiais sisteminiais svertais reikėtų labai atsargiai elgtis. Anot jos, pernelyg sumažinus nedarbo išmokų mokėjimus ar sutrumpinus tokių išmokų laikotarpius, gali būti, kad nedarbo problema nemažės, bet pradės didėti skurdo rodikliai.
„Tuomet viešiesiems finansams teks vis tiek rūpintis finansine pagalba žmonėms. Nedarbo problemas geriausia spręsti darbo rinkos efektyvinimu padedant nedirbantiems žmonėms įgauti paklausių kompetencijų ir įsilieti į darbo rinką“, – komentavo ji.
Jai pritarė ir J. Argustas, kuris pabrėžė, kad drastiškas nedarbo draudimo išmokų mažinimas ne tik silpnintų pasitikėjimą socialinio draudimo sistema, bet ir skatintų darbuotojų pasitraukimą į šešėlinę darbo rinką. Anot jo, tokie sprendimai didintų skurdo bei įsiskolinimų riziką.
„Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 m. veik 60 proc. bedarbių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o beveik 35 proc. – žemiau absoliutaus skurdo ribos.
Bet koks išmokų mažinimas šiuos rodiklius tik dar labiau pablogintų. Todėl socialinio draudimo sistemos tobulinimas turi būti grindžiamas pusiausvyra tarp finansinio tvarumo ir žmogaus orumo užtikrinimo – išlaikant pasitikėjimą valstybe ir jos socialinės apsaugos principais“, – pastebėjo ministrės patarėjas.
Ilgalaikį nedarbą lemia trys priežastys
Ministrės patarėjas įvardijo, kad ilgalaikį nedarbą dažniausiai lemia trys pagrindinės priežastys.
Pirmiausia, t. y. amžius – darbdaviai mažiau linkę priimti vyresnius nei 50 metų amžiaus darbuotojus.
„Didžiausią dalį (54 proc.) ilgalaikių bedarbių profilyje sudaro būtent vyresni nei 50 metų asmenys, tarp jų – penktadalis 60+“ – nurodė jis.
Anot J. Argusto, ilgalaikį nedarbą taip pat lemia kvalifikacijos stoka (kvalifikacijos neturėjimas) arba turimų įgūdžių neatitikimas rinkos poreikiams.
„Šalies ilgalaikių bedarbių socialinė struktūra ir dinamika rodo, jog pagal išsilavinimą vyrauja žema kvalifikacija – daugiau nei trečdalis (30 proc.) tokių asmenų neturi jokio profesinio pasirengimo“, – pabrėžė ministrės patarėjas.
Jis pažymėjo, kad ilgalaikiai bedarbiai dažniausiai gyvena nutolusiose vietovėse ar regionuose (šalies pakraščiuose), kur mažai investicijų, ribotas skaičius darbo pasiūlymų, sudėtingas susisiekimas ir trūksta vietos iniciatyvų.
Todėl kiekvienam darbo ieškančiam asmeniui Užimtumo tarnyboje sudaromas individualus užimtumo veiklos planas, kuriame numatomos konsultacijos, mokymas, dalyvavimas programose ar pagalba darbo paieškoje atsižvelgiant į žmogaus situaciją, sveikatą ir galimybes.
„Svarbu pažymėti, kad darbo netekimas žmonėms dažnai sukelia didelį stresą ir nerimą, tai liudija daugelis tyrimų. Tai ypač skausminga tiems, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, turi menkas santaupas ar augina vaikus. Todėl socialinio draudimo išmokos yra ne tik finansinė, bet ir socialinė apsauga, leidžianti žmogui stabiliai ieškoti naujo darbo“, – komentavo ministrės patarėjas.
Bedarbių skaičius šiemet mažesnis
UŽT duomenimis, 2025 m. spalio 1 d. šalyje registruota 150,7 tūkst. darbo ieškančių asmenų, kuriems suteiktas bedarbio statusas – tai 9,6 tūkst. ( 6 proc.) mažiau nei prieš mėnesį.
Lyginant su situacija prieš metus, jų skaičius mažėjo, 2025-10-01 jų buvo 6,9 tūkst. arba 4,4 proc. mažiau.
Registruotas nedarbas per mėnesį sumažėjo 0,5 proc. punkto iki 8,3 proc. Palyginti su 2024-10-01, šalies registruotas nedarbas mažėjo 0,4 proc. punkto (buvo 8,7 proc.).
Registruoto nedarbo rodikliai rugsėjo mėn. mažėjo 54-iose iš 60 šalies savivaldybių, 4-iose – didėjo, o 2-iose – nepakito.
Suaktyvėjo darbuotojų paieška: laisvas darbo vietas skelbiančių darbdavių skaičius ūgtelėjo dviem šimtais iki 4 tūkst., o paskelbtų darbo pasiūlymų skaičius didėjo tūkstančiu iki 15,8 tūkst.
Rugsėjį užimtumas šalyje didėjo
UŽT neseniai skelbė, kad pirmąjį rudens mėnesį darbuotojų samda intensyvėjo, augo grįžtančiųjų į darbo rinką srautai, užimtumas šalyje didėjo, o registruoto nedarbo rodikliai traukėsi.
„Pasibaigus vasarai fiksuotas aktyvesnis grįžimas į darbo rinką. Rugsėjį dirbti pradėjo 26,1 tūkst. darbo ieškojusių žmonių – pusantro karto daugiau nei per mėnesį įsidarbindavo liepos-rugpjūčio laikotarpiu“, – teigė Užimtumo tarnybos viešųjų ryšių patarėjas Liudas Dapkus.
UŽT duomenimis, įsidarbinimų daugėjo visuose sektoriuose, išskyrus žemės ūkį, ir visose savivaldybėse, išskyrus Ignalinos rajono.
Aktyviau nei rugpjūtį darbinosi tiek moterys, tiek vyrai. Dirbti pradėjusių moterų skaičius didėjo 67,8 proc., o vyrų – trečdaliu (33 proc.).
Pasak L. Dapkaus, moterų grįžimą į darbo rinką paskatino mokslo metų pradžia: švietimo sektoriuje rugsėjį dirbti pradėjo 3,1 tūkst. Užimtumo tarnybos klienčių.
Trečdalis jų įsidarbino mokytojų padėjėjomis, kitos – pedagogėmis, vaikų priežiūros ar socialinėmis darbuotojomis, aukštųjų mokyklų dėstytojomis, virėjomis, valytojomis ir kt. Vyrai daugiausiai darbinosi gamybos (1,8 tūkst.) ir statybos (1,7 tūkst.) įmonėse.
Palyginti su rugpjūčiu, tūkstančiu daugėjo veiklą pagal verslo liudijimus pradėjusių žmonių skaičius. Šią užimtumo formą rugsėjį rinkosi 8,7 tūkst. UŽT klientų.
Be to, suaktyvėjęs grįžimas į darbo rinką mažino nedarbo rodiklius. Per mėnesį bedarbių skaičius susitraukė 9,6 tūkst. iki 150,7 tūkst., ilgalaikių bedarbių sumažėjo 1,6 tūkst. iki 28,5 tūkst. Registruotas nedarbas šalyje sumažėjo 0,5 proc. punkto ir spalio 1 d. siekė 8,3 proc.
Mažiausias nedarbas spalio pradžioje – Neringos (2,2 proc.) ir Birštono (5,4 proc.) savivaldybėse. Didžiausias – Ignalinos r. (11,5 proc.), Visagino (10,9 proc.), Jonavos r. (10,8 proc.), Zarasų r. (10,5 proc.) bei Anykščių r. (10,4 proc.).
„Stebime rudens pradžiai būdingus darbo rinkos pabangavimus: rugsėjį įprastai daugėja ir įsidarbinančių, ir pradedančių darbo paieškas. Gera žinia, kad šiemet dirbti pradėjo daugiau klientų nei pernai tuo pačiu metu, o nedarbas šalyje – mažesnis nei prieš metus“, – teigė Užimtumo tarnybos atstovas.
Palyginti su 2024 m. spalio 1 d., darbo ieškančių žmonių šiemet 6,9 tūkst. mažiau, o registruotas nedarbas – 0,4 proc. punkto mažesnis. Moterų nedarbas susitraukė 0,2 proc. punkto iki 8,9 proc., o vyrų sumažėjo 0,5 proc. punkto iki 7,9 proc.
Darbo paieškas rugsėjį pradėjo 26,2 tūkst. darbo neturinčių žmonių. Iš jų trečdalis (9,2 tūkst.) – jaunuoliai iki 29 m. Į Užimtumo tarnybą besikreipiančių 16-29 m. amžiaus asmenų skaičius rugsėjį ūgtelėjo labiau nei kitose amžiaus grupėse.
