Naujienų portalo tv3.lt šaltiniai pasidalijo, kad trečiadienį vykusiame Vyriausybės tarpinstituciniame pasitarime buvo aptartas Užimtumo įstatymo pakeitimo projektas.
Pasitarimo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė iškėlė klausimą, kodėl biudžete Finansų ministerija nėra numačiusi, kiek pinigų bus skiriama subsidijoms neįgaliųjų įdarbinimui.
Anot šaltinių, šiai priemonei reikia bent 19,9 mln. eurų, o ji liečia apie 1 335 žmones, kurie be šių pinigų gali netekti savo darbo vietų.
Visgi SADM neturi resursų šiai priemonei finansuoti, todėl siūlė galimybę skolintis valstybės lėšomis.
Pasak šaltinių, Finansų ministerijos atstovai teigė, kad biudžetas – jau suderintas politiniu lygiu ir papildomų lėšų šiai priemonei kol kas nenumatyta, todėl sprendimą siūlyta atidėti savaitei, kol ministerijos ras kompromisą.
Beje, posėdžio metu nuskambėjo ir pastebėjimas, kad Lietuvoje skiriamos subsidijos dydis yra neadekvatus.
Lietuvoje vienam asmeniui tenkanti suma siekia apie 32 tūkst. eurų, kai tuo metu Latvijoje ji siekia apie 1 tūkst. eurų, Suomijoje – 4 tūkst., Belgijoje – 5 tūkst., Čekijoje – 23 tūkst., o Airijoje – 25 tūkst. eurų.
Susisiekus su ministerijomis, nei viena iš jų plačiau nekomentavo, kodėl lėšos šiai priemonei iš anksto nebuvo numatytos.
Visgi, kaip nurodė Finansų ministerija, ketvirtadienį vykusiame Vyriausybės pasitarime buvo pritarta projektui, kuriuo siūloma pratęsti darbo užmokesčio subsidijos mokėjimą 24 mėnesiams tiems asmenims, kuriems nustatytas 30-40 proc. dalyvumo / darbingumo ar vidutinio neįgalumo lygis.
Ministerija nurodo, kad šiai priemonei yra numatyta 25,3 mln. eurų, tačiau diskusijos metu nebuvo paminėta, kokiais pinigais ši priemonė planuojama finansuoti.
Be to, ši priemonė į biudžetą bus įtraukta tik tada, kai ją apsvarstys ir patvirtins Seimas.
Vienas iš svarbiausių valstybės instrumentų
Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) atkreipė dėmesį, kad vienas iš svarbiausių valstybės instrumentų, padedančių žmonėms su negalia išlikti darbo rinkoje, yra subsidijuojamo įdarbinimo sistema.
Ji Lietuvoje pradėta taikyti dar 2000-ųjų pradžioje, kaip viena pirmųjų aktyvios darbo rinkos politikos priemonių po nepriklausomybės atkūrimo. Šios programos tikslas buvo padėti pažeidžiamoms grupėms, ypač – žmonėms su negalia, integruotis į darbo rinką, mažinti socialinę atskirtį ir skatinti savarankiškumą.
Anot LŽNS, per daugiau nei du dešimtmečius šis instrumentas išgyveno įvairius laikotarpius — keitėsi vyriausybės, vyko ekonominės krizės, tačiau subsidijuojamas įdarbinimas niekada nebuvo nutrauktas.
„Tai rodo, kad politinė valia šioje srityje ilgą laiką buvo stipri: politikai suvokė šios priemonės svarbą žmonių su negalia gyvenimui ir darbo galimybėms“, – komentavo LŽNS.
Sąjunga dalijosi, kad pertvarkant žmonių su negalia užimtumo sistemą 2024 metais buvo žadėta esminė pažanga — daugiau individualizuotų paslaugų, lankstesnis subsidijų modelis ir reali pagalba žmogui. Tačiau vietoje teigiamų pokyčių matomas pavojingas posūkis priešinga kryptimi.
„Oficialūs duomenys rodo, kad 2021–2025 m. šios grupės užimtumo lygis iš esmės stagnuoja — dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 42 ir 44 tūkstančių. Nepaisant kalbų apie įtraukią darbo rinką, situacija išlieka beveik nepakitusi.
Dar daugiau nerimo kelia šių metų vasarą priimtas sprendimas — Užimtumo tarnyba informavo darbdavius apie subsidijuojamo įdarbinimo programų sustabdymą: paraiškos nebėra priimamos ir svarstomos“, – dalijosi LŽNS.
Anot jos, 2024 m. į šią priemonę buvo įtraukta 1 700 žmonių su negalia.
Sąjunga pabrėžia, kad subsidijos darbo užmokesčiui per daugelį metų tapo viena efektyviausių priemonių, leidžiančių žmonėms su negalia įsidarbinti atviroje darbo rinkoje.
Remiantis užimtumo tarnybos duomenimis, įdarbinimas subsidijuojant yra trečia pagal efektyvumą Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių.
„Subsidijos padėdavo kompensuoti darbdaviams dalį išlaidų, susijusių su darbo vietos pritaikymu ar papildomos pagalbos užtikrinimu. Taip pat skatino stereotipų keitimą, kad asmenys su negalia negali dirbti.
Todėl šių priemonių stabdymas reiškia ne tik mažėjančias galimybes ieškantiems darbo, bet ir mažesnį darbdavių motyvavimą suteikti šansą žmonėms, kuriems reikalinga papildoma parama“, – komentavo LŽNS.
Darbus prarastų tūkstančiai žmonių
LŽNS pažymi, kad, jei valstybė nerastų finansinių išteklių šiai programai atkurti, pasekmės gali būti itin skaudžios.
„Įsidarbinimo galimybės dar labiau sumažėtų, didėtų socialinė atskirtis, gilėtų skurdas, silpnėtų žmonių su negalia savarankiškumas bei pasitikėjimas valstybės institucijomis.
Tai paliestų ne tik šiuos žmones — prarastų ir visa visuomenė. Darbo rinka netektų tūkstančių potencialių darbuotojų, galinčių kurti realią ekonominę ir socialinę vertę“, – pabrėžė sąjunga.
Anot jos, be subsidijų daugelis žmonių su negalia, net ir turėdami kvalifikaciją bei norą dirbti, tiesiog nebeturėtų realios galimybės įsidarbinti.
„Jie atsidurtų už uždarų durų ne dėl savo negalios, o dėl to, kad sistema jiems tapo nepalanki. Tokia situacija virstų ne tik ekonomine, bet ir žmogiška tragedija: žmonės, kurie šiandien dar gali dirbti, liktų socialinės paramos spąstuose, jaustųsi nereikalingi ir atstumti.
Didėtų vienišumo jausmas, psichologinė įtampa, silpnėtų pasitikėjimas visuomene ir valstybe“, – nurodė LŽNS.
Jei be subsidijų žmonės su negalia netektų galimybės užsidirbti patys, būtų priversti gyventi nuo išmokos iki išmokos, o tai reiškia ir galimai dar didesnius įsipareigojimus valstybei.
„Subsidijų mažinimas nėra vien biudžeto eilutė. Jeigu sprendimų priėmėjai nesugebės rasti tvarių finansavimo šaltinių ir užtikrinti šios priemonės tęstinumo, Lietuva rizikuoja sugriauti dešimtmečiais kurtą socialinės įtraukties sistemą. Ir tai būtų ne tik ekonominė, bet ir moralinė valstybės nesėkmė“, – pastebėjo sąjunga.
Be to, vis dažniau išryškėja ir dar viena sisteminė problema – pernelyg dažna teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų socialinės apsaugos klausimus, kaita. O tokia situacija kelia nerimą dėl teisinio stabilumo stokos.
Verslas patvirtino: tokius darbuotojus rinktųsi rečiau
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė Ineta Rizgelė pažymėjo, kad finansavimo asmenų su negalia darbo užmokesčio subsidijoms nutraukimas turėtų reikšmingų neigiamų pasekmių tiek verslui, tiek patiems negalią turintiems darbuotojams.
Anot jos, šiuo metu subsidijos yra esminė priemonė, leidžianti žmonėms su negalia lengviau įsitraukti į darbo rinką.
„Tokių asmenų įdarbinimas dažnai reikalauja papildomų finansinių ir organizacinių išteklių, nes šie darbuotojai paprastai sukaupia didesnį kasmetinių atostogų kiekį. Taip pat dėl sveikatos būklės dažniau serga ir turi ilgesnius nedarbingumus.
Be to, jų darbo našumas, palyginti su sveikais darbuotojais, neretai yra mažesnis“, – pabrėžė I. Rizgelė.
Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į šiuos veiksnius, subsidijų panaikinimas ženkliai padidintų darbdavių finansinę naštą, o tai galėtų lemti mažesnį neįgaliųjų įdarbinimo mąstą bei dar labiau apsunkinti jų integraciją į darbo rinką.
„Verslo vertinimu, be valstybės teikiamos paramos – darbo užmokesčio subsidijų – įmonėms būtų sudėtinga išlaikyti šiuo metu dirbančius negalią turinčius darbuotojus.
Ši parama sudaro esminę finansinės paskatos dalį darbdaviams įdarbinti ir išlaikyti šiuos darbuotojus, atsižvelgiant į jų mažesnį darbo našumą, dažnesnius nedarbingumo laikotarpius bei papildomų sąlygų užtikrinimo poreikį.
Darbo užmokesčio subsidijos verslui yra itin svarbios ir dažnai tampa lemiamu veiksniu priimant sprendimą įdarbinti negalią turintį asmenį. Ši priemonė padeda sumažinti su neįgaliųjų įdarbinimu susijusią riziką ir suteikia darbdaviams daugiau lankstumo prisitaikant prie specifinių darbuotojų poreikių“, – nurodė LVK generalinė direktorė.
Anot jos, be subsidijų įmonės būtų linkusios vertinti tokį įdarbinimą atsargiau – ypač mažesni verslai, kuriems kiekvienas papildomas kaštas ar neapibrėžtumas turi didelę reikšmę.
Todėl tikėtina, kad be valstybės paramos sprendimai įdarbinti asmenis su negalia būtų gerokai retesni.
