Skaitytojas Linas (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinoma) su portalu tv3.lt pasidalijo istorija, kuri, anot vyro, parodo, kad Vakarų valstybėms esame antrarūšiai Rytų europiečiai, kuriais bet kada galima atsikratyti.
„Aš ir dar 47 lietuviai dirbome Prancūzijos mieste Lione, vienoje didžiausių naftos perdirbimo įmonių. Mes buvome atsakingi už pastolių surinkimą ir vamzdynų izoliaciją, atliekant didžiuosius planinius remonto darbus
Jau praėjusią savaitę mus pasiekė Lietuvos naujienos, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) kviečia užsienyje esančius lietuvius kuo skubiau grįžti į Lietuvą.
Taip pat pasirodė informacija, kad Lenkija ir kitos Europos šalys svarsto apie galimybę uždaryti sienas.
Atrodė neįtikėtina, tačiau savaitės pabaigoje jau skaitėme naujienas, kad Lenkijos pasienyje susidarė transporto spūstys.
Visa ši informacija mums kėlė nerimą, todėl klausėme tiesioginių įmonės vadovų ar nėra galimybės anksčiau grįžti į Lietuvą. Darbo sutartis mums turėjo baigtis balandžio viduryje“, – pasakoja Linas.
Anot jo, dar prieš paskelbiant karantiną, visi darbuotojai turėjo užpildyti pažymas, kad per paskutines 14 dienų nesilankė šalyse (Kinijoje, Singapūre, Irane ir Italijoje), kuriose buvo užfiksuotas koronaviruso protrūkis.
O vienintelės didesnės žmonių susibūrimo vietos būdavo rūbinėse, valgykloje, pietų metu, bet mes daugiausia valgydavome lauke ar automobiliuose, tad pavojingiausia atrodė būti autobusuose, kuriais darbininkai būdavo pervežami iš vienos gamyklos dalies į kitą.
„Įmonė parengė klausimyną, kurio tikslas buvo įvardinti galimus ligos pavojus. Tačiau tuo metu mūsų apylinkėje nebuvo nė vieno susirgusio, jam atsiradus, bendrovė žadėjo imtis griežčiausių prevencijos priemonių ir darbus stabdyti.
Taip pat mūsų tiesioginiai vadovai norėjo sužinoti, kiek potencialiai žmonių norėtų grįžti į Lietuvą anksčiau nei baigiasi sutartis.
Tie kurie norėtų grįžti būtų gabenami įmonės mikroautobusais, kuriais ir atvykstame iš Lietuvos dirbti į šią gamyklą.
Tačiau tie, kurie pasiliktų, anot tiesioginių įmonės atstovų, būtų patys atsakingi už savo sveikatą.
Viskas skambėjo labai neaiškiai – jei išvyksime nebeuždirbsime pinigų , o jeigu liksime uždirbsime toliau pinigus, bet neaišku kaip reikės elgtis ir ar grįšime į Lietuvą, kai Lenkija uždarys sienas.
Vyrai puolė vieni kitus agituoti sugrįžti. Baimės ir panikos akys tapo didelės. Mėginau raminti vyrus, kad situacija gali radikaliai keistis ir jei šiandien situacija Lietuvoje atrodė rami, po savaitės ar dviejų gali tapti didesniu viruso židiniu nei mūsų regionas, kuriame dabar esame.
Norėdami viską išsiaiškinti kreipėmės į aukštesnius vadovus. Pastarieji supratę, kad netgi du trečdaliai darbuotojų nori grįžti į Lietuvą, puolė mus raminti. Jie aiškino, kad įmonė prisiima visą atsakomybę už darbuotojus, nežiūrint kaip keistųsi situacija.
O jeigu darbai būtų stabdomi, mums buvo pažadėta, kad bendrovė padengs visas pragyvenimo išlaidas. Taip pat ir toliau mokės atlyginimą, nepaisant prastovų“, – pasakoja Linas.
Anot vyro, išgirdę šią informaciją dauguma darbuotojų nusprendė likti, nors buvo ir pasiryžusių bet kokia kaina grįžti į Lietuvą, kol dar sienos yra atviros.
„Įvertinę tai, įmonės vadovai prašė mūsų pasilikti bent savaitei. Jiems reikėjo surasti naujų darbuotojų, kurie galėtų mus pakeisti. Taip pat buvo pranešta, kad gamykla imsis griežtesnių apsaugos nuo viruso priemonių.
Tačiau kitą dieną sužinojome, kad vienas mikroautobusas su 8 žmonėmis nusprendė nerizikuoti ir susidėję daiktus išvyko į Lietuvą. Tą patį darė ir kituose Prancūzijos regionuose dirbę darbuotojai“, – pasakoja Prancūzijoje užstrigęs lietuvis.
Jo teigimu, likę darbuotojai dirbo toliau.
Tačiau, po savaitgalio, kamuojami nerimo ir nežinomybės dėl uždaromų Prancūzijos ir Vokietijos sienų dar 14 žmonių išvyko į Lietuvą. Jiems optimizmo suteikė, tai kad pirmajam mikroautobusui pavyko kirsti Lenkijos sieną ir pasiekti Lietuvą be spūsčių.
„Tada jau buvome priversti laikytis griežtesnių prevencinių priemonių, mums būdavo matuojama temperatūrą prieš darbo dieną. Taip pat nebegalėjome naudotis mikroautobusu, turėjome vaikščioti pėsti, kad būtu mažesnė kontakto galimybė“, – aiškina skaitytojas.
Dar už dienos gamyklos vadovybė, sušaukusi visų rangovų ir vadovų susirinkimą priėmė sprendimą stabdyti veiklą 2–3 mėnesių laikotarpiui. Vadovai buvo sunerimę, kad situacija keičiasi taip greitai ir dabar jie turės laikytis mums duoto žodžio.
Netrukus Prancūzijos Prezidentas šalyje paskelbė karantiną, kuris visoje šalyje riboja judėjimą. O mes atlikome paskutinius darbus, kad teritoriją gamykloje paliktume saugią ir tvarkingą.
„Susirinkimo metu vadovai užtikrino, kad ir toliau gausime atlyginimą, nežiūrint į mūsų prastovas. Taip pat žadėjo, kad keisimės informacija ir koordinuosime veiksmus jei kažkuris iš mūsų susirgtų.
Tačiau jau po dienos tiesioginiai vadovai gavo aukštesnės vadovybės prašymą kuo skubiau išsiųsti mus namo, kol dar vyksta skrydžiai ir galima kirsti sienas. Pasakėme, kad išvyksime pasibaigus karantinui, tačiau buvo gautas atsakymas, kad mumis reikia kuo skubiau atsikratyti, visi pažadai rūpintis ir mokėti už prastovas buvo pamiršti.
Buvo pradėta ieškoti būdų mus sugrąžinti į Lietuvą. Iš pradžių buvo ketinama pirkti skrydžius. Tačiau ši mintis mums atrodė pavojinga, juk negali žinoti su kokiais žmonėmis skrisime, o jeigu užsikrėsime. Lietuvos darbuotojai iš įvairiausių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Elektrėnų, Panevėžio ir kitų.
Galiausiai nusprendė mums buvo nupirkti kelto bilietus kovo 25 dienai iš Vokietijos Kylio uosto, o iki ten vyksime mikroautobusais“, – pasakojo Linas.
Anot vyro, daugiau nei 10 metų gyvenusio Prancūzijoje, pikta, bet ir nestebina, kad tiesioginiai partneriai ir užsakovai prancūzai, kurie nuolat deklaruoja aukščiausias darbo etikos normas, ignoruoja dar prieš dieną duotus pažadus ir nesidrovėdami stumdo Lietuvos darbuotojus, taip kaip jiems yra patogiau.
„Įmonei mes savo darbu įrodėme, kad esame darbštesni ir našesni už daugelį kitų darbuotojų, ypač tuos pačius prancūzus, tačiau dabar niekam tai neberūpi.
Tačiau, nusileisti ir pabrukus uodegą sprukti, aš nesu nusiteikęs. Kreipsiuosi į aukščiausius vadovus su prašymu šią situaciją išnagrinėti. Juk kažkas turi prisiimti atsakomybę, kodėl mes turime vykti namo rizikuodami patys susirgti ar užkrėsti artimuosius“, – retoriškai klausė Linas.
Anot vyro, lietuviai turi pakovoti už save ir parodyti, kad nėra prastesni už vakariečius.