„Niekada neįsivaizdavau, kad galima turėti šešis vaikus. Aš pati augau dvejų vaikų šeimoje. Niekada nesvajojau apie tokią gausią šeimą, bet kai sutinki savo žmogų, viskas susidėlioja natūraliai ir jau nebeįsivaizduoju, kad kažkas gali vykti kitaip. Niekada apie tai nesvajojau, bet dabar labai džiaugiuosi, kad juos turiu“, – šypteli Jurgita Pocienė.
Vilniuje gyvenančią Pocių šeimą sudaro mama Jurgita, tėtis Mindaugas ir 6 vaikai: vyriausioji dukra Pajauta (15), Morta (14), Barbora (12), Kernius (10), Petras (5) ir jaunėlė Katrė (2).
Namuose – lyg vaikų darželyje
Įsigaliojęs karantinas privertė sunerimti daugelį šeimų. Tarp jų buvo ir Jurgitos šeima. Moteris sako, kad iš pradžių sunerimo dėl to, kad teks keisti sudėliotą dienotvarkę ir ritmą. Juk namuose gyvena šeši vaikai, o moteriai norėjosi, kad karantino laikotarpį jie praleistų ne tik su mobiliaisiais telefonais rankose. Tačiau didžiausias rūpestis kilo dėl šeimoje augančių jaunėlių.
„Dabar didžiausias rūpestis yra mažiukai, nes jie nori kažką veikti. Jų nepasodinsi ir nepasakysi, kad dabar daryk tą ar tą. Dabar esu kaip darželio auklėtoja, stengiuosi, kuo daugiau fizine veikla užsiimti, kad mažiukai nuvargtų. Kadangi mes gyvename name, šalia miškas yra, tai turime galimybę pasivaikščioti ir pabūti gamtoje.
O vyresniesiems vaikams dabar yra atostogos, nors kitų mokyklų mokiniai ir yra gavę užduočių. Dėl to vaikai labai džiaugiasi, bet man nelabai džiugu, kad jie neturi užduočių. Vaikai lanko ir muzikos mokyklas, tad dabar yra nustatytas grojimo ir knygų skaitymo laikas. Vyresnieji vaikai patys seka naujienas, žino, kas vyksta, o mažiesiems labai smagu, kad visą dieną gali būti su mama ir jiems nereikia į darželį“, – juokiasi ji.
Pirmiau pareigos, o vėliau malonumai
Moteris sako, kad tik išgirdusi apie kylančią situaciją dėl koronaviruso, visa šeima susėdo kartu ir kalbėjosi, kas yra malonumai ir pramogos. Mama aiškino vaikams, kad ateinančias dvi savaites negalima tiesiog gulėti ir nieko neveikti, nes tokiu atveju jie tik apkerpės ir susirgs.
„Sakiau vaikams, kad malonumai ateina tik tada, kai pareigos jau būna įvykdytos. O malonumai ir yra telefonai, kompiuteriai, televizoriai. Į pareigas įeina grojimas, skaitymas, namų tvarkymas. Mes negalime tiesiog sėdėti ir laukti. Dabar turime tokių užduočių ir darbo, kuris yra neapmokamas, bet labai svarbus.
Turime išmokti bendrauti ir būti kartu. Daugeliui tai yra sunku, nes dažna šeima tikriausiai ir susitinka tik vieną kartą per dieną: prie pusryčių arba vakarienės stalo. Pas mus pačius vaikai ryte išlėkdavo į mokyklas, mažuosius nuvesdavome į darželį ir tik vakare visi susirinkdavome.
Nebūdavo didelių konfliktų, jokio erzelio. Dabar tai vyksta ir turime išmokti su tuo tvarkytis. Iš tikrųjų man pačiai tai sunku ir ateina momentai, kai net ašarą nubraukiu“, – sako Jurgita.
Moteris sako, kad jų šeimoje pareigos buvo pabrėžiamos nuo pat mažų dienų. Tiesa, maišto jų namuose dėl pareigų atlikimo taip pat netrūko.
„Kai prasidėjo visi reikalai su vaikų teisėmis, mums irgi buvo sakoma, kad „mes nieko neprivalome daryti, jūs privalote mumis rūpintis ir suteikti internetą“. Buvo tokių kalbų. Pas mus vyko daug diskusijų, kad tėvų pareiga yra žiūrėti, jog vaikai būtų pavalgę, apsirengę ir sveiki, turėtų galimybes mokytis, mes neprivalome suteikti kažkokius malonumus. Tačiau aiškinome, kad jeigu jei vykdys pareigas, tada atsiras ir telefonai, kompiuteriai“, – pasakoja ji.
Namuose – it karo laukas
Jurgitos namuose jau įprasta, kad virtuvę po šeimos vakarienės sutvarko vienas iš keturių vyresnių vaikų. Jie yra pasiskirstę tvarkymo dienomis ir dėl to problemų nebekyla jau daugmaž dvejus metus. O kiekvieną šeštadienį visa šeima tvarkosi namuose – juk kiekvienas šeimos narys, net to ir nenorėdamas, prisideda prie namų sujaukimo.
Šešių vaikų mama sako, kad jų namuose šiuo metu yra tikras karo laukas. Dėl skirtingų amžių vaikai dažnai pešasi ir pykstasi. Ji juokiasi, kad jų šeima tikrai vakarais nežaidžia ir stalo žaidimų, nes rasti tai, kas tiktų ir patiktų visiems yra labai sunku.
„Jeigu kas nors pasakytų, kad jų vaikai sutaria labai gerai ir vienas kitą myli, tai aš nepatikėčiau. Pas vaikus nuomonė ir strategijos keičiasi kas pusę valandos ir nuolat vyksta persirikiavimai, kas su kuo draugauja, o kas pyktasi. Pas mus yra jau ir paauglystės apraiškų. Pavyzdžiui, tarp 15 metų dukters ir 10 metų sūnaus yra pats baisiausias tarpas: tarp jų vyksta ir šaltieji, ir karštieji karai, ir kas tik nori.
Aš visada turiu būti tas žmogus, kuris juos išskiria, nes gali baigtis kruvinai. Pas mus viskas yra labai triukšminga. Tačiau prie to irgi priprantama, kai nėra vaikų man atrodo, ko gi čia taip tuščia ir tylu viskas.
Mes mėgstame kažkur išvažiuoti pasivaikščioti ar pabūti. Prieš karantiną spėjome apsilankyti jūsų muziejuje, buvo daug konfliktų ir triukšmo, buvo sunku juos suvaldyti, bet kai pamatau juos laimingus ir mano, ir tėčio širdis džiaugiasi“, – šypteli ji.
Pamoka žmonijai
Pati Jurgita sako, kad visoje koronaviruso sukeltoje situacijoje ji nemato didelės tragedijos. Nors šis virusas paveikė žmoniją, tačiau davė progą atsigręžti į tai, kas svarbiausią – šeimą ir namus.
„Matau, kad koronavirusas paveikė žmoniją, kad ji atsigręžtų į save, atsigręžtų į savo šeimą ir atrastų pačią didžiausią vertybę bendravimą, nes mes buvome labai nuo to nutolę ir susikoncentravę į karjerą ir pinigo kalimą. Išgysime nuo šito.
Tai nėra pasaulio pabaiga. Tai virsmas po kurio žmonės truputį pasipurtys ir suvoks, kad gyvenimas yra šiek tiek kitoks nei visi įsivaizdavome. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra išbūti šį laiką ir žiūrėti, kad jis kuo neskausmingiau praeitų mūsų vaikams, nes jie gyvens ilgiau už mus ir jie kada nors atsimins ir pasakos, kaip viskas vyko. Kuo mažiau isterijų, suiručių.
Savo aplinkoje matau, kaip žmonės pergyvena, kad jie galbūt neturės pragyvenimo šaltinių, bet atėjo laikas keistis – persikvalifikuoti ar sugalvoti, ką kito keisti. Dabar jau nebeaktualu turėti naujausią kolekciją rūbų, ar naujausią telefoną, nusidažyti plaukus ar prisipirkti daugybę kosmetikos. Nebeaktualu. Reikia saugoti santykius ir mylėti žmones“, – sako ji.