Vaidotas Šernius/Geopolitika
Pastaruosius porą mėnesių Rusijos rublis nuolat ritasi žemyn. Maskvos biržoje euras ir doleris pasiekė seniai regėtas aukštumas. Dar iki konflikto Kryme nuo šių metų pradžios rublis jau buvo praradęs daugiau kaip 7 procentinius punktus savo vertės JAV dolerio ir euro valiutų krepšelio atžvilgiu. Kovo 1 d. (šeštadienį) Rusijos Federacijos Tarybai pritarus Vladimiro Putino nuomonei ir davus leidimą įvesti karines pajėgas į Ukrainą, pirmadienį (kovo 3 d.) Maskvos valiutų birža pasiekė niekad nematytą dugną: už 1 eurą buvo galima įsigyti 50 rublių.
Tokio silpno rublio šalis nematė nuo krizinių 2009 metų: tuomet šalies ekonomika krito 7,9 proc., o rublis metų pradžioje parado 7 proc. savo vertės.
Žinoma, pigus rublis palankus eksportuotojams, tačiau Rusijos atveju tai mažai ką gelbsti. Šalis tradiciškai yra išteklių eksportuotoja, o didelės pridėtinės vertės prekių išvežama palyginti mažai. Todėl kaltinti Maskvą, esą ši leidžia rubliui silpnėti, kad pakeltų eksporto pajamas ir paskatintų lėtėjančią ekonomiką sparčiau augti, nereikėtų.
Kitaip nei kitų šalių centriniai bankai besivystančiose šalyse, Rusijos centrinis bankas (CB) nepakėlė palūkanų normų, bandydamas pažaboti rublio nuvertėjimą. Atvirkščiai – CB pastaruoju metu aktyviai vykdo intervencijas valiutų rinkoje, taip dirbtinai palaikydamas rublio kursą. Rusija kovoja su dviem pagrindiniais iššūkiais: aukšta infliacija ir neįsibėgėjančia ekonomika, todėl šalies CB ir toliau išlaiko stabilias palūkanų normas. Verta paminėti, jog Rusija planavo pereiti prie laisvai plaukiojančio rublio 2014 metų viduryje, tačiau pastaruoju metu silpnas rublis šiuos tikslus atitolina. Pavyzdžiui, Rusijos kaimyno Kazachstano patirtis parodė, kad šalies Nacionaliniam bankui nusprendus nebepalaikyti tengės kurso ir pereiti prie laisvai plaukiojančios valiutos kurso, Kazachstano valiuta per dieną prarado 20 procentinių punktų savo vertės. Kazachstano valiutų rinkoje įsivyravus chaosui (darbą sustabdė daugybė valiutos keitimo punktų, nebeveikė ir oficialus šalies Nacionalinio banko interneto puslapis), valstybė buvo priversta grįžti prie stabilaus valiutos kurso. Kazachstano patirtis rodo, jog toks kelias Rusijai tikrai nėra priimtinas, todėl CB ir toliau bus priverstas vykdyti intervencijas valiutų rinkoje.
Atrodo, kad Rusijos Federacijoje klostosi panašus scenarijus kaip ir prieš penkerius metus, tačiau didžiausias skirtumas tarp dviejų ganėtinai panašių laikotarpių – skirtingos naftos kainos rinkoje. 2008 m. viduryje naftos kaina krito nuo rekordinių 140 JAV dolerių už barelį iki tais laikais nematytų 40 dolerių. 2009 m. naftos kaina nors ir kilo, tačiau metų vidurkis nesiekė nė 70 dolerių už barelį.
Šiandieninė situacija kiek kitokia. Naftos kaina nors ir svyruoja, tačiau išsilaiko Rusijai palanki. Per visus 2013 m. Rusijos eksportuojamos „Urals“ naftos kaina vos vieną savaitę (balandžio viduryje) buvo nukritusi žemiau 100 JAV dolerių ribos. Pastaruoju metu „Urals“ naftos kaina yra 110–105 doleriai už barelį, o tai palanku tiek pačiai šaliai, tiek ir naftos išgavėjams. Naftos kaina artimiausiu laiku išliks stabili ir kristi žemiau kaip 100 JAV dolerių neturėtų.
Šiandienis paradoksas, kai rublis krenta, o naftos kaina yra stabili, ypač džiugina tokias kompanijas kaip „Luikoil“, „Rosneft“, „Surgutneftegaz“, „Tatneft“ ir net tą patį „Gazprom“. Kadangi energetiniai resursai parduodami už JAV dolerius, o šalies kompanijų išlaidų krepšelyje daugiausia atsiskaitoma nacionaline valiuta, naftos eksportuotojai fiksuoja aukštesnę nei įprastai pelno maržą. Ir atlyginimai darbuotojams, ir mokesčiai valstybei yra mokami rubliais (žinoma, yra išimčių, tačiau daugiausia vyrauja rubliniai atsiskaitymai). Rusijos mokestinė sistema tokia, kad įmonės sumoka stabiliai vienodą mokestį (angl. flat rate) nuo žalios naftos barelio, o ne nuo procentinio pelno. Kitaip tariant, mokesčiai mokami rubliais už kiekį, o pelnas skaičiuojamas doleriais. Kuo rublio kursas žemesnis, tuo didesnė pelno marža atitenka naftos įmonei. Tai ypač naudinga įmonėms, kurios turi mažai skolų ir nuolatos gauna naftos dolerius. Tokia, pavyzdžiui, yra „Surgutneftegaz“.
Kitoms įmonės, pavyzdžiui, „Rosneft“, situacija yra mažiau palanki. Įmonės skolos gerokai išaugo po susijungimo su TNK-BP, kai 2013 metų kovo pabaigoje „Rosneft“ užbaigė 55 mlrd. JAV dolerių vertės sandorį. TNK-BP priklausė Didžiosios Britanijos naftos gigantui „British Petroleum“ (BP) bei Rusijos kompanijų „Alfa, Access, Renova“ (A.A.R) konsorciumui. Rusijos valstybinė naftos kompanija, įsigydama TNK-BP, tapo didžiausia biržoje kotiruojama naftos bendrove pasaulyje. Už 50 proc. TNK-BP parduotų akcijų BP gavo 12,5 mlrd. dolerių ir, pasididinusi turimą „Rosneft“ akcijų paketą iki 19,75 proc., tapo antra pagal dydį bendrovės akcininke. Kitus 50 proc. TNK-BP akcijų „Rosneft“ įsigijo iš A.A.R konsorciumo ir už jas sumokėjo 27,7 mlrd. dolerių. Po susijungimo su TNK-BP „Rosneft“ skola išaugo iki 72,6 mlrd. dolerių. Kitaip tariant, rekordinė „Rosneft“ skola (daugiausia paimta doleriais) reiškia, kad pelno marža auga mažiau, palyginti su „Surgutneftegaz“, nes diduma įplaukų skiriama paskoloms grąžinti. Todėl kas tam tikrą laiko tarpą „Rosneft“ priversta pirkti dolerius biržoje, kad padengtų įsiskolinimus kreditoriams.
Vis dėlto apibendrinant galima pasakyti, kad pigus rublis ir stabiliai aukšta naftos kaina yra sėkmės laikotarpis energetinių resursų įmonėms. Jam užsitęsus vienos įmonės metų pabaigoje galės išsimokėti didesnius nei įprastai dividendus, kitos įmonės, mažindamos veiklos sąnaudas, kartu galės mažinti ir įsiskolinimus.
Reziumuojant pastarųjų mėnesių situaciją Rusijoje, kai rublis pigus, o naftos kaina išlieka stabili, galima konstatuoti, kad naftos įmonėms ši situacija yra palanki, leidžianti fiksuoti didesnę nei įprastai pelno maržą. Valstybei per daug pigus rublis, nors to ir norėtų eksportuotojai, nėra palanku: atbaidomos užsienio investicijos, auga infliacija, didėja kapitalo nuotėkis. Siekdamas stabilaus rublio šalies CB priverstas vykdyti intervencijas valiutų rinkoje. Kadangi rublio kursui palaikyti naudojami tie patys naftos doleriai, rezervo fondo atsargos auga ne taip sparčiai, kaip to norėtųsi šalies Finansų ministerijai. Kaip pažymi investicinės kompanijos „United Traders“ analizės skyriaus vadovas Michailas Krylovas, „Rusijos rezervo fondo atsargos turi siekti 7 proc. šalies BVP, tačiau 2014 pradžioje buvo sukaupta tik 4,3 proc. BVP“. Kitaip tariant, situacijai išsilaikius ilgiau ir naftos įmonėms fiksuojant didesnius pelnus nei įprastai, dar nereiškia, kad bus užkamšytos visos Rusijos biudžeto skylės.
