Euro zonos skolų krizė tęsiasi jau daugiau nei du metus. Nors pastarieji Europos politikų ir institucijų priimti sprendimai leidžia tikėtis, kad blogiausia jau praeityje, šios krizės pasekmės bus jaučiamos ne vienerius metus. Visų pirma, artėjantys rinkimai šiemet Graikijoje ir Prancūzijoje, bei kitąmet Italijoje sukuria daug neapibrėžtumo – ar išliks politinė valia ir toliau imtis skausmingų, bet būtinų taupymo priemonių ir reformų? Antra, Europos Centrinio Banko likvidumo paskolos, fiskalinės drausmės sutartis ir kiti susitarimai nukreipia Europą tinkama kryptimi, tačiau milžiniška skolos našta valstybių pečius slėgs dar daug metų. Todėl svarbu suprasti šios krizės priežastis, anatomiją, galimus jos ateities vystimosi scenarijus, bei kaip ji paveiks atskirų šalių įmonių ir gyventojų finansus.
„Swedbank“ parengė dokumentą „99 klausimai ir atsakymai apie euro zonos skolų krizę“. Aktualiausią informaciją pateikiame lietuvių kalba, o visus 99 klausimus ir atsakymus anglų kalba galite rasti ČIA.
1. Kada prasidėjo euro zonos krizė ir kokį vaidmenį suvaidino pasaulinė finansų krizė ir recesija?
Euro zonos skolų krizė nėra tiesioginė pasaulinės finansų krizės ir po jos sekusios pasaulinės recesijos tiesioginė pasekmė; tačiau minėti įvykiai išryškino struktūrines euro zonos problemas ir padidino įtampą joje. Mažėjanti pasaulinė paklausa privertė centrinius bankus mažinti palūkanų normas ir didinti likvidumą, o vyriausybės, vadovaudamosi „sena gera“ keinsistine ekonomine politika, bandė skatinti savo šalių ekonomiką didindamos išlaidas ir biudžeto deficitus. Be to, sunkia našta valdžios sektoriaus finansams tapo ir kai kurių šalių bankų mokumo problemų sprendimas. Tuo pat metu ekonomika ir mokesčių pajamos traukėsi. Dėl visų šių veiksnių biudžeto deficitas Portugalijoje, Airijoje, Graikijoje ir Ispanijoje 2009 m. viršijo 10 proc. BVP ir davė pradžią paniekinančiai santrumpai „PIGS“ (angl. kiaulės). Šios valstybės kartu su Italija tebėra euro zonos skolos krizės epicentre.
Nors disbalansai euro zonoje dėl pigių kreditų ir netolygaus konkurencingumo formavosi laipsniškai, pagrindinė patikėjimo euro zonos sanglauda ir jos „pamatais“ praradimo priežastis buvo chroniškos Graikijos ekonomikos problemos. Nepaisant besitraukiančių euro zonos ekonomikų ir pasaulyje siaučiančios finansų krizės, per visus 2009 metus pasitikėjimas euro zonos valstybėmis išliko didelis – skirtumas tarp Graikijos ir Vokietijos 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumo buvo 1 procentinis punktas. Tačiau 2009 m. pabaigoje investuotojai pradėjo abejoti, ar Graikija sugebės grąžinti savo skolą ir ar kitos euro zonos valstybės norės ją gelbėti, t.y. vienu ar kitu būdu perimti dalį jos skolos. Per kelis mėnesius Graikijos vyriausybės obligacijų pajamingumas šoktelėjo virš 10 procentų. Skolinimasis finansų rinkose už tokią kainą nebeteko prasmės.
2. Kodėl nebuvo laikomasi Stabilumo ir augimo pakto?
Griežti Mastrichto konvergencijos kriterijai yra skirti užtikrinti, kad visos šalys, prisijungusios prie euro zonos, galėtų išlaikyti stabilias kainas ir valiutų kursus, mažus biudžeto deficitus ir skolą, ir kad jomis pasitikėtų finansų rinkos. Stabilumo ir augimo paktas (SAP) turėjo užtikrinti tvarų euro zonos narių augimą, reikalaujant, kad jų biudžeto deficitas neviršytų ir nepriartėtų prie 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc. BVP. Iš pradžių SAP turėjo nustatyti daug griežtesnius apribojimus, nei numatyta Mastrichto sutartyje, pvz., sumažinti biudžeto deficitą iki 1 proc. BVP ir naudoti automatines pinigines sankcijas. Tačiau, prieš pasirašant paktą, reikalavimai buvo sušvelninti, pvz., sankcijų taikymui turėjo pritarti dviejų trečdalių finansų ministrų dauguma.1 Kadangi automatinės piniginės sankcijos už reikalavimų pažeidimą nebuvo taikomos, daugelis šalių, įskaitant Prancūziją ir Vokietiją, jas pažeidinėjo ir toliau. Paktas buvo pažeistas daugiau kaip 60 kartų. Partnerių spaudimas buvo silpnas, o „nusidėjėlėms“ buvo leista pačioms nuspręsti, ar jas bausti, ar ne. Kadangi pažeidėjų buvo tiek daug, sistema niekada ir neveikė. Tikimasi, kad 2012 m. kovą pasirašytas naujas fiskalinis susitarimas padės pašalinti pagrindines problemas. Bus siekiama reguliuoti struktūrinį biudžeto deficitą (pakoreguotą, atsižvelgiant į ekonominį ciklą), o už šio reikalavimo pažeidimus bus taikomos pusiau automatinės piniginės sankcijos, nebent didžioji dauguma šalių (85 proc.) balsuotų prieš. Galimybė išvengti sankcijų išlieka, nes per didelis biudžeto deficitas gali susidaryti ir dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, stichinių nelaimių.
3. Kodėl ši krizė yra vadinama valstybių skolos krizė?
Nors ši krizė labai padidino įtampą bankiniame sektoriuje ir susilpnino visų rinkos dalyvių pasitikėjimą, jos gilumoje slypi nepasitikėjimas vyriausybėmis ir jų sugebėjimu grąžinti didžiulę skolą. Iš dalies šis nepasitikėjimas kyla dėl to, kad atskiros euro zonos narės negali spausdinti pinigų ir infliacijos pagalba sumažinti savo realios skolos naštos. Valstybių skolos krizės pradžioje nebuvo jokių institucijų, kurios galėtų padėti šalims išspręsti jų likvidumo problemas.
2009 m. blogėjant Graikijos ekonominei situacijai, šalies BVP sumažėjo 3,3 proc., (2008 m. – 0,2 proc.). Kartu prastėjo ir rinkų požiūris į Graikijos skolos stabilumą - 2009 m. Graikijos skola šoktelėjo nuo prieš metus buvusių 113 proc. iki 129.3 procento. Nors skolos lygis pats savaime nebuvo labai didelė problema (pavyzdžiui, Japonijos valstybės skola viršijo 200 proc. jos BVP), tačiau besitraukianti Graikijos ekonomika ir vyriausybės nesugebėjimas ir nenoras greitai sumažinti biudžeto deficitą ir inicijuoti kitas labai reikalingas reformas rodė, kad skola tampa nebekontroliuojama, t.y. Graikija jos nesugebės grąžinti niekada.
2010 m. kitos euro zonos narės toliau vykdė labai ekspansyvią fiskalinę politiką – nei viena iš jų (išskyrus Suomiją ir Liuksemburgą) neįvykdė Mastrichto sutartyje nustatyto mažiau kaip 3 proc. BVP biudžeto deficito kriterijaus. 2010 m. gegužės mėnesį pagalbą gavusi Graikija nebuvo vienintelė valstybė – tais pačiais metais pagalbos į TVF ir ES kreipėsi ir Airija, kuri gavo 67,5 mlrd. eurų paskolą. 2011 m. gegužės mėnesį iš šių dviejų institucijų Portugalija gavo 78 mlrd. eurų dydžio oficialią paskolą. Praėjus keliems mėnesiams po šios pagalbos suteikimo, pradėjo mažėti pasitikėjimas didžiosiomis euro zonos narėmis – Ispanija ir Italija. ECB atnaujino Vertybinių popierių rinkų programą (VPRP), pagal kurią jis pirko vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje. Nors oficialiai pagalba nebuvo skirta, nuo VPRP atnaujinimo iki 2011 m. pabaigos ECB supirko daugiau kaip 130 milijardų eurų vertės Italijos ir Ispanijos obligacijų. Tuo tarpu Italijos valstybės skola, kuri daugelį metų viršijo 100 proc. BVP, 2011 m. siekė jau daugiau kaip 120 proc. BVP. Tai yra antras aukščiausias skolos lygis ES, jis yra mažesnis tik už Graikijos valstybės skolos lygį (160 proc.). Pagrindinė nepasitikėjimo Italija priežastis buvo per mažas jos konkurencingumas, lėtas augimas ir vyriausybės pasyvumas.
Airija yra išimtis ta prasme, kad šalį parklupdė ne jos neatsakingas elgesys su valstybės finansais – jos skola iki krizės siekė tik 24,7 proc. BVP – bet vyriausybės sprendimas garantuoti šešių Airijos bankų, neapgalvotai finansavusių milžinišką nekilnojamojo turto rinkos burbulą, įsipareigojimus. Tam tikra prasme Airijos vyriausybė, norėdama išvengti bankų krizės, dalį skolos iš privataus sektoriaus perkėlė valstybiniam sektoriui.
4. Kodėl valstybių skolos kaina, kuri ilgą laiką buvo labai panašus, pradėjo skirtis, ypač 2010 m.?
Iki 2010 m. pradžios rinkos tikėjosi, kad, euro zonos narei susidūrus su laikinomis finansinėmis problemomis, ją išgelbės kitos šalys, nepaisant ES sutarties 125 straipsnio, kuris tai draudžia. Dėl tos priežasties investuotojai noriai skolino visoms euro zonos šalims už labai panašią kainą – skolinimosi kaina beveik per visus pastaruosius dešimt metų skyrėsi ne daugiau kaip puse procentinio punkto. Tačiau Graikijos ekonomika nuo pasaulinės recesijos nukentėjo ypač smarkiai dėl didelės šalies priklausomybės nuo nestabilių turizmo ir laivininkystės sektorių. Tik 2009 m. pabaigoje, sparčiai blogėjant Graikijos ekonominei situacijai, naujoji, skaidresnė šalies vyriausybė atskleidė, kad valstybės deficitas viršys 15 proc. BVP – tai yra bus daug didesnis, nei anksčiau tikėtasi. Tai padidino investuotojų susirūpinimą dėl Graikijos galimybių grąžinti savo skolą. Bet skolos dydis buvo ne vienintelė problema – JAV ir Jungtinės Karalystės skolos ir BVP santykiai vidutiniškai yra didesni už euro zonos. Tačiau atskiros euro zonos narės negali daryti poveikio monetarinei politikai. Nebuvo tikimasi, kad ECB imsis kiekybinio skatinimo priemonių (t.y. pinigų spausdinimo obligacijų supirkimui) – politikos, kurią naudojo Federalinių rezervų bankas ir Anglijos bankas. Tuo pat metu investuotojai pradėjo pripažinti anksčiau ignoruotą faktą, kad Graikijos ekonomika buvo nekonkurencinga dėl nelanksčios darbo rinkos ir per didelio ir neefektyvaus valstybinio sektoriaus. Vis dėlto, ši problema būtų ne tokia didelė, jeigu Graikija būtų galėjusi devalvuoti savo valiutą, tačiau tokios galimybės nebuvo.
5. Kaip ši krizė yra susijusi su prekyba ir šalių konkurencingumu?
Galima sakyti, kad dabartinė euro zona toli gražu nėra optimali valiutos zona, ir kad jos narės yra per daug skirtingos, kad galėtų naudoti tą pačią valiutą ir pinigų politiką. Viena iš priežasčių yra skirtingas darbo našumas, kuris Graikijoje ir Portugalijoje yra vidutiniškai maždaug dvigubai mažesnis nei euro zonos vidurkis. Net ir atsižvelgiant į kainų skirtumus, Graikijos našumas siekia tik 87 proc. ES-15 vidurkio. Konkurencingumo skirtumus atspindi ir milžiniški užsienio prekybos disbalansai – 2008 m. Graikijos užsienio prekybos deficitas viršijo 20 proc. BVP. Portugalija ir Ispanija taip pat kentėjo dėl chroniško prekybos deficito, kuris abiejose šalyse po truputį pradėjo mažėti tik praėjusiais metais. Beje, Lietuvos užsienio prekybos deficitas 2008 metų pradžioje taip pat siekė 20 proc. BVP, tačiau Lietuvos ekonomika prisitaikė greitai ir iš esmės – BVP traukėsi 6 ketvirčius, o sumažėjusios darbo sąnaudos ir padidėjęs konkurencingumas leido greitai sugrįžti į augimo kelią. Tuo tarpu Graikijoje recesija jau tęsiasi penktus metus, o jos pabaigos dar nesimato.
Tuo tarpu Vokietija dėl didesnio namų ūkių taupymo ir produktyvumo sugebėjo išlaikyti didelį užsienio prekybos perteklių. Periferinėms euro zonos valstybėms, priešingai, dėl pigių išorės kreditų užsienio prekybos deficitas tapo nuolatine būsena. Dėl to labai sparčiai susikaupė išorės skola valstybiniame ir privačiame sektoriuose.
Produktyvumas pats savaime nevaidina labai didelio vaidmens – pavyzdžiui, Estijoje produktyvumas yra mažiausiais iš euro zonos valstybių, bet jos ekonomikos augimo tempai 2011 m. buvo sparčiausi ES. Rimtesnės problemos Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje yra nelanksti darbo rinka ir dirbtinai apribota konkurencija daugelyje gamybos ir paslaugų sektorių. Įstatymai, pernelyg gynę darbuotojų teises ir suteikę per didelius įgaliojimus interesų grupėms, nulėmė tai, kad darbo užmokestis augo sparčiau už produktyvumą (kaip ir Lietuvoje, tik dėl skirtingų priežasčių). Dėl to šios šalys prarado konkurencingumą tiek ES viduje, tiek ir už jos ribų. Darbuotojų atleidimo problemos paskatino bendroves ypač atsargiai kurti naujas darbo vietas ir nedarbo lygį Ispanijoje išaugino beveik iki 25 procentų. Tačiau struktūriniai ir konkurencingumo skirtumai netrukdo sėkmingos pinigų sąjungos egzistavimui. Vieningos fiskalinės ir finansinės politikos bei valstybės finansų stabilumą ir likvidumą užtikrinančių institucijų trūkumas buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių situacija tapo nebekontroliuojama. Tobulinant esamus įstatymus (pvz., pasirašius fiskalinį susitarimą) ir kuriant naujas institucijas (Europos stabilumo mechanizmą, ESM), euro zona turėtų veikti sėkmingiau, nepaisant šalių skirtumų.
6. Kodėl krizė yra susijusi su pasitikėjimu politikais?
Nors JAV ir Jungtinės Karalystės skolos ir biudžeto deficito rodikliai yra blogesni, šios valstybės gali skolintis daug mažesnėmis palūkanomis nei daugelis Europos valstybių. Tai rodo, kad euro zonos struktūroje yra esminių trūkumų, o investuotojai abejoja, ar politikai ir ECB norės išvengti šalies narės bankroto. Vokietijos pradinis reikalavimas, kad ESM, kuris prireikus galės skolinti euro zonos valstybėms, turėtų apimti privataus sektoriaus dalyvavimo elementus (t.y. privatūs investuotojai turės patirti nuostolius), paskatino investuotojus apskritai vengti euro zonos valstybių obligacijų. Tik vėliau šios idėjos buvo atsisakyta ir Europos politikai pradėjo tvirtinti, kad Graikijos skolos restruktūrizavimas buvo unikalus atvejis, kuris niekada nebepasikartos jokioje kitoje euro zonos narėje.
Politikų veiksmus šios krizės laikotarpiu galima apibūdinti kaip „kojų vilkimą“ – nenorą (arba nesugebėjimą) imtis skubių priemonių ir sustabdyti krizės plitimą. Pirminis atsakas – Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) sukūrimas buvo akivaizdžiai nepakankama ir tik laikina priemonė. Labiausiai tikėtina, kad politikai neskubėjo statyti „ugniasienių“, stabdyti problemų išplitimo ar atkurti pasitikėjimo dėl moralinės rizikos pavojaus – greitai išsprendus problemas, Graikijai, Italijai ir kitoms šalims niekada nebebūtų reikėję įgyvendinti plataus masto reformų, kurias jos galėjo inicijuoti tik kai rinkos ėmė „kvėpuoti joms į pakaušį“.
Situaciją blogina ir kartais pasireiškiantys valstybių nesutarimai tarp šalių narių dėl to, kodėl, kada ir kaip jos turėtų viena kitą gelbėti. Dėl daugelio svarbių sprendimų teko balsuoti šalių parlamentuose, ir šis procesas nebuvo sklandus – pavyzdžiui, Slovakijoje dėl nesutarimų šiuo klausimu žlugo vyriausybė. Beveik visose problemų turinčiose šalyse politikai negali paaiškinti visuomenei, kad fiskalinio taupymo ir struktūrinių reformų kelias yra mažiausiai skausminga išeitis iš krizės. Artėjantys rinkimai, kurie šiemet vyks Graikijoje ir Prancūzijoje, o kitais metais – Italijoje, sukuria daug neapibrėžtumo ir dar labiau apsunkina situaciją. Atsiranda rizika, kad politikai populistai priims sprendimus, kurie nors ir nebus nepopuliarūs tarp jų rinkėjų (pavyzdžiui, atsisakyti ištiestos pagalbos rankos ir išstoti iš euro zonos), tačiau gali turėti tragiškų ilgalaikių pasekmių.
Euro zonos skolų krizė – poveikis Švedijai ir Baltijos šalims
7. Kiek svarbi užsienio prekyba su euro zona Švedijai ir Baltijos šalims?
Euro zona yra pagrindinė Švedijos ir Baltijos šalių prekybos partnerė. Maždaug trečdalis viso šių šalių eksporto keliauja į euro zoną, o importo iš euro zonos dalis – dar didesnė. Švedija yra labiausiai priklausoma nuo eksporto į euro zoną (apie 38 proc.), o Lietuva ir Estija - mažiausiai. Latvijos eksportas į euro zonos šalis sudaro daugiau kaip 35 proc. viso šalies eksporto.
Užsienio prekyba su visomis ES šalimis yra dar svarbesnė. Daugiau kaip 60 proc. viso Latvijos, Lietuvos ir Estijos eksporto keliauja į ES šalis. Labiausiai priklausoma yra Latvija, kurios eksportas ir importas į ES sudaro daugiau kaip 70 proc. jos viso eksporto ir daugiau kaip 75 proc. viso importo. Nors Švedija ir Baltijos valstybės daugiausia prekiauja su didžiosiomis euro zonos narėmis, tebesitęsiančio nuosmukio periferinėse valstybėse poveikis pasireikš netiesiogiai per finansų rinkos nestabilumą ir bendrą paklausos sumažėjimą.
8. Ar Švedijos ir Baltijos šalių įmonėms reikėtų bandyti nukreipti eksportą iš euro zonos į sparčiau augančius pasaulio regionus?
Bendras patarimas visoms ekonominės veiklos rūšims yra „nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį“. Tai reiškia, kad komercinių santykių sukoncentravimas vienoje rinkoje didina galimų nuosmukių riziką, o tai ypač aktualu šiandien. Todėl racionalu prekybą diversifikuoti ir į kitas rinkas už ES ribų, ypač į didelius ir sparčiai augančius regionus, tokius kaip Pietryčių Azija ir Pietų Amerika. Tačiau svarbu išlaikyti ir dideles aukštos perkamosios galios rinkas Europoje ir susikoncentruoti į gerų prekybinių santykių palaikymą su ES valstybėmis.
Įsiskolinusių šalių bendrovės turės atkurti savo konkurencingumą, mažindamos išlaidas, ir gali ieškoti panašios kokybės pigesnių tarpinių prekių ar paslaugų už savo šalies ribų. Tai atveria didesnes galimybes Vidurio ir Rytų Europos šalims. Be to, per paskutinius krizės metus padidėjo Baltijos šalių produktyvumas ir konkurencingumas. Tai bus naudinga, nes pirkėjai vis jautriau reaguoja į kainas. Tai reiškia, kad Lietuvos verslininkai turi galimybių padidinti savo rinkos dalis Europoje.
Todėl bendrovės turėtų palaikyti gerus santykius su klientais visoje ES – šio regiono perkamoji galia ir geografinė padėtis išliks labai patraukli, o kai euro zona išlips iš skolų krizės ji taps dar patrauklesnė.
9. Ar Estija, kaip euro zonos narė, nuo krizės nukentėjo kitaip nei Latvija, Lietuva ir Švedija?
Estija ilgą laiką – iki 2010 m. – vykdė taupią fiskalinę politiką, jos pagrindinis tikslas buvo subalansuoti biudžetą, kad būtų įvykdyti Mastrichto kriterijai. Dabartinė vyriausybė pademonstravo labai tvirtą politinę valią išlaikyti subalansuotą biudžetą. Tą patį galima pasakyti ir apie vyriausybės skolą – valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis tesiekia 6 proc., tai yra daug mažiau nei kitose Vakarų Europos šalyse. Be to, Estijos vyriausybė yra sukaupusi atsargų, kurios pravers, jeigu vyriausybei pririeks papildomo finansavimo. Kartais manoma, kad narystė euro zonoje, kai daugelis šalių kenčia nuo valstybės skolų krizės, mažina ir finansiškai drausmingų šalių kreditingumą. Tačiau Vokietijos vyriausybės skolinimosi išlaidos, kurios yra istorinėse žemumose, rodo, kad investuotojai ieško saugumo euro zonoje ir dėl to šalys narės, turinčios tvirtus valstybės finansus, galės tuo sėkmingai pasinaudoti.
Didžiausias įsipareigojimas būnant euro zonos nare yra susijęs su privalomu ir dideliu Estijos įnašu pirmiausia į Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF) (o vėliau – Europos stabilumo mechanizmą). 2011 m. pabaigoje garantijų įsipareigojimai siekė beveik 2 milijardus eurų.2 Tačiau šiuos įnašus visuomenė dažnai neteisingai laiko negrąžintinais pervedimais problemų turinčioms periferinėms valstybėms. Iš tikrųjų EFSF ir ESM yra fondai, kuriuose Estijai kartu su kitomis euro zonos narėmis yra bendrasavininkė, ir turi galimybę uždirbti pelną. Be to, ESM egzistavimas gali padidinti pasitikėjimą visomis euro zonos šalimis ir sumažinti jų skolinimosi kainą.
Estijos dalinis įnašas į ESM, kuris įsigalios nuo 2012 m. liepos, sudarys 149 milijonus eurų. Jį sumokėti numatyta lygiomis dalimis per penkerius metus, pradedant nuo 2013 m. Iš kur bus mokamos šios sumos, t.y. iš atsargų ar papildomai pasiskolintų lėšų, bus sprendžiama kiekvieną kartą atskirai, atsižvelgiant į esamą situaciją. 2012 m. vasario mėnesį parlamentas ratifikavo pagrindinės ES sutarties pakeitimus, kurių reikia, kad galėtų įsigalioti ESM teisinė sistema. Tačiau kovo mėnesį Estijos teisingumo kancleris nustatė, kad ESM sutartis prieštarauja Estijos Konstitucijai: dalis sutarties numato galimybę ESM priimti sprendimus dėl piniginių įmokų šalims narėms tokiomis sąlygomis, kurių Estija gali nekontroliuoti, o tai sumažina parlamento fiskalinę kompetenciją. Nuo to, kaip bus išspręstas šis konfliktas, gali priklausyti Estijos tolimesnis dalyvavimas ESM. Estijos pasitraukimas nepadarys didelių finansinių nuostolių ESM, bet Estijos politinė pozicija tikrai gali nukentėti.
10. Kokia tikimybė, kad Lietuva ir Latvija prisijungs prie euro zonos, kaip planuota, 2014 m., ir kokie sunkumai jų laukia?
Lietuva ir Latvija 2014 m. galės prisijungti prie euro zonos, tik jeigu 2013 m. pradžioje įvykdys Mastrichto kriterijus. Tai nėra neįmanoma užduotis, tačiau svarbiausiu iššūkiu išlieka infliacijos ir biudžeto deficito kriterijus vykdymas.
Infliacijos mažėjimo perspektyvos Lietuvoje ir Latvijoje yra labai panašios, nes vartotojų kainų augimas abiejose šalyse dabar labai priklauso nuo pasaulinių žaliavų kainų dinamikos (vidinės priežastys kainų augimui vis dar menkos dėl silpno namų ūkių vartojimo augimo ir aukšto nedarbo lygio). Jeigu 2012 m. pasaulinės naftos ir maisto kainos labai neišaugs (dėl geopolitinių konfliktų ar nepalankių gamtinių sąlygų), vartotojų kainų augimas Lietuvoje ir Latvijoje turėtų ir toliau lėtėti. Tuo pat metu abiems šalims labai svarbu toliau skatinti vietinę konkurenciją; jos abi turi galimybių šiai konkurencijai sustiprinti ir infliacijai sumažinti.
Vidutinis metinis vartotojų kainų augimas 2013 m. pradžioje abiejose šalyse turėtų būti šiek tiek daugiau nei 2 proc.; to gali užtekti nustatytam kriterijui įvykdyti (trijų ES valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, vidurkį galima viršyti ne daugiau kaip 1,5 procentinio punkto). Tačiau kuo lėčiau kils kainos euro zonos narėse, tuo sunkiau bus įvykdyti šį kriterijų Lietuvai ir Latvijai. Kadangi Europoje lėtėja ekonomikos augimo tempai, tas pats gali atsitikti ir su infliacija joje.
Vyriausybių 2012 metams planuojami biudžeto deficitai yra 3 proc. BVP Lietuvoje ir 2,5 proc. Latvijoje (Mastrichto kriterijus – ne daugiau kaip 3 proc.). Tačiau mokesčių pajamų surinkimas priklausys nuo ekonomikos augimo. Vadinasi, jeigu augimas bus mažesnis už prognozuotą (abiejose šalyse biudžetas sudarytas prognozuojant 2,5 proc. ekonomikos augimą), pavyzdžiui, dėl pagilėjusios euro zonos krizės, šalių vyriausybėms gali prireikti imtis papildomų biudžeto konsolidavimo priemonių, siekiant kontroliuoti biudžeto deficitą. Šiuo atveju Latvijos vyriausybės padėtis yra geresnė, nes (i) ji šiuo metu prognozuoja mažesnį biudžeto deficitą, nei to reikalauja Mastrichto kriterijus ir gali prisitaikyti prie kiek lėtesnio ekonomikos augimo, ir (ii) jos politinis ciklas yra palankesnis. Kadangi Lietuvoje artėja Seimo rinkimai, gali būti sunku iki to laiko susitarti dėl papildomo išlaidų mažinimo ar mokesčių didinimo. Tačiau, šių metų pradžios valstybės pajamų duomenys (sausio-vasario pajamos planą viršijo 3,3 proc.) rodo, kad papildomų priemonių gali ir neprireikti. Tikėtina, kad abiejose šalyse vis tik infliacija gali būti didžiausia kliūtimi siekiant narystės euro zonoje.
Išlieka aukšta rizika, kad euro zonos noras plėstis ir priimti naujas nares gali būti mažas dėl išliekančio neapibrėžtumo, recesijos euro zonoje ir valstybių skolų krizės. Be to, nei Lietuva, nei Latvija neparodė gebėjimo tenkinti Mastrichto kriterijus nuolat, o ne vienerius metus. Nepaisant to, prisijungimas prie euro zonos ir Latvijai, ir Lietuvai yra svarbus ir atneštų daug finansinės naudos, todėl to siekimas turi išlikti svarbiu strateginiu tikslu.
11. Kokiu būdu skolų krizė pakeitė Švedijos prisijungimo prie euro zonos tikimybę?
2003 m. Švedijoje buvo surengtas referendumas dėl euro įvedimo. Prieš balsavo daugiau kaip 55 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Nuo tada ir ypač po valstybių skolų krizės protrūkio pritarimas prisijungimui prie euro zonos dar labiau sumažėjo. Naujausios nuomonių apklausos rodo, kad maždaug 80 proc. gyventojų nenori Švedijos kronos pakeisti euru. Todėl tikimybė, kad Švedija artimiausioje ateityje ar vidutinės trukmės laikotarpiu prisijungs prie euro zonos yra menka.
Keliose srityse Švedijos ekonomikos pozicijos yra stipresnės, nei euro zonos. Švedijos ekonomika, pademonstravusi lankstumą ir didelę dinamiką, 2010-2011 m. buvo viena stipriausių Europoje. Valstybės biudžeto perteklius ir mažėjanti valstybės skola reiškia, kad Švedijos ekonomika išlaiko aukščiausią kredito reitingą, kai tuo tarpu kelioms euro zonos šalims reitingai buvo sumažinti. Dideli disbalansai euro zonoje, abejonės dėl euro ir suvokimas, kad Švedijos ekonomika yra stipri, prisidėjo prie neigiamų vietinių nuomonių dėl Švedijos narystės euro zonoje.
Švedija turi neformalią išimtį ir prie euro zonos gali prisijungti tada, kai jai tai atrodys paranku. Lietuva ir Latvija stojimo į ES sutartyje yra įsipareigojusios įsivesti eurą kuo greičiau ir pasirinkimo teisės neturi. Tačiau dalyvavimo euro zonoje pranašumai Baltijos šalims neabejotini (ir daug akivaizdesni nei Švedijos atveju) – išaugsiantis pasitikėjimas, sumažėsianti skolinimosi kaina (mūsų skaičiavimais Lietuva per metus galėtų sutaupyti iki milijardo litų), dingsiantys valiutos rizikos draudimo ir konvertavimo kaštai, bei padidėsiantis patrauklumas užsienio investuotojams.
12. Kokį poveikį Švedijai ir Baltijos šalims turėtų krizės euro zonoje pagilėjimas ir pinigų sąjungos žlugimas?
Euro zonos žlugimas turėtų keleriopą neigiamą poveikį Švedijos ir Baltijos šalių ekonomikai. Šis poveikis pasireikštų trijose pagrindinėse – finansų rinkų, pasitikėjimo ir užsienio prekybos – srityse. Kontroliuojamas skilimas (kuris būtų, pavyzdžiui, Graikijos pasitraukimo iš sąjungos, pritariant kitoms narėms, atveju) padarytų ne tokį neigiamą poveikį finansų sistemai, kaip chaotiškas ir nevaldomas skilimas, dėl kurio baimė ir panika pradėtų plisti į kitas šalis, pavyzdžiui į Portugaliją, Ispaniją ar Italiją. Bet kuriuo atveju nuosmukis ES galėtų užsitęsti, o jo poveikis Švedijai ir Baltijos šalims pasireikštų pirmiausia per išorinės paklausos susilpnėjimą, finansų rinkų nestabilumo atsinaujinimą ir pasitikėjimo sumažėjimą.
Nekontroliuojamas, chaotiškas, euro zonos skilimas paveiktų ES bendros rinkos funkcionavimą ir padarytų labai didelį neigiamą poveikį Švedijos ir Baltijos šalių prekybos srautams. Labiausiai tikėtina, kad pasikeistų ir konkurencingumas tarp šalių, pvz., silpnų šalių valiutos nuvertėtų, o stipresnių šalių valiutų vertė padidėtų. Baltijos šalims reikėtų priimti sprendimą, nuo kurio paskui priklausytų jų konkurencingumas: kokį valiutų kursų mechanizmą pasirinkti (valiutos susiejimą su Vokietijos valiuta, valiutų krepšeliu, laisvai kintantį kursą ir kt.)?
Stiprėjantis pesimizmas taip pat mažintų vartojimą ir investicijas Švedijoje ir Baltijos šalyse. Šalių vyriausybės būtų priverstos pakoreguoti savo biudžetus (imtis papildomų taupymo priemonių arba didinti mokesčius), nes kapitalas pasaulio finansų rinkose būtų sunkiai prieinamas. Visos euro zonos iširimas sukeltų chaosą ir vietinėse finansų rinkose ir turėtų labai neigiamą poveikį bankiniams sektoriams, o paskolos realiai ekonomikai, tikėtina, sumažėtų. Tačiau politikai ir tarptautinės institucijos puikiai suvokia tokio scenarijaus žalą ir įvairiomis priemonėmis bando užkirsti jam kelią, todėl jo tikimybė yra itin maža.
13. Kokį poveikį krizė daro įmonėms, veikiančioms euro zonai nepriklausančiose šalyse, kalbant apie apsidraudimą nuo užsienio valiutų rizikos?
Praėjusių metų pabaigoje vis daugiau tarptautinių bendrovių pradėjo svarstyti apsisaugojimo nuo galimo euro zonos žlugimo strategijas. Pastaruoju metu euro zonos skilimo rizika sumažėjo, tačiau įmonėms visada verta maksimaliai išnaudoti natūralias rizikos draudimo formas, pavyzdžiui, savo turtą ir įsipareigojimus (o taip pat ir pajamas bei išlaidas) denominuojant vienoda valiuta. Jeigu atvira valiutos pozicija yra didelė, nuo valiutų rizikos verta apsidrausti išankstiniais sandoriais, neatsižvelgiant į situaciją euro zonoje. Bendrovės, prekiaujančios su euro zonos narėmis, sutartyse turėtų numatyti sąlygas, apibūdinančias scenarijus ir įsipareigojimus tuo atveju, jeigu šalis pasitrauktų iš euro zonos ir įsivestų naują nacionalinę valiutą.
Dėl recesijos ir silpno pasitikėjimo euras greičiausiai išliks silpnas per visus šiuos metus, o jo kursas kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu gali kristi dar labiau. Dėl to nukentėtų bendrovės, veikiančios tose šalyse, kurių valiutos brangsta, ir kurios eksportuoja prekes į euro zoną (pvz., Skandinavijos šalys). Silpnesnis euras neturės įtakos šalių, kurių valiutų kursai susieti su euru, eksporto apimtims. Tuo tarpu silpnėjančių nacionalinių valiutų (kartu su euru) konkurencingumas trečiosiose šalyse, pvz., NVS, priešingai, gali sustiprėti.
14. Kokį poveikį krizė euro zonoje turi namų ūkiams Švedijos ir Baltijos šalyse?
Krizė euro zonoje visų pirma silpnina namų ūkių pasitikėjimą Švedijos ir Baltijos šalių ekonomikos perspektyvomis, mažina namų ūkių pajamas ir didina nedarbo lygio augimo tikimybę. Prognozuojamas mažesnis būsimas pelnas taip pat blogina situaciją vertybinių popierių biržose, o tai savo ruožtu blogina namų ūkių finansinę situaciją. Dėl daugybės neigiamų pokyčių euro zonoje vartotojų pasitikėjimo rodikliai smuko beveik visose šalyse. Mažėjant pasitikėjimui, namų ūkiai ima daugiau taupyti ir, žinoma, mažiau vartoti. Tai mažina vidaus paklausą ir kartu stabdo ekonomikos augimą.
Didžiausias poveikis namų ūkiams pasireiškia per pokyčius darbo rinkoje, nes įmonės atidėlioja investicijas ir darbo vietų kūrimą. Dar daugiau – mažėjant užsienio paklausai ir eksportui, kai kurios įmonės gali mažinti savo darbuotojų skaičių. Be to, neaiški euro zonos skolų krizės raida, skatinanti taikyti išlaidų mažinimo ir efektyvumo didinimo priemones (bent jau kai kuriose sektoriuose), mažins darbuotojų galimybes derėtis dėl darbo užmokesčio ir turės neigiamą poveikį jų pajamoms.
Euro zonos skolų krizė turi ir teigiamą poveikį – ECB sumažino palūkanų normas, kurios, tikėtina, kurį laiką laikysis žemiausiame kada nors buvusiame lygyje. Ši ir kitos likvidumo priemonės sąlygojo tarpbankinių palūkanų normų ir namų ūkių skolinimosi išlaidų sumažėjimą. Tikėtina, kad Švedijos centrinis bankas taip pat kurį laiką nedidins savo išpirkimo palūkanų normos, tačiau būsto paskolų palūkanų normos gali ir nemažėti dėl bankų patiriamų didelių skolinimosi išlaidų (nes bankai turi ilginti savo įsipareigojimų terminus).
Jeigu krizė euro zonoje suintensyvės, o finansų sektorius susidurs su likvidumo arba mokumo problemomis, kreditavimo apimtys Europoje gali labai smarkiai sumažėti. Tai paveiktų Švedijos ir Baltijos šalių namų ūkius dėl šių šalių finansinės integracijos ES ir bankų tarptautinio finansavimo poreikių. Tačiau Švedijos ir Baltijos šalių namų ūkių priklausomybė nuo kreditų prieinamumo yra nevienoda. Lietuvos namų ūkių skola yra viena mažiausių ES ir sudaro tik apie 40 proc. namų ūkių metinių pajamų. Estijoje namų ūkių skolos santykis vidutiniškai lygus jų metinėms pajamoms, o Švedijoje jis siekia apie 180 proc. (skolos santykis su disponuojamomis pajamomis).
15. Ar euras yra pavojuje ir dėl to reikėtų vengti santaupas laikyti eurais?
Nors euro zonos, o tuo pačiu ir euro, žlugimo rizika yra pakankamai menka. Pagrindinė šios mažos rizikos priežastis – didelis neapibrėžtumas, susijęs su galimais tokio skilimo kaštais. Jie būtų daugiausia susiję su kapitalo srautų ir prekybos sumažėjimu, vyraujančiu neapibrėžtumu finansų sektoriuje ir tarp bankų. Dėl tokios situacijos Europoje greičiausiai sumažėtų kreditavimas, o ekonomikos augimo nebūtų arba jis būtų itin lėtas ne vienerius metus. Būtent todėl Europos (ir kitų pasaulio šalių) politikai yra pasiruošę padaryti viską, kad būtų išvengta tokio scenarijaus.
Tačiau gali būti ir taip, kad euro zona pasikeis – iš jos gali pasitraukti viena ar kelios šalys, o tai, tam tikra prasme, reikštų ir euro žlugimą. Priežastys, dėl kurių nuo skolų ir konkurencingumo krizės kenčiančios šalys (Graikija, Portugalija ir Italija) pasitrauktų iš sąjungos ir grįžtų prie savo valiutos, yra visiškai aiškios. Jeigu taip įvyktų, jos galėtų devalvuoti savo valiutą ir greitai atkurti konkurencingumą bei grąžinti ekonomikas į augimo kelią. Tačiau tokiu atveju šokas euro zoną paliekančioms valstybėms ir viso regiono finansų sistemai būtų itin didelis ir sunkiai prognozuojamas. Dėl šių priežasčių, mūsų nuomone, bent jau artimiausioje ateityje šios šalys nepasitrauks iš euro zonos.
Yra ir kitokią galimybė – iš pinigų sąjungos gali nuspręsti pasitraukti ir kai kurios „stipresnės“ šalys (Vokietija, Nyderlandai ar Suomija). Jų pasitraukimą būtų galima paaiškinti šių šalių noru išvengti fiskalinių sąjungos išsaugojimo išlaidų dėl pervedimų į periferines euro zonos šalis. Tačiau ir šiuo atveju būtų neišvengiama problemų – jos būtų daugiausia susijusios su pasitraukiančių šalių valiutų vertės pabrangimu. Nors šios šalys ir yra turtingesnės, joms būtų daug sunkiau konkuruoti pasaulinėje rinkoje, ir jų augimo tempai greičiausiai sumažėtų, o nedarbo lygs – pakiltų.
Kadangi euro zonos iširimo tikimybė yra nedidelė, mes manome, kad nėra jokios priežasties mažinti santaupas eurais, tačiau investuotojams vertėtų atkreipti dėmesį į turto emitento (indėlius priimančių bankų ir kt.) kokybę ir galimus valiutų kursų svyravimus. Euro kursas tikriausi sumažės ir toliau, bet kiek ir ar ilgai priklausys ir nuo situacijos JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje ir kitose valstybėse. Namų ūkiai turėtų vengti spekuliacijų ir nebandyti atspėti šių tendencijų, o pasirūpinti valiutos rizikos draudimu – paprasčiausia tai padaryti diversifikuojant investicijų portfelį ir santaupas susieti ne su viena, o su keliomis valiutomis. Taupant ir skolinantis, be rizikos diversifikavimo, reikia apgalvoti, kokie bus pajamų šaltiniai ir kokia valiuta bus ateities išlaidos. Taupyti ir skolintis saugiausia ta valiuta, kuria gaunamos pajamos ir planuojamos išlaidos.
Nerijus Mačiulis, Vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas
