Mindaugas Laurinaitis
Regionų vystymo politikai Europos Sąjunga (ES) skiria vis daugiau dėmesio. Struktūrinių fondų lėšos, surinktos iš mokesčių mokėtojų kišenės, skiriamos regionų vystymui ir stiprinimui. Atsižvelgdamas į šias europines tendencijas ir LR Seimas priėmė nutarimą paskelbti 2015 metus Etnografinių regionų metais. Tačiau kaip dažnai būna politikoje, deklaruojamos vertybės dažnai prasilenkia su realiais veiksmais.
Regioninė politika – tik popieriuje
Pastaruoju metu vis aktyviau regionų vystymo politiką deklaruojanti ES rodo kiek kitokius veiksmus – iš mokesčių mokėtojų pinigų surinktais jos fondais finansuojami projektai tik kiršina regionus bei valstybes. Ryškiausias pavyzdys – europinės reikšmės projektas „Rail Baltica 2“. Maža to, kad šis projektas daugiau nei dešimtį metų menkai juda iš vietos, šalys partnerės neranda projekto įgyvendinimo vienovės, o kai kurie veikėjai iš to tik darosi viešųjų ryšių kampanijas ir kaupia politinius dividendus, tačiau dėl regiono ateities nepajudina nė piršto.
Vienas iš tarptautinių ir bent penkių ES valstybių vystomas projektas kol kas nelabai juda iš stagnacijos taško, o be viso to dar ir priešina regionus. Dėl šio projekto ietis nuolat laužo Šiaulių ir Panevėžio regionų atstovai, o aukščiausioji šalies valdžia ieško savų ir dažnai abejotinų interesų, kurie gali visai pribaigti šį iš pažiūros ES šalių piliečiams bei verslo struktūroms naudingą projektą.
Milžiniškos lėšos
Europos Parlamento nariai bijo, kad „Rail Baltica 2“ projekto įgyvendinimas gali žlugti dėl papildomų sąlygų, kurias pateikė Lietuvos vyriausybė. Apie tai pranešė nacionalinė Estijos televizija ETV, praėjusį penktadienį paskelbė ELTA. Europos Parlamente susirinkusi Baltijos šalių atstovų grupė pabrėžia, kad visos Europos Sąjungos (ES) institucijos palaiko „Rail Baltica 2“ projektą, tačiau šalys turėtų veikti greičiau, kitaip jos gali netekti ES fondų finansavimo.
Iš viso projektui skirti 26 mlrd. eurų, t. y. dešimtadalis visų lėšų, skirtų bendriems Europos valstybių projektams naujuoju finansiniu laikotarpiu. Projekto vykdymo darbai turi būti pradėti iki 2016 metų, kitaip Baltijos valstybės gali netekti finansavimo. Todėl, jeigu norima viską atlikti laiku, bendra įmonė turi būti įkurta sausio mėnesį. Lietuvos vyriausybė nurodo, kad geležinkelio linija turėtų sieti Rygą ir Taliną su Vilniumi, o ne su Kaunu, kaip nurodoma projekte. Kaimyninių šalių atstovų teigimu, daryti bet kokius linijos pakeitimus jau per vėlu.
Planai nuolat keičiasi
Pirminiuose planuose tarptautinė geležinkelio magistralė buvo planuojama iš Varšuvos (Lenkija) per Kauną link Radviliškio-Šiaulių-Joniškio, tada per Rygą (Latvija) iki Talino (Estija) ir keltu turėjo susijungti su Helsinkiu (Suomija). Tačiau veikiant įvairioms politinėms ir kitoms pusėms prieš porą metų buvo pasiekta, kad vėžė Lietuvoje būtų kreipiama iš Kauno link sienos su Latvija per Panevėžį, aplenkiant Šiaulių regioną.
Pastaruoju metu prie aukščiausios Lietuvos valdžios vairo stojus naujai Vyriausybei pradėta kalbėti, kad „Rail Baltica 2“ iš viso turėtų būti tiesiama per šalies sostinę Vilnių, kad šis regionas neliktų nuošalėje. Pradėta kalbėti ir tai, kad vėžė galėtų prasidėti ne iš Varšuvos, bet iš Berlyno (Vokietija). Terminai spaudžia, o kol kas tarptautinis projektas nepajudėjo iš mirties taško – iš beveik tūkstančio kilometrų ilgio trasos nutiesta tik menka dalis. Siekis įsisavinti europines lėšas bei įgyvendinti projektą kol kas tik kiršina ne tik Baltijos valstybes, bet ir pačią Lietuvą tarpusavyje.
Artimi kaimynai nesutaria
Šiaulių ir Panevėžio miestai bei regionai – lyg katė su pele. Artimi kaimynai, vietoj to, kad dirbtų kartu šalies labui, vienas su kitu pešasi, tuo kenkdami ne tik sau, bet ir visai šaliai. Kai praėjusią savaitę Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius prakalbo, kad „Rail Baltica 2“ vėžė greičiausiai eis per Panevėžį ir aplenks Radviliškį bei Šiaulius, pastarojo miesto meras bei pramonininkai, žinoma, vėluodami kelias dienas, išplatino viešą pareiškimą, kuriame kaltina Vyriausybę bei visus kitus, bet ne save dėl neveiksnumo. Tokie veiksmai priminė labiau viešųjų ryšių akciją nei realų norą imtis aktyvių veiksmų.
Po kelių dienų į šiauliečių pareiškimą sureagavo ir Panevėžio valdžia bei pramonininkai, kurie užsipuolė kolegas iš kaimyninio miesto ir, kreipdamiesi į LR Prezidentę, Seimą bei Vyriausybę, siekė įrodyti, kad Panevėžio regionas yra vertesnis europinės geležinkelio vėžės.
Beje, įdomus faktas – Šiaulių pramonininkai dėl šio projekto planų pasikeitimo Panevėžio naudai praėjusią savaitę apkaltino buvusį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, kuris prieš porą metų dėjo parašą ant planus keičiančių dokumentų. Tačiau būdamas ministru šis politikas tuo pat metu pasirašė ir kitą dokumentą, kuris įteisino Šiaulių viešojo logistikos centro projektą, taip naudingą tai pačiai miesto valdžiai bei pramonininkams.
