Apie tai, „Žinių radijas" laidoje, diskutuoja SADM ministrė Jūratė Zailskienė ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Yra keletas kategorijų: skurstantys vaikai, žmonės su negalia, ir pensininkės moterys – labiausiai skurstančios grupės. Gal kažkokios galėtų būti didesnės injekcijos toms grupėms, ypač kurios negali absoliučiai savimi pasirūpinti?
J. Zailskienė: Aš manau, turėtumėme kalbėti ir žiūrėti kompleksiškai. Kiekvienas žmogus, man atrodo, labiausiai oriai jaučiasi, jeigu turi darbą ir užsidirba pats. Yra žmonių, kuriems galbūt sunkiau sekasi ir jie to darbo gal niekada ir nesuras.
Kaip minėta, ir po 20 metų, jeigu su juo dirbi, kad jis eitų dirbti, ir jis neina dirbti, tai ko gero, jis jau ir nebeeis dirbti, bet tada tam yra socialinė parama. Bet galvojant apie mamas, sakykime, ir vienišus asmenis, labai svarbu – čia jau yra pasekmės to dalyko – kai moterys, sakykime, augino vaikus, iškrito iš darbo rinkos, automatiškai pensijai mažiau skaičiuojasi, ir atlyginimas, iškritus dviem ar trim metams, natūralu, kad tu grįžti į savo prieš tris metus esantį atlyginimą, ir ne kiekvienas darbdavys jį pakelia.
Aš manau, kad viena iš tokių priemonių, kuri dabar pradėjo veikti nuo 2025 metų, kažkiek padės spręsti – tai yra vaiko priežiūros kompensacinis mechanizmas, tokia išmoka, kad dirbantys tėvai, dirbančios mamos, gali samdyti aukles.
Yra mokama suma, bet tik dirbantiems, kad auklė galėtų prižiūrėti vaiką, jeigu jis neina, sakykime, į darželį ar dar negali eiti ir panašiai. Lygiai taip pat labai svarbu, kad ir vyresnio amžiaus žmonės, virš 60, sulauktų pensijinio amžiaus ir neišeitų į išankstinę pensiją, nes išėję į išankstinę pensiją jie negali dirbti.
Negana to, jie gauna 20 proc. mažesnę pensiją, o jau sulaukus pensijos, ji nepadidėja. Čia irgi dabar naujai pateiktas teisės aktas, kad priešpensijinio amžiaus žmonėms Užimtumo tarnyboje būtų mokama dar keturiais mėnesiais ilgiau išmoka, kad tik jie neišeitų į išankstinę, ilgiau liktų darbo rinkoje, Užimtumo tarnyboje.
Kaip rodo statistika, apie 20 proc. jų dar net ir įsidarbina. Aišku, norėtųsi, kad ta statistika didėtų, bet tai bent jau ir čia yra toks matymas, kad kažkiek susivaldytų situacija. Lygiai taip pat dėl asmenų su negalia, dalis jų labai nori dirbti, bet reikia pritaikyti darbo vietas.
Tai mes ir šiais metais biudžete numatėme arba skolinsimės – dar dabar vyksta tokios derybinės kovos – taikyti darbdaviams, kurie įsteigia darbo vietas asmenims su negalia, mokėti tam tikras kompensacijas, kad paskatinti juos priimti kuo daugiau žmonių su negalia.
Bet tos kompensacijos būdavo, ministre, ir anksčiau, ar ne?
J. Zailskienė: Tai, bet žinokit, baigėsi projektas, ir dabar praktiškai neatrandame to rakto, kaip įtikinti dar. Kol kas nerandame, tik per kompensacijas. Kaip tą padaryti? Gal reikėtų daugiau diskusijų, gal didesnio pasitikėjimo, nežinau, bet kol kas tik per kompensacijas tą įmanoma padaryti.
Anksčiau buvo projektai ir parama darbo vietoms. Dabar vėl jūs svarstote iš naujo, bet o darbdavių reakcija kokia yra? Ar jiems aktualu yra, kiek valstybė remtų tokias darbo vietas?
J. Zailskienė: Aišku, kad jiems aktualu. Žinote, kartais nepažįsti to, ko bijai. Tiesiog elementarus kalbėjimasis, manau, kad irgi spręstų nemažai problemų. Su Užimtumo tarnyba, kai kalbamės, ne tik darbdaviai bijo asmenų su negalia, jie bijo ir vyresnio amžiaus žmonių.
Jeigu mes dabar kalbame, kad virš 60 metų žmonių niekas nenori, tai dabar jau kalba net 50-mečiai, kad net agentūros neatrenka anketų darbui, į pokalbį. Žinau, pati Užimtumo tarnybos direktorė pasakojo, kaip buvo moteris, kuri ieškojo darbo gėlių salone, ir tiesiog pati vadovė įkalbino Kaune kelis gėlių salonus su ja tiesiog susitikti.
Sako: „Kodėl jūs nepriimate?“ „Nu, tai matot, jau 62 metai.“ Kai jie susitiko, bet sutiko du susitikti, ir abu pasiūlė jai darbą. Aš sakau, kartais, manau, kad darbdaviai bijo to, ko nepažįsta, ko nėra susidūrę arba vertina pagal save.
Šitoje vietoje, manau, kad bendras mūsų kalbėjimas vienu balsu, kad žmonės atsipeikėkite, jūs galite turėti lojalų, protingą, turintį daug aukštų kompetencijų darbuotoją.
O dabar ką daryti su mūsų aptartomis skurstančiomis pensinio amžiaus moterimis, kurios iškritusios buvo iš darbo rinkos tam tikru metu, dėl to gauna mažas pensijas?
J. Zailskienė: Tai kategorija, bet dabar, aš manau, kad vienintelis sprendimas – tai yra tik pensijų didinimas, nes iš tikrųjų, nu taip galima pasakyti: „Eikit dirbti, bandykit ieškoti“, bet žinote, žmogus atidirbęs visą gyvenimą, toli gražu neaišku, kokia jo sveikata ir kokia motyvacija, ir visi kiti dalykai.
Todėl reikia galvoti apie būsimas pensininkes – ką joms daryti, kad nedarytų tų pačių klaidų. Dabar tikrai ir stažas įskaičiuojamas labiau, nes man atrodo, ne viena pasakys mama, kuri ir sovietmečiu, dar arba nepriklausomybės pradžioje, gimdė vaikus – joms net stažas neįsiskaičiuoja, kai jos augino, nes tuo metu nebuvo nei išmokų, nieko – dabar jau tikrai judame į priekį.
Aišku, aš labai norėčiau vis tik pasidžiaugti: nors vaikų skurdas ir padidėjo, bet mes jau esame žemiau Europos vaikų skurdo vidurkio, tai yra tokia gera žinia.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Dabar įvarys Mums 6%, 15 Milijardu nori iš Mūsų atimti.
Pensijos eurais :
Vokietija – 1929
Ispanija – 1829
Lietuva – 650
Infoclaud. lt
