Jo teigimu, Lietuvai reikia dideles pajamas gaunančių žmonių, tačiau specialistai pinigus turi gauti už profesionalumą, o ne galią.
„Aš už dideles pajamas, už profesionalumą, bet ne dideles pajamas už galią“, – sakė profesorius, dalyvaudamas Europos informacijos biure surengtoje diskusijoje „Europa 2020“ ir „Lietuva 2030“.
Jis svarstė, kad tie, kurie turi vardą ir mokslinį laipsnį, gauna pakankamas pajamas, gyvena gerai, tačiau jaunam žmogui ateitis grįsta tik tikėjimu, kad jeigu sieks ir norės, padarys karjerą Lietuvoje.
„Tačiau jaunas žmogus turi savimi tikėti, o tai jau yra kažkas už ekonomikos sistemos ribų“, – pripažino mokslininkas.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiuolaikiniam žmogui darbas nebėra reikalingas vien dėl paties darbo.
„Darbas dėl darbo jau seniai prarado vertę, yra darbas dėl pajamų, dar aukštesnis lygmuo – darbas dėl pasitenkinimo. Tokį darbą daugiausiai mato mūsų jaunimas, kurio mes ieškome rinkoje, tačiau, aišku, sunkiai surasime, nes visiškai neakcentuojama šita dimensija, t.y. pasitenkinimas darbo sferoje, kuris pirmiausiai prasideda nuo tinkamo mokėjimo“, – aiškino B. Gruževskis.
Tapsime pigios darbo jėgos šalimi?
Profesorius atkreipė dėmesį, kad Lietuva turi vieną liberaliausių darbo užmokesčio nustatymo sistemų Europoje. Pagal pasaulyje skaičiuojamą „The Global Competitiveness Report“ darbo užmokesčio nustatymo sistemų lankstumą, 2010–2011 metų laikotarpiu Lietuvą užėmė 8 vietą tarp 141 šalių.
„Pas mus – kas turi galią, tas ir nustato darbo užmokestį. Tai yra gerai, kai yra tam tikras kriterijus, kaip padorumas. Tačiau kaip argumentuoti padorumą? Kodėl estai suranda galimybių ir jie yra geresnėje vietoje nei mes? Pas juo atlyginimai per krizę padidėjo 6 kartus, tuomet, kai buvo sunkiausia padėtis“, – kalbėjo profesorius.
Mokslininkas skaičiavo, kad pagal vidutinį metinį darbo užmokestį (prieš mokesčius), Lietuva tarp 27 ES šalių yra trečia nuo galo.
Vidutinis metinis bruto darbo užmokestis* verslo įmonėse ES 2009-2010 m., EUR
Darbo ir socialinių tyrimų instituto lentelė
2009–2010 m. vidutinis metinis bruto darbo užmokestis verslo įmonėse Lietuvoje siekė 7234 eurus. Mažesnį užmokestį gavo tik rumunai (5891 eurą) ir bulgarai (4085 eurai).
„Krizės pradžios laikotarpiu mes buvome penktoje vietoje nuo galo. Per krizę mes nukritome ir blogiausia, kad mus palenkė estai“, – šmaikštavo B. Gruževskis.
2007 m. pabaigoje estai uždirbo 6417 eurų per metus, lietuviai – 6745 eurus. 2009–2010 m. situacija ženkliai pakito – estai jau uždirbo 9712, lietuviai – 7234 eurų.
„Mūsų vidutinės pajamos per tą laikotarpį (prieš krizę ir po – aut. past.) padidėjo 490 eurų. Aišku gerai, kad padidėjo, bet tai yra mažiausia suma iš visų ES šalių. Kas blogiausia, kad Bulgarijoje, palyginti su Lietuva, prieaugis yra triskart didesnis – 1460 eurų, Rumunijoje – dukart didesnis. Latvijoje, kuri vos suveda galą su galu, vidutinis darbo užmokestis padidėjo keturis kartus, todėl jie mus ir aplenkė. Estijos darbo užmokestis per tą laikotarpį išaugo 6,5 karto. Jeigu bus dar toks laikotarpis, mes turbūt būsime pabaigoje. Būsime pigiausios darbo jėgos šalis, ar mes to siekiame?“ – retoriškai klausė profesorius.
B. Gruževskis, kalbėdamas apie lietuvių darbo konkurencingumą, teigė, kad kol kas mes galime konkuruoti tik pigia darbo jėga, tačiau klausė, ar tikrai turėtume tuo džiaugtis.
„Argi pigumas yra ES šalies pranašumo rodiklis? Jeigu dėl kuriamų strategijų turėsime pigiausią darbo jėgą kaip pranašumą, tai aš nematau galimybių subalansuoti mūsų biudžeto. Galvokime, iš ko surinkti pinigus, kiek reikėtų pasodinti tų pigiai dirbančiųjų, kad jie mums uždirbtų?“ – klausė B. Gruževskis.
Visuomenėje vyrauja savų interesų vaikymasis
Mokslininkas svarstė, kad ieškant priežasčių, kodėl darbo jėga Lietuvoje tokia pigi, nereikėtų pulti kaltinti vien darbdavių, ar pačių darbuotojų. Svarbūs yra ne atskirų grupių interesai, o visos sistemos klestėjimas.
„22 metus mums nepavyko išgeneruoti politinio susitarimo, kuris atstovautų sistemą. Atstovaujamos grupės, kalbame, kad tas negerai, tą reikia keisti ir sistema pralaimi kaip visuma. Aišku, kad visuomenėje pensininkui vietos turėtų būti daugiau negu bet kam kitam, jaunimas turi turėti kokybišką švietimą... Dabar mes matome, kad struktūra daroma tam, kad kažkas pasisavintų pinigus. Laužoma visa sistema, kad kažkoks vienas struktūrinis vienetas pasisavintų didesnę pinigų dalį. Tokia yra tikrovė“, - nelinksmai kalbėjo B. Gruževskis.
Jis pripažino, kad Lietuvoje tiek mokslinių atradimų, tiek mokslo darbų lygis žemas, bet to priežastis paprasta – nėra jiems paklausos.
„Tie, kurie sprendžia, žino. Jiems tik reikia arba patvirtinti, arba kažką pridengti. Susirūpinimas yra tas, kaip gi pagimdyti šeimą, kuri rūpintųsi vaikais, o ne savo įvaizdžiu ir interesais. Aišku, gerai, kai tėvas turi gerą švarką arba gerus juodus marškinius, bet jeigu yra vaikai... Aš gi ne prieš tėvą, aš už sistemą, kad kai tėvas bus pensinio amžiaus ir su negalia, vaikai atvažiuos iš kito pasaulio galo ir pasirūpins juo“, - sakė socialinių mokslų daktaras B. Gruževskis.
Silpniausia grandis – kaimo gyventojai
Statistika rodo, kad Lietuvos nedarbo rodikliai 2012-ųjų pradžioje šiek tiek pagerėjo, tačiau nedarbo lygis vis tiek siekia 14,1 proc. Palyginti su Ispanija (23 proc.) ir Graikija (20,9 proc.), atrodome neblogai, tačiau bendroje ES 27 šalių statistikoje vis dar esame šešti nuo galo.
„Pasilyginti su kitomis šalimis yra gerai, tačiau reikia žiūrėti, kad būtų gerai ne aplinkoje, o čia, pas mus, kur gyvename, kuo kvėpuojame, kokią duoną valgome“, – dėstė B. Gruževskis, primindamas, kad Lietuva vis dar turi 250 tūkst. bedarbių ir 33 proc. jaunimo nedarbą, kuris išlieka vienu iš didžiausių ES.
Jis minėjo, kad per 2008–2011 metus beveik dvigubai išaugo Lietuvos gyventojų skaičius su aukštuoju išsilavinimu. 2008 metais tokių žmonių buvo 16,3 proc., 2011 – 36,5 proc. Tačiau vėlgi abejojo, ar tokiu skaičiumi reikėtų labai džiaugtis.
„Kai augo nedarbas, jis augo visose grupėse, todėl labai svarbi yra išsilavinimo kokybė. Mūsų tyrimai parodė tam tikras krizės pamokas, kad formalios kompetencijos neturi jokios vertės. Per krizę darbą prarado praktiškai visi, bet kokios populiariausios profesijos buvo bedarbių tarpe. Todėl svarbiausia yra mokslo kokybė, taip vadinami praktiniai intelektualai“, – dėstė mokslininkas.
B. Gruževskis taip pat teigė, kad itin grėsmingas rodiklis – kaimo gyventojų bedarbystė ir jų išsilavinimo stoka.
„Anksčiau kaimo bedarbių dalis sudarydavo kažkur ketvirtadalį, dabar ta dalis nuo 2009 metų sudaro daugiau negu pusę visų bedarbių. <...> Šiandien tai yra erdvė, kuri labiausiai mums generuoja skurdą, socialinę atskirtį ir nedarbą“, – įspėjo profesorius.
Statistika rodo, kad 2011 metais kaimo vietovėse užimtumo lygis siekė 41,2 proc., mieste – 54, 2 proc.
„Iki 2007 metų visą laiką kaime nedarbo lygis buvo žemesnis nei mieste. Tai buvo normalu. O dabar jų ir pajamos ir gyvenimo lygis mažesnis, dar ir nedarbo lygis aukštesnis. Faktiškai tokiu būdu gaunasi kaip ir socialinė juodoji skylė, kadangi apie 30 proc. Lietuvos gyventojų sukaupta kaimo vietovėse“, – svarstė B. Gruževskis.
Profesorius kalbėjo, kad kaime itin pastebima tendencija jaunimo ilgalaikės bedarbystės, iš kurios labai sunku išeiti ir dėl išsilavinimo stygiaus.
„Kad jie be darbo – pusė bėdos, bet faktiškai jie be išsilavinimo. Dabar 2012 metai, o kaimuose dalis 18-24 metų jaunimo neturi vidurinio išsilavinimo ir nesimoko“, – stebėjosi mokslininkas.
2011 metais mieste vidurinio išsilavinimo neturėjo 4,7 proc. jaunuolių nuo 18 iki 24-erių metų amžiaus. Kaime tokių jaunuolių buvo 13,4 proc.
Lietuvės moterys savo darbu pirmauja ES
2008-2011 m. tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad nors gyventojų užimtumas sparčiausiai mažėja žemės ūkyje ir pramonėje, lietuvės moterys beveik visose amžiaus kategorijose lenkia ES vidurkį.
„Lyginant su ES vyresnio amžiaus žmonėmis, mūsiškiai dirba geriau, mūsų rodikliai yra aukštesni. Ypač reikėtų pasidžiaugti už mūsų moteris, kad jos tiek vyresnio amžiaus grupėje, tiek ir kitose yra priekyje. Dirba, stengiasi, puošia mūsų tėvynę“, – sakė profesorius.
Tyrimas rodo, kad 55–59-erių metų amžiaus grupėje 2010 metais dirbo 60,5 proc. Lietuvos moterų, ES vidurkis siekė 52,9 proc. 60–64-erių metų grupėje dirbo 29,3 proc. lietuvaičių moterų ir 23,4 proc. moterų europiečių. Vyriausioje amžiaus grupėje (65–69 m.) dirbo 9,7 proc. moterų lietuvių. ES vidurkis šioje kategorijoje siekia 7,6 proc. nuo visų dirbančiųjų.
