Maskvos centre, už Kremliaus sienų, rusai vis dar gyvena savo ilgų žiemos švenčių nuotaikomis. Akmenimis grįsta Raudonosios aikštės erdvė virto šventiniu festivaliu, perpildytu linksmybių. Yra čiuožykla ir karnavaliniai pasivažinėjimai. Pro minią vingiuoja eilės prie karšto vyno ir saldžių spurgų. Kol maži vaikai sukasi spalvingose karuselėse, per garsiakalbius skamba nostalgiškos sovietinės dainos, kurios užsimena apie sentimentalią praeitį, kurios tie jaunuoliai niekada nepatirs, rašo žurnalas „Politico“.
Už tūkstančio kilometrų Rusijos pareigūnai sėdi įtemptose, aukšto lygio derybose su JAV ir jos NATO sąjungininkėmis, nes Maskva reikalauja saugumo garantijų, o Vakarai meta iššūkį Rusijai dėl karinės pajėgos prie Ukrainos sienos. Tačiau Raudonojoje aikštėje karo perspektyva atrodo tolima ir mažai tikėtina.
„Gerkite savo pieno kokteilius ir apkabinkite vienas kitą. Apkabinkite vienas kitą, pasakiau!“ – liepia dviejų vaikų mama Kristina Kostova (38), bandydama padaryti „Instagram“ vertą nuotrauką, kurioje užfiksuotas 8 metų sūnus ir 6 metų dukra, kurie jau pametė dangtelius nuo pieno kokteilių.
„Koks normalus žmogus nori karo? – atsakė K. Kostova, paklausta apie Ukrainą. – Mes mylim ukrainiečius. Kalbant apie mūsų politinius skirtumus, galbūt jie mus paveiks, bet mes nenorime dalyvauti šiame konflikte“.
„Karo nebus, – pridūrė jos vyras Michailas. – O jei ir bus, tai vis tiek tai jau nebe mūsų rankose“.
Jau keletą mėnesių Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas telkė kariuomenę prie Ukrainos sienų, o Rusijos valstybinė televizija kalbėjo apie galimą karą. Valstybės remiamos politinės pokalbių laidos perspėja, kad Ukraina tampa vis labiau nacionalistiška, skatinama Vakarų ir kai kurių ukrainiečių rusofobijos.
Rusijos televizija transliavo vaizdo įrašus, kuriuose ukrainiečiai griauna sovietų statulas. Tai dalis naujos statulų griovimo Ukrainoje bangos. Praėjusią vasarą vakarų Ukrainos miesto Lvovo gyventojai išmontavo paminklą, skirtą pagerbti sovietų armijos laimėjimui prieš nacistinę Vokietiją – pergalei, kuri Rusijoje laikoma šventa. „Viskas, kas kažkaip susiję su sovietmečiu Rusijoje, yra viešai išniekinta arba naikinama Ukrainoje“, – vienoje laidoje sakė televizijos laidų vedėjai.
Tuomet ilgiausios Rusijos metų šventės – Naujųjų metų, kurie kartu su stačiatikių Kalėdomis sausio pradžioje sudaro beveik dviejų savaičių atostogas – išvakarėse V. Putinas paskelbė reikalavimus, kuriuos Vakarai interpretavo kaip ultimatumą. Jei V. Putinas įvykdys savo grasinimus, tai būtų trečias didelis Rusijos karių dislokavimas Ukrainoje (nors Kremlius ne visada pripažindavo dislokavimą).
Pirmasis buvo 2014 m. vasario mėn., kai V. Putinas pasiuntė karius užimti Krymo – vaizdingo pusiasalio, kurį dauguma rusų žino dėl šiltų, uolėtų paplūdimių ir vasaros stovyklų. Antrasis didelis karo veiksmų protrūkis įvyko vėliau tais pačiais metais, kai etniniai rusų separatistai Donbaso anglių kasybos regione perėmė kontrolę ir paskelbė nepriklausomas respublikas Donecko ir Luhansko srityse. Rusijos remiami sukilėliai išvarė Ukrainos kariuomenę.
Po Krymo aneksijos V. Putino reitingai išaugo virš 80 procentų. Tačiau dar neaišku, ar paprasti rusai palaiko dabartinius V. Putino veiksmus Ukrainoje ir aplink ją, ir kiek tai remia. Dešimtys tūkstančių Rusijos kovinių karių susibūrė trijose Ukrainos ir Rusijos pasienio zonose.
Paskelbtos nepriklausomo „Levada“ centro apklausos duomenimis, beveik 40 procentų rusų mano, kad karas yra tikėtinas arba tikrai įvyks. Beveik tiek pat – 38 procentai – karą tarp dviejų šalių laiko mažai tikėtinu, o dar 15 procentų visiškai atmeta karinio konflikto galimybę. Tai iš tikrųjų reiškia, kad dauguma rusų yra psichologiškai nepasiruošę karui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl konfliktas su Ukraina gali nepatikti daugeliui rusų.
„Urbanizuotoje ir modernizuotoje visuomenėje nėra tiek daug šeimų, kurios nori išleisti savo berniukus į tikrą karą“, – sakė Maskvos „Carnegie“ centro ekspertų grupės vyresnysis bendradarbis Andrejus Kolesnikovas.
Krymas visada užėmė ypatingą vietą rusų vaizduotėje. Dar 1783 m. į Juodąją jūrą besidriekiantį pusiasalį pirmą kartą aneksavo Rusijos imperija. Vaikystėje K. Kostova, kaip ir daugelis jos kartos atstovų, vasaras leisdavo stovyklose Krymo pakrantėje – populiarioje atostogų vietoje, kuri nuo 2014 m. tarsi atgijo.
„Tačiau dabar jūs net negalite ten patekti, viskas yra užrezervuota“, – sakė ji.
Raudonojoje aikštėje 84 metų močiutė pagal rusų paprotį man prisistato savo vardu ir patronimu – Galina Nikolajevna. Ji padarė išimtį ir atėjo čia su savo anūke ir anūkės vyru pasimėgauti dešrainiais ir šilta arbata. Galina Nikolajevna, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Sovietų Sąjungoje, retai kada išeina toliau už savo kiemo ribų ir dažniausiai būna namuose ir žiūri televizorių. Tačiau kai jos paklausiama, ką ji mano apie Krymą, ji su malonumu prisimena, kad būdama jaunesnė buvo ten nuvykusi ne vieną kartą atostogų.
„Kai Krymas vėl buvo prijungtas prie Rusijos, buvau laiminga“, – sakė ji. Tačiau ji teigė, kad konflikto kaštai ją šokiravo: „Tada supratau, kad žmonės nukentėjo dėl to, kas įvyko. Žmonės dėl to nekalti...“
Į pokalbį įsitraukia jos 30-metė anūkė Anna: „Aš nesutinku, močiute. Žmonės kalti, nes mano tėvai, išgyvenę Sovietų Sąjungos žlugimą, man visada sakydavo, kad niekada viešai nereikščiau savo politinės nuomonės, nes tai nieko nepakeis. Bet aš manau, kad dėl to mes turime tai, ką turime dabar“.
Anna man pasakė, kad nežino, kaip jaučiasi dėl Krymo aneksijos, nes nėra tikra, kuo tikėti dėl referendumo, kurį surengė Rusijos lyderiai, ir kuris parodė, kad gyventojai palaikė aneksiją.
„Tikiu dvilypumu. Kiekvienoje istorijoje yra dvi pusės, ypač politikoje. Taigi, kas gali pasakyti, kas iš tikrųjų atsitiko?“ – sakė ji.
Annos vyras Maksimas (28) man papasakojo, kad gimė Kryme, jo motina buvo rusė, o tėvas – graikas. Tačiau jo šeima paliko pusiasalį, kai jam buvo 6 metai. Jis ir jo žmona Anna, kurios tėvas taip pat ukrainietis, dabar gyvena Maskvoje. Maksimas sako, kad jo kartos ir jaunesni vyrai suminkštėjo ir karu nesidomi, nepaisant privalomosios karinės tarnybos, kurią turi atlikti dauguma vyresnių nei 18 metų rusų vyrų.
„Jei būsiu pašauktas, tikriausiai žūsiu per pirmąją atakų bangą, o ką tada jie siųs? TikTokerius?" – sarkastiškai paklausė Maksimas.
1954 metais sovietų lyderis Nikita Chruščiovas perkėlė Krymo pusiasalį iš vienos sovietinės jurisdikcijos į kitą – iš Rusijos Sovietų Socialistinės Respublikos į Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką. Kadangi abi buvo sovietinės respublikos, perkėlimas atrodė nekenksmingas. Tačiau po SSRS žlugimo daugelis rusų liūdėjo, kad Krymas dabar yra kitos šalies dalis. Jie įprato galvoti apie Krymą kaip apie neatskiriamą Rusijos dalį, vieną iš nedaugelio šiltų vietų šioje žiemiškoje žemėje.
Taigi, kai V. Putinas okupavo ir aneksavo Krymą, dauguma tam neprieštaravo. Kremlius neigia pažeidęs tarptautinę teisę aneksuodamas Krymą ir atkreipia dėmesį į 2014 m. referendumą, kuris, pasak Rusijos lyderių, parodė didžiulę Krymo paramą prisijungimui prie Rusijos. Rezultatai buvo plačiai ginčijami Vakaruose.
„Krymas grįžo į savo istorinę tėvynę. Ar tai buvo tinkama, ar ne, mes nesprendžiame“, – sakė K. Kostova.
Vakarai nepripažįsta Krymo aneksijos ir apkaltino Rusiją pažeidžiant tarptautinę teisę ir Rusijos pasirašytus susitarimus, saugančius Ukrainos teritorinį vientisumą. Po aneksijos Rusija prarado vietą G8, Vakarams įvedus plataus masto sankcijas.
„Krymas buvo paimtas nepaleidus nė vieno šūvio. Tai buvo ne karas, o triumfuojantis, taikus ir lengvas teisingumo atkūrimas daugumai rusų“, – sakė A. Kolesnikovas.
Priešingai, Donbasas – postindustrinis regionas, priklausomas nuo sovietmečio anglies kasyklų – rusų galvoje neužima ypatingos vietos. Karo metais požiūris į Donbasą ir plačiau Ukrainą tapo ne toks romantiškas. Viduje Rusijos gyventojai pradeda pavargti nuo ilgus metus besitęsiančių susirėmimų Ukrainos ir Rusijos pasienyje.
„Levada“ centro duomenimis, dauguma rusų nenori, kad Donbasas būtų Rusijos dalis, pirmenybę teigdami Rytų Ukrainos nepriklausomybei. Tačiau jie taip pat palaiko V. Putino poziciją dėl savo bendros tapatybės ir paveldo su Ukraina. Tačiau ar jauni rusai būtų pasirengę kovoti už Donbaso nepriklausomybę ar aneksiją, yra visai kitas klausimas.
Jau daugelį metų V. Putinas perrašinėja Rusijos istoriją ir rusų supratimą apie jų istoriją, o vienas iš to elementų yra neigti, kad ukrainiečiai turi savo istoriją ir kultūrą, nepriklausomą nuo šiuolaikinės Rusijos. Jo nuomone, Ukraina niekuo nesiskiria nuo Rusijos, o Ukrainos žingsnius nepriklausomybės link kursto Vakarai, atakuodami Rusiją. Atrodo, kad ši žinutė pasiekia rusus. Remiantis praėjusio mėnesio „Levada“ centro apklausa, rusai daugiausiai teigiamai žiūri į Ukrainos žmones ir neigiamai į Ukrainos vyriausybę.
„Žmonės dažnai sako, kad Ukraina tiesiog įstrigo tarp Rusijos ir Vakarų lyderystės. Ukrainos nepriklausomybę neigia ir Rusijos vadovybė, ir Rusijos viešoji nuomonė“, – sakė D. Volkovas.
Tai gali padėti paaiškinti, kodėl V. Putinas dėl visko kaltina NATO. D. Volkovo apklausos duomenimis, pusė rusų mano, kad JAV ir kitos NATO šalys yra padidėjusios įtampos Rytų Ukrainoje kurstytojos, 16 procentų kaltina Ukrainą ir tik 4 procentai kaltina Rusiją. Kitaip tariant, vienintelis dalykas, kuris gali paskatinti rusus priimti šio potencialaus karo idėją, yra tai, kad jie tiki, jog NATO, o ne Rusija yra agresorė.
„Logika tokia, kad jei NATO traukia mus į karą, turime reaguoti tuo pačiu, kad apsaugotume rusakalbius Donecko ir Luhansko liaudies respublikų gyventojus“, – sakė D. Volkovas, turėdamas omenyje nepripažintas Rytų Ukrainos valstybes, pasisavintas prorusiškų separatistų.
Kol kas rusai dėl konflikto su buvusiais sovietų tautiečiais dažniausiai kaltina NATO ir JAV. Tačiau D. Volkovas sako, kad dar reikia pamatyti, ar jie palaikys V. Putiną dėl Donbaso taip, kaip tai padarė dėl Krymo.
„Man atrodo, kad nebus tokio mitingo su Rusijos vėliavomis, koks buvo po Krymo, – teigė D. Volkovas. – Žmonės pavargo nuo Ukrainos konflikto ir yra pavargę nuo tarptautinės įtampos“.
