Kildavo baisi smarvė, kai smulkios geležies drožlės dubenyje būdavo maišomos su vyno actu ir metalas pamažu irdavo. Ji neišsisklaidydavo ir vėliau maišant tirpalą su arbatos lapeliais ir tamsiais plaukuotojo viršūklio vaisių milteliais. Viską sumaišius būdavo gaunama juoda masė.
Daugelis japonų viduramžiais naudojo šį dvokų mišinį, kad patobulintų savo išvaizdą. Juoda mase reikėjo įtrinti dantis, kad emalis nusidažytų visiškai juodai.
Procesas būdavo kartojamas keletą kartų per savaitę, tačiau buvo verta pasistengti – viso to rezultatas buvo blizgantys, juodi dantys, tokie apie kokius svajodavo kiekvienas japonas.
Juodi dantys buvo madingi
Archeologiniai radiniai Japonijoje liudija, kad juodos spalvos dantų fenomenas siekia Kofuno laikus (250–538 m. po Kr.). Tačiau tik Hejano laikotarpiu (794–1185 m.) juodi dantys, vadinami „ohaguro“, Japonijoje plačiai išpopuliarėjo. Tuo metu juodi dantys buvo toks įprastas dalykas, kad buvo minimas liaudies pasakose ir net tikriausiai pirmame pasaulyje XI a. sukurtame romane „Genji monogatari“.
Pirmieji dantis pradėjo dažyti aristokratai. Tiek vyrai, tiek moterys dantis aptepdavo juodu mišiniu, todėl ligos, tokios kaip ėduonis ir parodontozė, nebuvo ryškiai matomos. Daugumos žmonių dantys tais laikais buvo pageltę, tačiau su ohaguro buvo galima paslėpti visus gelsvus ir rusvus atspalvius.
Be to, buvo iškelta teorija, kad juodas sluoksnis apsaugo dantis nuo burnos ligų, sukeliančių didelius dantų skausmus.
Japonai visą laiką žavėdavosi blizgančiais, juodais daiktais, o veidas buvo laikomas kone tobulu, kai jį puošdavo juoda šukuosena, juodi antakiai ir juodi dantys.
Mada greit išplito ir tarp geišų, šokiais ir pokalbiais svečius linksminančios moterys mielai pasitikdavo savo svečius spindinčia, anglių spalvos šypsena. Geišos dažydavosi veidus baltai, tad labai išryškėdavo negražūs geltoni dantys, o nudažius juos juodai, nelikdavo problemos. Svečiam tai labai patiko.
Tamsi šypsena – garbinga
Edo laikotarpiu (1603–1868 m.) ohaguro išpopuliarėjo ir žemesnėse visuomenės klasėse. Jaunos moterys dažydavosi dantis juodai, kad, kaip ir geišos, paslėptų pakitusių spalvų dantis ir padidintų tikimybę ištekėti. Prostitutės taip pat pradėjo dažyti dantis, kad atrodytų patrauklesnės.
Ištekėjusios moterys įprato dažyti dantis eidamos į gatves ir parkus. Juoda spalva buvo garbės ir ištikimybės simbolis, tad išėjusioms pasivaikščioti moterims ohaguro buvo ženklas, kad jos neatiduoda savo širdies niekam kitam, išskyrus savo sutuoktinį.
Simbolinė reikšmė vertė ir samurajus juodai dažyti dantis. Tačiau kariams juodi dantys simbolizavo ne ištikimybę priešingos lyties partneriui, o ištikimybę ir lojalumą savo šeimininkui.
Vakariečiai bjaurėjosi papročiu
Antroje XIX a. pusėje į izoliuotą imperiją pradėjo keliauti vakariečiai, atvykėliai padarė didelę įtaką ohaguro papročiui.
Vakariečiai bjaurėjosi juodais japonų dantimis. Europiečių kultūroje tamsūs dantys buvo siejami su prasta dantų higiena, tad užsieniečiai stebėjosi, kad japonės taip save bjauroja.
Didžiosios Britanijos diplomatas Rutherfordas Alcockas 1863 m. rašė, kad pažvelgus į jų didžiulę burną, pilną juodų dantų, „apimdavo toks pasibjaurėjimas, kad norėdavosi nusisukti“.
Didėjanti Vakarų įtaka lėmė, kad vis daugiau japonų atsisakė dantų dažymo, o 1870 m. Japonijos imperatorius Meidži visiškai uždraudė ohaguro, siekdamas, kad šalis taptų vakarietiškesnė. Nors kai kurie kaime gyvenę japonai ir toliau dažė dantis, tradicija beveik visai išnyko.
Šiais laikais ohaguro yra itin retas reiškinys, o dantis juodina tik kelios šiuolaikinės geišos.
Įdomybės:
Balti kaip kreida, spindintys kaip deimantai ar aštrūs kaip Drakulos – laikui bėgant ir besikeičiant madoms dantims būdavo taikomos įvairios procedūros, kad jie atitiktų besikeičiančias mados tendencijas.
Brangakmeniai buvo madingi senovėje
Maži, mirgantys deimančiukai ant dantų – šiais laikais gerai žinomas paprotys. Tačiau šiai tradicijai yra daugiau nei 2,5 tūkst. metų. Senovėje majų indėnai gręžė mažas skylutes dantyse ir smaigstė į jas dekoratyvinius akmenis.
Šlapimas ir pienas balino dantis
Romos imperijoje buvo norima, kad dantys būtų kreidos baltumo – kaip ir šiais laikais. Gražūs dantys simbolizavo turtus, o kad turėtų gražius dantis, romėnai tepė ant dantų ožkos pieno ir šlapimo mišinį, kuris pasižymi balinamuoju poveikiu.
Nudildyti dantys traukė lankytojus
Daugelį amžių Afrikos genčių žmonės dildydavo dantis – pavyzdžiui, tokia tradicija būdinga Kongo mbuti genčiai. Vienas iš genties narių Ota Benga 1904 m. buvo eksponuojamas Bronkso zoologijos sode JAV.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
