Daug kartų per žmonijos istoriją stichinės nelaimės sėjo mirtį ir nelaimes.
Per pastaruosius 500 metų geriau supratome, kaip apsisaugoti nuo pavojingų gamtos reiškinių, tokių kaip audros, potvyniai ir žaibavimas, tačiau žmonių godumas ir drąsa ne kartą privedė prie naujų nelaimių, nusinešusių tūkstančius gyvybių.
Šiame straipsnyje aprašome baisiausias Europos stichines nelaimes per pastaruosius 500 metų.
1. Didžioji audra draskė Angliją į šipulius
1703 m. lapkričio 26 d. itin žemas slėgis virš šiaurės vakarų Europos sukėlė vieną baisiausių uraganų Anglijos istorijoje. Audra siautė į šiaurę nuo Lamanšo sąsiaurio, o vėjo greitis siekė iki 130 km/val.
Londone vėjas nuplėšė švininį Vestminsterio abatijos stogą, o Anglijos ir Škotijos karalienei Anai teko ieškoti prieglobsčio Šv. Jokūbo rūmų rūsyje. Sostinėje nugriuvo du tūkstančiai kaminų, o Anglijos pietuose buvo išversta keturi tūkstančiai ąžuolų. Galingojo britų karinio jūrų laivyno laivai buvo mėtomi po jūrą kaip žaisliniai laiveliai, o vienas laivas esą buvo nupūstas nuo Harvičo iki Geteborgo.
Sausumoje daugelio malūnų sparnai sukosi taip greitai, kad, kaip rašoma šaltiniuose, užsidegė mediniai krumpliaračiai. 1704 m. uraganą, kuris, istorikų duomenimis, pražudė apie 15 tūkst. žmonių, aprašė anglų rašytojas Danielis Defoe. Anot jo, pakrantės miestai „atrodė taip, tarsi priešas juos būtų apiplėšęs ir sudraskęs į šipulius“.
Daugelis britų audrą laikė Dievo rūstybės ženklu, o anglų kunigai savo pamoksluose ją minėjo iki pat XIX a.
2. Iš dangaus krentantis ledas sunaikino kaimą
1891 m. liepos 1 d. Nyderlandus ir Vakarų Vokietiją užklupo siaubinga audra. Žaibuojant ir viesului siaubiant laukus į šiaurės vakarus nuo Vokietijos miesto Diuseldorfo, olandai nukentėjo dar ir nuo baisiausios, kiek tik žmogaus atmintis siekia, krušos – iš dangaus kritę ledėkai visiškai sunaikino Hezelaro kaimą.
Kruša susidaro, kai lietaus lašai ore sušąla į ledą. Dėl stipraus vėjo kruša gali keletą kartų prasiskverbti pro lietaus debesį, todėl daugiau lietaus lašų sušąla į vieną didelį ledo gabalą. Remiantis Nyderlandų karališkojo meteorologijos instituto duomenimis, ledukai kai kuriose vietose buvo pasiekę „kumščio“ dydį. Iš dangaus kritę ledėkai visiškai sunaikino Hezelaro kaimą.
Vokietijoje, pasienyje su Nyderlandais, gyvenę liudininkai pasakojo, kad kruša daug kur visiškai sugadino ir langus, ir stogus, ir tų metų javų derlių. Hamelino mieste buvo rastas 1,5 kg svorio ledėkas, o vietinis laikraštis rašė: „Nuo to laiko, kai žmogus išmoko mąstyti, niekas nebuvo patyręs audros, galinčios tiek daug visko sunaikinti.“
3. Išdžiuvo Europos upės
1539 m. Europos valstiečiai susidūrė su neregėta sausra. Metų pabaigoje Ispanijos bažnyčiose žmonės ėmė maldauti Dievo lietaus, o metraštininkai Šiaurės Italijoje stebėjosi, kad čia „karšta kaip liepą“.
1540 m. sausį sausra išplito į šiaurę per Alpes, didžiojoje Europos dalyje per 11 mėnesių iškrito vos vienas kitas lietaus lašas. Tą vasarą temperatūra dažnai viršydavo 40 laipsnių, o Elzase vaismedžiai žydėjo du kartus. Žmonės galėjo perbristi tokias upes, kaip Reinas ir Sena, nes vandens kiekis jose sumažėjo maždaug 90 proc.
Laukai išdžiūvo, žmonės ir gyvūnai sirgo dėl troškulio ir prastos mitybos. Kai kurie istorikai mano, kad tai buvo sausiausi metai Europoje per pastaruosius 500 metų. Vieninteliai žmonės, kurie gavo naudos iš sausros, tai – vynuogių augintojai. Iš džiovintų vynuogių buvo pagamintas ypač skanus vynas, kuris, anot metraštininko, atrodė „kaip auksas taurėje!“. Likusi Europos dalis neturėjo kuo džiaugtis. Dėl sausros išdžiūvo šuliniai, labai trūko maisto ir kilo didžiuliai miškų gaisrai.
4. Atskilusi uola sukėlė milžinišką bangą
Po to, kai 1905 m. kalno šlaitas įgriuvo į Lovatneto ežerą ir žuvo 61 žmogus, Vakarų Norvegijos Lodaleno gyventojai manė, kad 1500 metrų aukščio Ramnefjelio kalnas jau stovi stabiliai. Kalnas sudarytas iš kietų kvarco ir granito sluoksnių su akyto žėručio gyslomis, į kurias prasiskverbia lietaus vanduo.
Jei vanduo neišbėga, jis gali sukelti didelį spaudimą ir staiga suskaldyti uolieną. Geologai tikriausiai nemanė, kad tai gali įvykti dar kartą. Tačiau jie suprato klydę, kai 1936 m. rugsėjo 13 d. nuo Ramnefjelo atskilo 1 mln. kubinių metrų dydžio uolienos luitas.
Milžiniška uolienų masė krito 800 metrų, tiesiai į Lovatnetą ir sukėlė 70 metrų aukščio cunamį. Baisi banga iškart nuplovė aplink ežerą buvusius ūkius. Per keletą minučių žuvo 74 žmonės. Cunamis buvo toks galingas, kad sugriovė paminklą, kuris buvo pastatytas po 1905 m. nelaimės, nors jis buvo išlietas pamatinėje uolienoje. Po nelaimės visi Lodaleno ūkiai buvo visam laikui apleisti.
5. Sunaikintas riterių laivynas
1556 m. rugsėjo 23 d. septintą valandą ryto didžiulis viesulas kilo virš jūros ir pajudėjo tiesiai link dabartinio Maltos Valetos uosto. Viesulai kyla, kai susiduria du priešingomis kryptimis judantys vėjai. Esant tinkamoms aplinkybėms, jų susidūrimas gali sukelti į viršų kylantį sūkurį, kuris gali suplakti jūros vandenį ir debesis didesniu nei 500 km/val. greičiu.
Pasak prancūzų Maltos ordino riterio ir istoriko Pierre'o Marie Louiso Kerdu, viesulas turėjo mirtinų pasekmių. Kerdu aprašė, kaip mažiau nei per pusvalandį jūroje kilęs viesulas nuskandino laivus ir po sugriuvusiais pastatais palaidojo uosto gyventojus:
„Brigai ir galeonai buvo suskaldyti į šipulius. Dar labiau nepasisekė keturioms galeroms, jos buvo apverstos, todėl dauguma karininkų, kareivių ir galerose buvusių vergų nuskendo arba buvo sutraiškyti nuo laivų svorio.“
Pasak Kerdu, „žuvo daugiau nei šeši šimtai žmonių“, įskaitant kelis Maltos riterius. Kai maltiečiai apraudojo mirusiuosius, turtingas salos didysis magistras Claude'as de la Sengle'as atstatė uosto namus ir laivyną.
6. Žaibas uždegė Napoleono paraką
Į žemę kasdien trenkia maždaug aštuoni milijonai žaibų, bet nukenčia vos keli žmonės. Tačiau jei žaibas, kurio elektros iškrova paprastai yra 100 mln. voltų, pataiko į žmogų, jis gali rimtai apdeginti, pažeisti smegenis ir, blogiausiu atveju, pražudyti. 1807 m. birželio 26 d. Liuksemburge trenkęs žaibas pasėjo mirtį ir sukėlė sąmyšį.
Kaip rašė to meto britų laikraštis „London Times“, žaibas trenkė „į žemutinio miesto parako statinę, kuri iškart sprogo. Buvo sunaikintos net dvi gatvės“. Kunigaikštystę tuo metu buvo užėmę Napoleono kariai, šioje nedidelėje šalyje, pavyzdžiui, bokšte Verlorenkosto rajone, jie laikė parako atsargas.
Žaibui trenkus į bokštą, sprogo 224 parako statinės. Buvo padaryta didelė žala rajono namams, 32 žmonės žuvo, 120 buvo sunkiai sužeista. Kai kurie istorikai mano, kad žuvusiųjų skaičius siekia 300.
7. Jūra prarijo tūkstančius žmonių
1634 m. naktį iš spalio 11 d. į 12 d. Šiaurės jūroje kilusi audra varė milžiniškas vandens mases link Danijos teritorijų – Pietų Jutlandijos, Šlėzvigo ir Holšteino. Per trumpą laiką bangos įveikė žemus jau seniai apleistus ir neprižiūrimus pylimus.
Nepaisant dažnų potvynių Vadehavete, čia nebuvo įrengtos įspėjimo sistemos, todėl kai vanduo naktį užliejo žmonių namus, jie buvo nuplauti su visomis lovomis tikrąja to žodžio prasme. Ribės miestelyje vanduo pakilo šešis metrus ir užliejo katedrą. Toliau į pietus, fryzų saloje Strande, žuvo mažiausiai 6 tūkst. žmonių ir 50 tūkst. galvijų, 17 iš 21 bažnyčios buvo nuplautos į jūrą. Didelė jūroje kilusi audra, kurią išgyvenusieji laikė Dievo bausme, nusinešė apie 15 tūkst. gyvybių ir visiems laikams pakeitė Vadehaveto pakrantę.
Tuometinį ketvirtą pagal dydį Danijos uostą, netoli Blovando kyšulio esantį žvejų kaimą Siondersidą, bangos prarijo amžiams, išnyko ir daugiau salų.
8. Dūmai nusinešė 82 ugniagesių gyvybes
Po II pasaulinio karo prancūzų ugniagesių galimybės buvo apgailėtinos, o priešgaisrinės proskynos dideliame Landų pušyne į pietvakarius nuo Bordo buvo užžėlusios. Po trejų ypač sausų ir karštų vasarų, kai temperatūra siekė 42 laipsnius, 1949 m. rugpjūčio 19 d. sargybinis netoli Suketo miestelio pamatė dūmus.
Apsiginklavę tik pušų šakomis vietiniai ugniagesiai bandė užgesinti liepsnas, tačiau jos greitai išplito į visas keturias puses. Kai gaisras galop buvo užgesintas, 82 savanoriai ugniagesiai gelbėtojai, įskaitant Suketo miestelio merą, buvo nebegyvi. Sudegė per 500 kv. km miško.
Gaisrą išgyvenęs žmogus papasakojo apie patirtą siaubą: „Matėme, kaip liepsnos apima jų gulinčius kūnus, kaip spragsi degantys riebalai.“
Policija padarė išvadą, kad daugiausia gyvybių nusinešęs miško gaisras Europoje kilo numetus cigaretę.
Miškų gaisrai pastaraisiais metais tapo didele problema. 2021 m. „Dixie“ gaisras suniokojo daugiau nei 3800 kv. km Kalifornijos miško, kol galop jį pavyko užgesinti.
9. Mažasis ledynmetis europiečiams sukėlė šalčio šoką
Vėlyvaisiais viduramžiais Europa dėl nežinomų priežasčių tapo žymiai šaltesnė. Maždaug 1300–1850 m. vidutinė temperatūra buvo 1,5 °C žemesnė nei šiandien. Europiečiams šaltis turėjo mirtinų pasekmių.
NORVEGIJA
Ledynai sunaikino kaimus
XVII a. nemažai Šveicarijos Alpių kaimų pasiglemžė augantys ledynas. Norvegijoje Jostedalio ledyno atšaka 1700–1748 m. pajudėjo 4 km ir sunaikino keletą ūkių, įskaitant „Nigard“. Po to ledyno atšaka buvo pavadinta Nigardo ledynu.
DANIJA
Užšalo jūra
Ledynmečio laikais daug vandenų žiemą užšaldavo. 1659 m. užšalusiu Didžiojo Belto sąsiauriu švedų armijai pavyko atžygiuoti iš Fiuno į Zelandiją. Danai patyrė didelį pralaimėjimą. Švedija užėmė Skonės, Halando ir Blekingės sritis.
GRENLANDIJA
Teritorijos tapo negyvenamos
Pavasaris ir vasara tapo šaltesni ir drėgnesni, o valstiečiai galėjo pamaitinti mažiau žmonių. Po didelio bado Islandijos gyventojų sumažėjo perpus. Vienoje teorijoje teigiama, kad dėl XV a. kilusio šalčio Grenlandiją paliko paskutiniai šiauriečiai.
10. Mokyklą sugriovė dumblas
Mažame Abervano miestelyje, Velse, 1966 m. spalio 21 d. dienos pamokos buvo ką tik prasidėjusios, kai prie vietinės ant kalno esančios anglių kasyklos netoli Pantglaso pradinės mokyklos pradėjo judėti šlako krūva. Tris savaites intensyvus lietus lijo ant 34 metrų aukščio rūdos ir žemių krūvos, likusios po didelio masto anglių kasybos darbų.
Atliekų krūva vis sunkėjo nuo vandens, o 9:15 val. juoda lipni masė pradėjo judėti žemyn link Abervano. Netrukus ji virto didžiule nuošliauža ir 110 tūkst. kubinių metrų dumblo nukrito nuo 640 metrų aukščio kalno šlaito. Šią bauginančią masę liudininkai apibūdino kaip „tamsią, putojančią bangą“, kuri per keletą minučių sunaikino du ūkius ir atsitrenkė tiesiai į mokyklos pastatą.
Nuošliaužai pagaliau sustojus, vietoj mokyklos ir aplinkinių namų stovėjo 9,1 metro aukščio sukietėjusio dumblo siena. Žuvo 116 vaikų ir 28 suaugusieji. Dėl nelaimės prasidėjo mėnesį trukęs teismo procesas, kuris baigėsi tuo, kad kasybos bendrovė NCB turėjo sumokėti po 500 svarų sterlingų žalos atlyginimo už kiekvieną žuvusį vaiką.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.