George'as Rogeris ir Willas Langas susėdo prie staliuko viešbučio „Albergo Oriente“ kavinėje. Du amerikiečių savaitraščio „LIFE“ žurnalistai į Barį Pietų Italijoje atvyko parengti reportažų. Šį vakarą, 1943 m. gruodžio 2 d., žvelgdami į dūzgiantį miesto uostą, jiedu kalba apie tai, kad vos už kelių šimtų kilometrų vyksta karas, tačiau čia jo visiškai nesijaučia.
Vokiečiai iš Pietų Italijos išvyti, parduotuvėse vėl gausu prekių, o Bario uostas – pilnutėlis krovininių laivų. Patikinus, kad Sąjungininkai kontroliuoja Pietų Italijos oro erdvę, Baris vėl buvo apšviestas, krantinėse degė šviesa, kad kareiviai galėtų į krantą išgabenti tankus, amuniciją ir maisto atsargas, reikalingas tolesniam Sąjungininkų žygiui.
Tačiau jaukų dviejų karo korespondentų pokalbį nutraukė pavojaus signalas, o po sekundės sprogimo banga Langą ir Rodgerį nuvertė nuo kėdžių. Vyrams nukritus ant plytelėmis išklotų kavinės grindų, ant jų pabiro išdužusių langų šukės. Tačiau jie greit pašoko ir nubėgo į uostą, čia prieš jų akis praskridę vokiečių lėktuvai numetė dar vieną mirtiną krovinį. Siaurose Bario gatvelėse vėl pasigirdo trenksmas, sugriuvo keli namai.
Nevilties apimti civiliai blaškėsi stumdydamiesi ir trypdami vienas kitą, bandydami pasiekti atviras miesto erdves, kur tikėjosi apsisaugoti nuo griūvančių namų. Kiti karštligiškai griuvėsiuose ieškojo išgyvenusiųjų, verkdami ir šaukdamiesi Mergelės Marijos: „Madona, Madonna Mia!“
Uoste amerikiečiai išvydo tikrą pragarą: uostas liepsnojo, žmonės žuvo.
„Už dūmų uždangos pamatėme aštuonis liepsnojančius laivus. Jis nuskendo spjaudydamiesi ugnimi“, – vėliau Langas rašė telegramoje, kurią siuntė į „LIFE“ redakciją.
„Rūksta Montgomery amunicija“, – juokavo Rodgeris, fotografuodamas degančius laivus.
Nė vienas Bario gyventojas nežinojo, kad viename iš laivų yra ne vien šaudmenys ir bombos, o kur kas pavojingesnis krovinys. Netrukus šimtai žmonių žus jausdami siaubingas kančias, tačiau ši tragedija padės jaunam gydytojui sukurti veiksmingus vaistus nuo vėžio.
Gandai apie nuodus sukelia paniką
Praėjus kelioms dienoms po Bario bombardavimo, Šiaurės Afrikos Alžyro mieste pulkininką leitenantą ir karo gydytoją Stewartą Alexanderį pažadino telefono skambutis. Balsas ragelyje paliepė 29 metų gydytojui susitikti su Sąjungininkų Šiaurės Afrikos būstinės vyriausiuoju chirurgu Fredericku Blesse'u. Nepraėjus nė 10 minučių Alexanderis jau buvo pakeliui. Kaip ir jo tėvas, rūpestingas šeimos gydytojas Naujajame Džersyje (JAV), Alexanderis buvo pratęs greitai pakilti iš patalo.
Instruktažas Blesse'o kabinete buvo trumpas. Vokietijos radijas perdavė žinias iš Bario: per 20 minučių 108 vokiečių „JU 88“ bombonešiai nuskandino 28 laivus ir pražudė šimtus jūreivių. Vokiečių radijo pranešėjas džiaugėsi, kad Sąjungininkams buvo suduotas stiprus smūgis. Bet dar blogiau nei bombardavimas buvo tai, kad daugybė išgyvenusiųjų po puolimo mirė dėl nežinomų priežasčių. Blesse'as paaiškino, kad britų kariuomenės vadovybė paprašė ekspertinės pagalbos ištirti, kas vyksta. Stewartas Alexanderis, cheminių ginklų specialistas, buvo tinkamas žmogus šiam darbui.
Gydytojas atvyko į Barį gruodžio 7 dieną ir buvo nuvežtas tiesiai į sužeistų jūreivių perpildytą ligoninę. Perskaitęs ligos istorijas Alexanderis jautėsi sukrėstas: pirmą naktį į ligoninę buvo paguldyta per 400 jūreivių, daugelis buvo išsitepę išsiliejusia sudužusių laivų variklių alyva. Pervargę ligoninės darbuotojai neturėjo kada prausti ligonių ir perrengti jų švariais drabužiais. Jie tik išdalijo jūreiviams šiltas antklodes ir pagirdė arbata.
Kitą rytą ligonių akys buvo tokios ištinusios, kad jie nebegalėjo atsimerkti. Ligoninėje kilo panika. Oftalmologas Bernardas Gluckas ataskaitoje rašė: „Ryte pasklido gandas, kad buvo panaudotos garstyčių dujos. Vidurdienį gandas pasitvirtino.“ Šios ėsdinančias dujos buvo panaudotos jau I pasaulinio karo metu, tad buvo žinoma, kad jos apakina karius ir išėda odą.
Tarptautiniu Ženevos protokolu 1925 m. cheminis karas buvo uždraustas, tačiau to nebuvo paisoma. Hitleris garsėjo tokių įsipareigojimų laužymu. Jei naciai būtų panaudoję dujas Baryje, tai turėtų skaudžių pasekmių ir reikštų žiaurų karo paaštrėjimą. Tačiau Alexanderis neturėjo laiko apie tai mąstyti. Jam visų pirma reikėjo išgydyti išgyvenusiuosius.
Ėsdinančių dujų debesis dvokia česnaku
Britų gydytojams vedžiojant Alexanderį po ligoninę, ore tvyrojo vėmalų ir šlapimo dvokas. Sužeisti ir mirštantys ligoniai gulėjo lovose ir ant neštuvų. Vietos trūko, todėl sunkiausi ligoniai buvo perkelti į „Mirties skyriumi“ pramintą patalpą, kurioje jie išleisdavo paskutinį atodūsį ir būdavo suvyniojami į drobulę. Vietinis dailidė triūsė kaldamas karstus iš medinių apelsinų dėžių, tačiau mirčių buvo tiek daug, kad mirusiųjų kūnus tekdavo krauti į krūvas, kol būdavo sukalamas karstas.
Čia dirbantys gydytojai pastebėjo, kad sužeistiesiems smarkiai sulėtėdavo širdies ritmas ir nukrisdavo kraujospūdis. Perpylus kraują, nė vieno iš jų būklė nepagerėjo. Jie ir toliau merdėjo, buvo apatiški ir nesuprato, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, vienas jaunas jūreivis atsisėdo, pasakė „man viskas gerai“, griuvo atgal ant pagalvės ir numirė. Ant visų ligonių odos buvo matyti nudegimai, atsivėrusios žaizdos ir padidėję lytiniai organai. Daugelis dėl skausmo nebegalėjo šlapintis. Keli jūreiviai pakilo iš ligos patalo ir blaškėsi po koridorius pamišę iš troškulio. Jie plėšė nuo savęs drabužius ir tvarsčius, nes kūnus iš vidaus degino beprotiškas karštis, jie rėkė ant išsigandusių ligoninės slaugytojų.
Daugeliui ligonių susidarė pūliniai, „tokie kaip balionai, persipildę skysčio“, – pažymėjo britų slaugytoja Gwladys Rees savo ataskaitoje, kurioje konstatavo: „Mūsų ligoniai kažkuo apnuodyti, tik nežinome kuo.“
Visa tai sužadino Alexanderio smalsumą. Jaunasis karo gydytojas prieš metus JAV Merilando Edžvudo karinių tyrimų centre garstyčių dujas išbandė su triušiais. Gyvūnų odą nusėjo pūslės ir votys. Apžiūrėjęs ligonius Baryje, Alexanderis pamatė tuos pačius požymius. Šių vyrų plaukai ir antakiai nebuvo nudegę, todėl jų žaizdos negalėjo atsirasti po gaisro ar sprogimo. Be to, jūreiviai pasakojo tą pačią istoriją: per išpuolį iš vieno uoste buvusių laivų pakilo milžiniškas debesis. Šio debesies krituliai nudegino jų odą.
„Visi jie taip pat kalbėjo apie „česnako kvapą“. Vėliau buvo juokaujama, kad tikriausiai jis buvo juntamas, nes italai valgo daug česnakų“, – savo užrašuose rašė Alexanderis.
Surinkęs informaciją, gydytojas buvo įsitikinęs, kad kalbama apie garstyčių dujas, nes, nepaisant pavadinimo, joms būdingas česnako kvapas. Alexanderiui pasiteiravus ligoninės direktoriaus, pulkininko Wellingtono J. Lairdo, ar viename iš Sąjungininkų laivų galėjo būti nuodingų dujų bombų, jam buvo atsakyta: „Uosto valdžia apie tai neturi informacijos.“
Užsispyręs Alexanderis nusprendė pats rasti atsakymą į savo klausimą.
Churchillis neigė kalbas apie dujas
Nors Alexanderis negalėjo įrodyti savo įtarimų, jis nurodė ligoninės personalui gydyti sužeistuosius taip, lyg jie būtų buvę apnuodyti nuodingomis dujomis. Netruko paaiškėti, kad ligonių oda buvo pažeista, nes jie buvo palikti gulėti nenuplovus naftos ir kritulių iš paslaptingo debesies mišinio nuo jų kūnų. Alexanderio teorija pasitvirtino, kai britų narai po kelių dienų Bario uosto dugne rado susprogusių bombų fragmentų. Tolesni tyrimai parodė, kad tai buvo ne paprastos, o 50 kilogramų amerikiečių garstyčių dujų bombos M47A2.
Pagal Ženevos konvenciją gaminti cheminį ginklą nebuvo uždrausta, o JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ne kartą grasino Hitleriui kerštu, jei jis griebsis baisaus ginklo. Į vokiečių puolimą nuodingomis medžiagomis būtų atsakyta „tuo pačiu“, – perspėjo Rooseveltas dar 1943 m. pavasarį. Įrodymas, kad grasinimai buvo visiškai pagrįsti, nugulė į Bario uosto dugną.
Alexanderiui pareikalavus atsakymo iš Didžiosios Britanijos uosto vadovybės, jis nieko nepešė.
„Garstyčių dujos? Tai neįmanoma, čia nėra garstyčių dujų“, – atsakė britų uosto karininkas purtydamas galvą Alexanderiui apie tai paklausus.
Karo gydytojas buvo priblokštas sulaukęs tokio atsakymo, nes jo įrodymai buvo akivaizdūs, todėl tęsė savo tyrimus. Pasikalbėjęs su ligoniais, jis nusibraižė laivų buvimo vietos uoste žemėlapį tą naktį, kai įvyko išpuolis. Netrukus paaiškėjo, kad labiausiai sužeisti jūreiviai buvo netoli JAV karo laivo „USS Harvey“. Laivas sprogo ir nuskendo. Nė vienas iš įgulos narių neišgyveno.
Alexanderis paprašė britų perduoti „USS Harvey“ dokumentus, kad išsiaiškintų, ar laive buvo nuodingų bombų, tačiau atsakymo negavo. Neturėdamas galimybės patvirtinti savo įtarimų, Alexanderis ėmė abejoti, ar jūreiviai Baryje gydomi tinkamai. Suirzęs jis žengė drastišką žingsnį.
Per 1943 m. sausį vykusį Sąjungininkų vadovų susitikimą Kasablankoje Alexanderis buvo susitikęs su Rooseveltu ir Churchilliu ir dabar jautėsi pakankamai pasitikintis savimi, kad galėtų telegrafu išsiųsti savo išvadą dviem valstybių vadovams: „Nudegimai atsirado dėl garstyčių dujų.“
Gavęs telegramą, Churchillis su nepasitenkinimu drėbtelėjo: „Amerikietis klysta“, o Rooseveltas jam atsakė: „Prašau mane informuoti detaliau.“
Taigi, prezidentas patikėjo Alexanderio teorija ir norėjo sužinoti, ar jaunam gydytojui pavyks išgydyti jūreivių nudegimus. Jei vokiečiai pereitų prie cheminio karo, Alexanderio patirtis Sąjungininkams būtų neįkainojama.
Alexanderis niekam nepasakojo, kad nuodingos dujos tikriausiai pasklido iš amerikiečių laivo „USS Harvey“. Kadangi britai atsisakė perduoti laivo krovinio dokumentus, jis neturėjo jokių įrodymų.
Britai slėpė tiesą
Padrąsintas prezidento žodžių, Alexanderis įsakė atlikti mirusiųjų skrodimą ir kiekvieną rytą detaliai peržiūrėdavo ligonių ligos istorijas. Vieną dieną, peržiūrėjus rodiklius, jam oda nuėjo pagaugais. Ligonių kraujo mėginiuose rasta itin mažai baltųjų kraujo kūnelių. Vos per tris dienas vieno jūreivio baltųjų kraujo kūnelių skaičius sumažėjo nuo 20 tūkst. kubiniame milimetre iki vos 400.
Paprastai sveikų žmonių kraujyje yra apie 11 tūkst. baltųjų kraujo kūnelių viename kubiniame milimetre, o kadangi šios ląstelės yra tarsi organizmo kovos su liga pajėgos, didelis jų skaičius pirmą dieną rodė uždegimą. Alexanderį itin sudomino ši skaičių dinamika, nes su panašia tendencija jis buvo susidūręs anksčiau. Edžvudo tyrimų centre jo bandomųjų triušių baltųjų kraujo kūnelių skaičius sumenko iki nulio, o taip pat ėmė nykti gyvūnų kaulų čiulpai, kuriuose susidaro ląstelės ir kur gali atsirasti vėžio ląstelių.
Alexanderis svarstė, kad kadangi ląstelės susidaro dalijantis, garstyčių dujos galbūt galėtų būti naudojamos vėžio ląstelių dalijimuisi slopinti. Galbūt nemirtina nuodų dozė galėtų užkirsti kelią vėžinėms ląstelėms plisti organizme per kraują ir taip išgydyti kraujo vėžį, dar vadinamą leukemija.
Alexanderio galvoje ėmė suktis mintis: „Jei taip atsitinka dėl garstyčių dujų, tai ko nuodai nepadarytų leukemija sergančiam žmogui?“
Jis pašoko nuo savo stalo ir nubėgo ligoninės koridoriumi šaukdamas: „Daugiau kraujo tyrimų, noriu daugiau kraujo tyrimų!“ Medikas taip pat paėmė mirusių jūreivių odos, kepenų ir inkstų mėginius ir išsiuntė juos į Edžvudą tolesniam tyrimui. Surinkęs akivaizdžius įrodymus, kad ligoniai apnuodyti garstyčių dujomis, gydytojas apsilankė pas Bario uosto vadą britų majorą Harry Wilkinsoną ir pristatė savo rezultatus.
„Spaudžiamas“, kaip vėliau sakė Alexanderis, majoras prisipažino: „USS Harvey“ laive buvo 540 tonų garstyčių dujų bombų. Krovinys buvo toks slaptas, kad apie jį žinojo vos keli Sąjungininkų kariuomenės vadai. Jei vokiečiai per savo šnipus Baryje būtų sužinoję apie Sąjungininkų turimas nuodingų dujų bombas, Hitleris galbūt būtų perėjęs prie cheminio karo.
Norint panaikinti įrodymus, Bario ligoninės personalui buvo įsakyta pataisyti ligos istorijas: išbraukti, kad sužalojimai atsiradę dėl nuodingų dujų, ir nurodyti, kad „nudegimai atsiradę dėl priešo veiksmų“. Alexanderis skundėsi ligoninės vyriausiajam gydytojui britų pulkininkui Josephui Bayley, tačiau paramos nesulaukė. Bayley Alexanderiui pareiškė, kad jei jis ir toliau kapstys tiesą, bus teisiamas karo teisme. Alexanderis pasidavė ir po 10 dienų išvyko atgal į Alžyrą.
Sąjungininkai ne tik suklastojo ligos istorijas, bet ir uždraudė Italijos laikraščiams rašyti apie civilius, nukentėjusius nuo nuodingųjų dujų. Tačiau kadangi keli šimtai civilių Bario gyventojų, kaip ir jūreiviai, buvo pūslėta oda ir sirgo akių uždegimu, 1944 m. vasarį JAV kariuomenės vadovybė turėjo pripažinti, kad dėl šios katastrofos kaltos nuodingos dujos.
Kovos su vėžiu pradininkas
Net išvykęs iš Bario, Alexanderis neatsisakė tyrimų ir parašė ataskaitą „Nuodingųjų dujų žala po nelaimingo atsitikimo Bario uoste“. Kariuomenė iškart įslaptino jo tekstą, tačiau gydytojas nusiuntė kopiją Edžvudo mokslininkams, o po kelių savaičių JAV karo medikai sužinojo apie jo darbą Baryje. Vienas jų buvo pulkininkas Cornelius P. Rhoadsas, garsiausias JAV vėžio tyrinėtojas.
Būdamas JAV kariuomenės Cheminio ginklo departamento medicinos štabo viršininkas, Rhoadsas galėjo laisvai prieiti prie įslaptintų ataskaitų, pavyzdžiui, Alexanderio. Perskaitęs ataskaitą, Rhoadsas parašė jaunam gydytojui, pavadino jo darbą „klasikiniu lauko tyrimu“ ir paprašė jūreivių ligos istorijų kopijų. Alexanderis išsiuntė Rhoadsui 40 ligos istorijų, kurias jam pavyko išsivežti iš Bario. Rhoadsą labai džiugino Alexanderio rezultatai, nes jie buvo tokie patys, kokie gauti per ankstesnį eksperimentą Amerikos Jeilio universitete, kuriame gydytojai suleido cheminės medžiagos vėžiu sergančiam pacientui, tikėdamiesi, kad šios medžiagos nužudys vėžines ląsteles.
Gydymas jau buvo vadinamas „kemoterapeutikum“, chemoterapija, o jo teoriją maždaug prieš 50 metų suformulavo vokiečių mokslininkas Paulas Ehrlichas. Kadangi vėžys buvo viena didžiausių medicinos mokslo paslapčių, mokslininkai buvo pasirengę išbandyti net labai toksiškas medžiagas kovojant su šia mirtina liga, o ir daugelis vėžiu sergančių ligonių mielai sutiko būti bandomaisiais triušiais. Viena iš Jeilyje testuotų medžiagų buvo azoto garstyčių dujos, vadinamos HN2, tam tikra garstyčių dujų atmaina. Gydymas buvo daug žadantis, nes ligonio vėžiniai navikai sumažėjo.
Chemoterapija vis dar tebebuvo eksperimentinis gydymo būdas, tačiau gavęs Alexanderio ataskaitą, Rhoadsas turėjo šimtus įrodymų, kad garstyčių dujos lėtina ląstelių dalijimąsi. Taigi, Rhoadsas tikėjosi, kad tokie vaistai kaip HN2 galės išgydyti vėžį.
Keletą mėnesių Rhoadsas skaitė pranešimus JAV medicinos konferencijose ir kalbėjosi su garsiausiais šalies verslininkais. Jis visada akcentavo tą patį dalyką: „Vėžys yra didžiausias mūsų priešas“. Savo kalbose gydytojas nuolat pabrėždavo, kad 12 mln. amerikiečių kasmet miršta nuo vėžio, nes yra negydomi.
Pasitelkęs savo iškalbą ir Alexanderio rezultatus, jis paskatino automobilių bendrovę „General Motors“ paaukoti 4 milijonus JAV dolerių vėžio tyrimų centrui, kuriame dirbo geriausi JAV fizikos, biologijos ir chemijos mokslininkai. Centro tikslas buvo intensyviai atlikti tyrimus, susijusius su chemoterapija, ir „būti priešakinėse gretose“ kovoje su vėžiu.
Knyga nutraukia tylą
Vieną 1945 m. rugpjūčio dieną buvo pristatyti Sloano ir Ketteringo vėžio tyrimų instituto planai, o dar po metų Rhoadsas pristatė savo „cheminį įrankį“, kaip jis pats jį vadino. Buvo manoma, kad HN2 injekcijos išgydys vėžiu sergančius ligonius. Rhoadsas pasiūlė Alexanderiui savo padėjėjo pareigas – tai buvo svaiginantis karjeros šuolis jaunam, nežinomam karo lauko gydytojui.
Nepaisydamas karališkų sąlygų ir visiškos laisvės tyrinėti „įdomias garstyčių dujas“, kaip mėgdavo sakyti Rhoadsas, ir galbūt sukurti sensacingą vaistą nuo vėžio, Alexanderis atsisakė pasiūlymo. Jaunas gydytojas buvo ką tik tapęs tėčiu, todėl šeimyninis gyvenimas pasirodė svarbesnis. Be to, karas buvo pasibaigęs, o Alexanderis buvo pažadėjęs tėvui perimti šeimos kliniką Naujajame Džersyje – šio pažado jis neketino laužyti.
1948 m. balandžio 16 d. Sloano ir Ketteringo institutas atvėrė duris pirmiesiems vėžiu sergantiems ligoniams ir pradėjo chemoterapinį gydymą. Rhoadso gydymas pasirodė daug žadantis: nuo HN2 vėžiniai navikai mažėjo, nors daugelis ligonių mirdavo nuo gydymo.
Stewarto Alexanderio ataskaita iš Bario tapo viešai prieinama JAV archyvuose tik 1959 m. Ją aptiko buvęs naikintuvo pilotas Glennas B. Infieldas, kai pasiryžo surasti ir apklausti kuo daugiau nuodų katastrofą išgyvenusių žmonių. Jūrininkams ir ligoninių darbuotojams karinė cenzūra draudė laiškuose minėti tragediją, o XX a. 7-ame dešimtmetyje daugelis sutiko pasikalbėti su Infieldu. 1971 m. buvo išleista knyga „Disaster at Bari“ („Nelaimė Baryje“), kurioje visuomenė pirmą kartą perskaitė apie šią katastrofą, nors daugelį metų buvo stengiamasi ją nuslėpti.
Šiais laikais niekas nežino, kiek mieste žuvo jūreivių ir civilių, tačiau spėjama, kad būta apie 2 tūkst. aukų. Slaugytojai Gwladys Rees skaudžiausia buvo tai, kad ligoninės personalui buvo draudžiama ligonių artimiesiems pasakoti, kas jiems nutiko. „Jautėmės išduoti“, – vėliau su kartėliu prisiminė slaugytoja.
Tačiau 1943 m. gruodžio 2 d. tragedija netiesiogiai padėjo išgelbėti milijonus gyvybių visame pasaulyje. Stewarto Alexanderio dėka gydytojai sužinojo, kad mirtinai pavojingos nuodingos dujos gali būti naudojamos kovojant su vėžiu.
Chemoterapija naikina segančias ir sveikas ląsteles
Gydytojai vėžines ląsteles gali sunaikinti cheminiais preparatais, tačiau chemoterapija paveikia ir sveikas ląsteles bei alina ligonio organizmą. Dažnai gydymas chemoterapija primena lenktynes, kuriose neaišku, ką vaistai įveiks pirma: vėžines ar sveikas ląsteles.
Pirmieji sistemingi eksperimentai su chemoterapija buvo atliekami XX a. 5-o dešimtmečio pradžioje, kai amerikiečių gydytojai išsiaiškino, kad vėžio ląstelės dalijasi daug greičiau nei normalios ląstelės ir dalijasi nekontroliuojamai, todėl nuodai, naikinantys naujas ląsteles, labiau paveikia vėžines ląsteles nei sveikas. Ankstyvųjų tyrimų metu limfmazgių vėžiu sergantiems žmonėms buvo leidžiamos azoto ir garstyčių dujos, skystas garstyčių dujų variantas, naudojant lašinę arba švirkštą.
Rezultatai buvo daug žadantys, tačiau vaistai veikė ir kitas ląsteles, kurios natūraliai dažnai dalijasi, pavyzdžiui, kaulų čiulpus, kurie gamina kraujo ląsteles, plaukų ir virškinimo sistemos ląsteles. Vis dėlto gydytojai toliau dirbo ieškodami geriausių cheminių medžiagų derinių.
Nuo apkasų iki ligoninės laboratorijos
Per I pasaulinį karą nuo nuodingųjų dujų žuvo apie 20 tūkst. karių. Gydytojams ieškant kuo neutralizuoti šį teroristinį ginklą buvo sukurta chemoterapija.
1891 m. Chemoterapija išbandoma pirmą kartą Vokiečių chemikas Paulas Ehrlichas dviem maliarija sergantiems ligoniams suleidžia cheminių medžiagų. Gydytojas tikisi, kad vaistai sunaikins maliarijos parazitus. Po 8–10 dienų abu ligoniai pasijunta daug geriau. Ehrlichas šį metodą vadina chemoterapija – cheminiu gydymu nuo ligų.
1917 m. Kareiviai užduso Vokiečiai pirmą kartą garstyčių dujas panaudoja per mūšį netoli Belgijos miesto Ipro. Norėdami ištirti naujojo ginklo poveikį, prancūzų ir britų karo gydytojai atlieka mirusiųjų skrodimą. Daugeliui nunuodytų karių sumažėjo limfinis audinys ir rasta neįprastai mažai baltųjų kraujo kūnelių.
1942 m. Pirmasis bandymas su žmogumi JAV Jeilio universiteto mokslininkai, gydytojai Alfredas Gilmanas ir Louisas Goodmanas, išbando garstyčių dujas su 47 metų nepagydomai vėžiu sergančiu lenkų emigrantu. Ligoniui, vadinamam J. D., trumpam pagerėja, tačiau jis miršta po 45 dienų nuo limfomos.
1949 m. Patvirtintas pirmasis chemoterapinis gydymas Stewartas Alexanderis pateikia ataskaitą ir pradedami chemoterapijos tyrimai. JAV sveikatos priežiūros institucijos oficialiai patvirtina, kad chemoterapija gali būti naudojama vėžio gydymui. Viena iš pirmųjų gydymui panaudotų medžiagų yra chlormetinas „Mustargen“, tam tikras azoto iprito variantas.
1958 m. Kombinuoti vaistai gelbsti vaikus Sušvirkštus kelių cheminių medžiagų mišinį vėžiu sergantiems ligoniams, gauti daug žadantys rezultatai. Šie vaistai veiksmingai gydo leukemija sergančius vaikus ir suaugusiuosius. Kai kuriais atvejais vėžys visiškai išgydomas. Sėkmė paskatina gydytojus ieškoti geriausių mišinių vėžiui gydyti.
1982 m. Gydymas hormonais populiarėja Įrodyta, kad antihormonai veiksmingai gydo krūties ir prostatos vėžiu sergančius žmones. Slopinant lytinių hormonų išsiskyrimą, krūtyje esančios vėžinės ląstelės nestimuliuojamos, dėl to miršta.
1999 m. Kamieninės ląstelės – naujasis ginklas Mokslininkai pastebi, kad kamieninės ląstelės gali būti naudojamos neigiamam chemoterapijos poveikiui neutralizuoti. Kamieninės ląstelės paimamos iš ligonio kaulų čiulpų ir po gydymo grąžinamos į organizmą. Jos skatina kraujo gamybą ir padeda atkurti imuninę sistemą, kuri buvo sunaikinta gydant.
2019 m. Imuninė sistema šaukiama į kovą Vėžys „išjungia“ organizmo imunines ląsteles, todėl jos snaudžia, o ne kovoja su vėžinėmis ląstelėmis. Gydytojai atrado būdą, kaip, pasitelkus tam tikrus neurotransmiterius, pažadinti imunines ląsteles. Medžiagos suleidžiamos ten, kur rasta vėžinių ląstelių, pavyzdžiui, į apgamą.
Nuodingų dujų tebėra jūros dugne
Adrijos jūros dugne prie Bario vis dar tebeguli garstyčių dujų bombų. 1999 m. miesto universiteto mokslininkai, gydytojai Giorgio Assennato ir Donato Sivo, pranešė, kad 1946–1999 m. į žvejų tinklus pateko šimtai sveikų arba apirusių bombų.
Dažnai bombos sprogsta išplaukusios į paviršių, nes dujos yra neveiksmingos šaltame jūros dugne, o pakilus į šiltą orą įvyksta cheminė reakcija. 239 atvejais nuodingos medžiagos taip sunkiai pažeidė odą ir akis, kad žvejus teko hospitalizuoti. Taip pat yra ne vienas atvejis, kai italų žvejai susirgo lėtinėmis plaučių ligomis ar vėžiu po sąlyčio su garstyčių dujomis.
Keli ligoniai tvirtino žvejoję net ne Baryje, o Brindizio pakrantėje, esančioje daugiau nei už 100 km.
JAV kariuomenė nesiėmė neutralizuoti 2 tūkst. garstyčių dujų bombų, kurios atsidūrė uoste po Bario bombardavimo.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
