Anglijoje medikai prognozavo, kad dėl smegenų patirto deguonies trūkumo jis gali likti vegetatyvinės būsenos, tačiau dabar kasdien, apsuptas jį mylinčių žmonių, Lukas mokosi vis ko nors naujo.
Jonavos rajone įsikūrusi Irena Jankauskienė – ne tik ketverių Lukučio močiutė, bet ir globėja, net išgyvenusi skaudžiausius likimo smūgius neprarandanti stiprybės. Nenuostabu, kad toks ir Lukas – močiutė šypteli, jog jis turi iš ko mokytis.
Vis dėlto likimas smūgių nepagailėjo nei jai, nei anūkui. Netekčių skausmas, nežinomybės nerimas – visa tai Irenai pažįstama iki kaulų smegenų, bet moteris nedvejodama sako negalinti pasiduoti ar nuleisti rankų, nes turi išpildyti savo didžiausią gyvenimo tikslą – kad Lukutis būtų stiprus ir sveikas.
Sustojus mamos širdžiai, medikai gelbėjo naujagimį
Nusikelkime į šios istorijos pradžią. Diena, kai Anglijoje gyvenusi dukra Virginija pranešė apie nėštumą, įsirėžusi į mamos atmintį visam gyvenimui – džiaugsmo emocijos tiesiog sproginėjo viduje. Po dviejų persileidimų pranešti šios žinios dukra neskubėjo – pasakė įpusėjus laukimui.
Nėštumas buvo sklandus, be jokių komplikacijų. Kaip dukra jaučiasi, mama žinojo kasdien – turėjo ritualą 7 valandą Lietuvos laiku susiskambinti ir kartu gerti kavą, kad ir per atstumą.
Medikai iš anksto buvo pasakę, kad bus daromas Cezario pjūvis, tačiau atėjus gimdymo dienai jų nuomonė pasikeitė – nuspręsta, kad dukra sveika ir gali pagimdyti pati.
Sausio 13-ąją gimdyvė buvo paguldyta į ligoninę, o Irena su sūnumi dar tą pačią dieną Kaune pasidarė COVID-19 testus, kurie buvo būtini dėl pandemijos ir karantino ribojimų, o kitą dieną, gavę atsakymus, patraukė Anglijos link.
Vos išvažiavus iš Ragožių Irena sulaukė dukros partnerio skambučio, kad „su Virginija kažkas blogai“. Tąkart ji nuramino žentą, kad nesijaudintų – jos dukra stipri, viską atlaikys, viskas bus gerai. Tačiau vos privažiavus Varšuvą, prieš 1 valandą nakties, pasiekė tragiška žinia:
„Viskas įvyko, visa ta nelaimė, po antro karto suleidimo skatinamųjų vaistų – jai sustojo širdelė. Gydytojai iš pradžių galvojo, kad ji nualpo – tiktai paskui susigriebė, kad jos širdelė nebeplaka, o Lukutis dar buvo viduje.“
15 minučių – maždaug tiek laiko užtruko, kol medikai atskubėjo gelbėti Luką. Tačiau net Irenai su sūnumi pasiekus Angliją, niekas nežinojo, kas jo laukia – kad mažylis gyvens, jiems buvo pranešta tik trečią parą: 72 valandas jam buvo aušinamos smegenys, kovojama už jo gyvybę.
Kaip pasakojo Lukutį prižiūrinti Kauno klinikų gydytoja neurologė Milda Dambrauskienė, iš medicininės dokumentacijos Lietuvos medikai žino nedaug, tačiau gimęs jis pagal APGAR skalę buvo įvertintas vos 0–3 balais, kai įprastai sveikas gimęs vaikas įvertinamas daugiau nei 7 balais.
„Jeigu balai yra 0, akivaizdu, kad jį reikia gaivinti ir labai intensyviai taikyti visas priemones, kad vaiką sugrąžintum į šį pasaulį. Jam, kiek mes žinome, buvo taikyta terapinė hipotermija – tai yra šaldymas.
Taip sumažinama kūno temperatūra, kad smegenims reikėtų kuo mažiau tuo metu medžiagų, kad jos galėtų sveikti, gyti po patirto streso ir, jeigu įmanoma, atsigautų su minimaliais nuostoliais, kad neurologinis pažeidimas būtų kuo įmanoma mažesnis“, – aiškino gydytoja.
Ji pridūrė, kad dabar, atliekant MRT tyrimus, matyti, jog smegenys nėra ypač pažeistos – tai rodo, kad pirmieji žingsniai Anglijoje buvo padaryti profesionaliai ir tinkamai.
Priėjusi prie dukros urnos davė pažadą
Po trijų parų Luką leista aplankyti tėčiui, praėjus 10 dienų karantinavimosi – ir Irenai su sūnumi, kai Lukas jau buvo perkeltas į tos pačios ligoninės, kurioje gimė, reanimaciją. Ji iki šiandien prisimena, kaip imdavo jį dar visai mažą iš inkubatoriaus ant rankų – visą apkarstytą laidais ir šlangutėmis, palaikiusiomis jo gyvybines funkcijas.
„Dar septynias dienas buvome toje klinikoje – visas dienas mane įleido, mokė maitinti per zondą, bet paskui su gydytojais susitarėm, kad išleis tada, kada mes išmoksim valgyti patys“, – pasakoja Irena.
Dienos nuo ryto iki vakaro buvo praleistos reanimacijoje – sūpuojant mažylį ant rankų, jam niūniuojant ir bandant išmokyti valgyti. Už šį pasiekimą Irena visą gyvenimą liks dėkinga indų kilmės slaugytojai, kuriai, kaip svarsto, pagailo jos: „Nežinau, ką ta mergina darė, bet iš ryto aš atvažiavau ir radau Luką be zondo – ką ji per naktį darė, kaip... Bet jau ryte jis valgė per soskutę iš buteliuko.“
Dar kelios dienos – ir Lukas pagaliau pirmą kartą parvyko į namus Anglijoje. Tą pačią dieną į namus buvo pristatyta ir urna su Virginijos pelenais. Tądien Irena davė pažadą dukrai.
„Laikydama Lukutį ant rankų, priėjusi prie urnos, pasakiau: „Dukryte, tu nepergyvenk, tavo Lukutį aš užauginsiu tikru vyru“, – atvirauja I. Jankauskienė.
Iki berniukui suėjo metai ir aštuoni mėnesiai, jis augo Anglijoje – Irena vis grįždavo į Lietuvą ir po mėnesio vėl sugrįždavo atgal padėti Lukučio tėčiui jį auginti. Kai Lukui nebuvo nė dviejų metukų, šeima sugrįžo gyventi į tėvynę. Keturmečio tėtis iki šiol dirba ir gyvena ten, tačiau palaiko šiltą ryšį – susiskambina, bendrauja, o grįžęs į Lietuvą visada aplanko.
Po dukros netekties ir nerimo dėl anūko – dar viena skaudi netektis
Kol kas Irena – laikina Luko globėja, tačiau jau greitu metu turėtų tapti nuolatine. O pats Lukas sako turintis du tėčius – biologinį tėtį ir tėtį Vilių, savo krikšto tėtį, Irenos sūnų. Itin gražų ryšį berniukas turėjo su seneliu: kiekvieno vakaro ritualas buvo pagulėjus lovoje eiti pas senelį prašyti, kad šis sušildytų kojas. Visad, seneliui vaikštant po sodą ir renkant obuolius, Lukas eidavo kartu įsikabinęs į ranką.
Šių metų rugpjūčio 17 dieną senelis išėjo. Kol kas Irenai patarta Lukui to nesakyti – kartu jie dar nelankė ir jo kapo, bet ta diena ateis. Lukui sunku lankyti ir mamytės kapą: pirmą kartą su šeima aplankęs jį, pradėjo verkti iš visos širdies. Po kurio laiko atvažiavus antrą kartą – vėl tas pats. O kitą kartą Lukas pasakė, kad liks automobilyje su seneliu, ir paprašė: „Močiute, apkabink mamą.“
„O senelis su ta netektim taip ir nesusitaikė... Jis kiekvieną dieną važiuodavo į kapines tuos keturis metus iki savo mirties“, – trumpai prideda moteris.
Emociškai Lukas labiausiai prisirišęs prie močiutės. Stebėdamas jos veiksmus, juos kopijuoja – šešių su puse mėnesių jis dar nemokėjo ropoti ar šliaužioti, todėl Irena namuose šliaužiojo ir ropojo pati – taip išmokė šliaužti iki žaislų, kad stiprėtų raumenys. Žiūrėdamas, ką daro močiutė, visa tai atkartoja pats.
Močiutė su anūku visko mokosi kartu
Anglijoje medikai sakė, kad Lukas 50 procentų valdys rankas ir kojas, o kitus 50 procentų bus vegetacinės būklės. Dėl smegenų patirto deguonies trūkumo jam diagnozuotas nepatikslintas cerebrinis paralyžius, judesio koordinacijos sutrikimas. Jo rankos ir kojos silpnesnės, bet jis eina, valgo, moka nusirengti apatinę drabužių dalį – viršutinės dar nepavyksta dėl silpnų rankyčių.
Su Luku nuo pat jo sugrįžimo į Lietuvą dirbanti kineziterapeutė Jūratė Kacevičienė sako, kad nuolatiniai, nepertraukiami užsiėmimai jam būtini – tik taip gali pasiekti rezultatų. Ir jų siekia kasdien – mažais, lėtais žingsneliais, bet tik į priekį.
Dar viena Luko diagnozė – vaikystės autizmas, taip pat ir raidos sutrikimas. Dvejų metų berniukas dar nekalbėjo, bet močiutė fone per „YouTube“ paleisdavo abėcėlę, kol lavindavo pirštelius – taip Lukas išmoko anglų ir lietuvių abėcėles, paraidžiui tarti žodžius. Kai močiutė pradėjo leisti „Mokomės skaityti“, jis greitai išmoko ir tai, o tada ėmė ir kalbėti.
Irena šypteli – abu su Luku visko mokosi kartu, kad berniukas viską įsisavintų, o ką įsisavina – to jau nebeišimsi. O kai mato, kaip anūkas paneigia visas medikų prognozes, paklausta, kas sunkiausia jai pačiai, nė nesvarstydama atsako:
„Man niekas nesunku. Dėl jo, dėl vaiko – niekas. Aš galiu visas jėgas atiduoti, kad tik jam būtų gerai. <...> Aš noriu pasiekti savo gyvenimo tikslo – kad Lukutis būtų stiprus ir sveikas. Čia mano gyvenimo kredo.“
Kad Lukas stiprėtų, būtinas darbas su specialistais
Kad Lukas visapusiškai tvirtėtų, visa savaitė pilna įvairiausių veiklų ir apsilankymų pas specialistus. Viskas sustyguota taip, kad jis nepervargtų, bet visur būtų apsilankyta.
Keturis kartus per savaitę vyksta užsiėmimai darželyje – jie skirti dėl nustatytų didelių poreikių. Močiutė pasidžiaugia, kad Lukui darželyje patinka, o ir atėjęs nuo pirmųjų dienų jis nebijojo kitų vaikų. Nors pirmuosius dvejus metus nematė kitų vaikų, sugrįžus į Lietuvą namuose šalia visada buvo dvi mažos mergaitės – kitos Irenos anūkytės.
Be to, kiekvieną rytą prieš darželį močiutė su anūku turi savo rutiną: atsikėlusį močiutė nuneša į vonios kambarį nusiprausti, tada parneša į miegamojo lovą, kur daro mankštelę, kad išjudintų rankas ir kojas. Tada – pusryčiai ir kiti dienos darbai. Irena pasidžiaugia reikšmingu pasiekimu:
„Šiemet nuo rugsėjo man nebereikia jo nešti laiptais – visą laiką nešiojau į viršų, antrą aukštą, į darželį, ir nuo mašinos iki darželio, nes jam buvo sunkus atstumas, o dabar jau nueinam.“
Antradienis po darželio – baseino diena, trečiadienis – anglų kalbos ir apsilankymų žaidimų aikštelėse diena, kai Lukas laipioja, supasi, leidžiasi nuo čiuožyklų ir būna tarp įvairaus amžiaus vaikų.
Ketvirtadienis – diena be darželio, nes laukia masažai ir kineziterapija, taip pat Lukas keliauja į Meno mokyklą, kur užsiima dainavimu ir daile. Penktadienio vakarai leidžiami centre „Nepatogus vaikas“, kur lavinama sensorika, o smėlio ir kitų priemonių pagalba specialistai moko sukoncentruoti dėmesį, kas vis dar kelia iššūkių.
Per mėnesį Irena, vežiodama anūkėlį į skirtingas veiklas, nuvažiuoja tūkstantį kilometrų. Pati nesupranta, kaip – atrodo, važiuoja tik Ragožiai–Jonava–Ragožiai. Nors Lietuvoje jie išnaudoja visas valstybės suteikiamas paslaugas ir gydymo galimybes, per mėnesį įvairioms veikloms vis tiek tenka išleisti apie 800 eurų. Per metus – apie 10 tūkst. eurų.
Šeima bando išsitekti iš gaunamų išmokų, finansiškai padeda ir giminės, bet Irena sako suprantanti, kad pinigų reikės dar ne metams ir ne dvejiems, kol pasieks tikslą – sustiprėti ir sveikti. Lukui ir toliau reikės ergoterapeutų, kineziterapeutų pagalbos, užsiėmimų baseine, priemonių smulkiosios motorikos ugdymui. Visa tai kainuoja didelius pinigus, bet šią naštą galime palengvinti surėmę pečius.
Prisidėti prie „Išsipildymo akcijos“ gali kiekvienas.
Skambinti ar rašyti trumpąsias SMS žinutes ir paaukoti galite šiais numeriais: 1891 – 5 EUR, 1892 – 10 EUR.
Norintiems paaukoti daugiau: www.issipildymoakcija.lt
„Išsipildymo akcija“ bendradarbiauja su telekomunikacijų operatoriumi TCG, operatoriais Bitė, Tele2 ir Telia, internetine mokėjimų platforma Perlas Go.
Visa paaukota suma keliauja į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą – akcijos partneriai netaiko jokių kitų mokesčių.
„Išsipildymo akcijos“ skaidrumu rūpinasi audito įmonė Grant Thornton Baltic.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
