10 mazgų per valandą greičiu „S/S Norge“ skrodžia Atlantą. 105 metrų ilgio garlaivis plukdo į Ameriką 727 emigrantus. 1904 m. birželio 28 d., 7:45 val. ryto, „Norge“ korpusas netikėtai pradeda smarkiai drebėti. Laivas yra už 400 km į vakarus nuo Škotijos. Keleiviai ir 68 įgulos nariai sustingsta iš siaubo.
„Kas čia buvo?“ – klausia kapitonas Gundelis savo pirmojo vairininko.
Apatiniame laivo denyje rodos, kad į korpusą trinasi sunkios geležinės grandinės, o laivo priekyje kajutėse miegoję keleiviai išmetami iš gultų ir netrukus ima sunktis vanduo.
Kapitonas Gundelis dar nežino, kad „Norge“ atsitrenkė į povandeninį rifą ir laivas yra pasmerktas. Jis duoda įsakymą apsisukti ir tikisi pavyti anglų tralerį, kurį praplaukė anksčiau ryte. Tačiau į „Norge“ sunkiasi tiek daug vandens, kad plano netrukus tenka atsisakyti.
„Pirmiausia moterys ir vaikai – vyrai šalin!“ – šaukia Gundelis nuo tiltelio, kai įgula pradeda leisti gelbėjimosi valtis į vandenį.
Jūreiviams įsakyta išmesti viską, kas plūduriuoja, už borto, nes kapitonas žino, kad aštuoniose laivo gelbėjimo valtyse tilps tik dalis keleivių. Jūreiviams mėtant gultus ir stalviršius į jūrą, pasigirsta išsigandusių keleivių riksmai.
Vilkėdami tik apatiniais, jie veržiasi iš kajučių į denį. Vieną iš gelbėjimosi valčių leidžiant į vandenį, grupė Rusijos žydų kalba maldą. Banga valtį pagauna ir trinkteli į laivo korpusą.
Valtyje buvusios moterys ir vaikai atsiduria jūroje ir pradingsta bangose. Nelaimę matę žmonės išsigąsta. Jie svarsto, kad galbūt saugiau likti laive, bet deniui vis labiau svyrant, žmonės, kad ir nelabai noriai, ima lipti į gelbėjimosi valtis.
Motinos meta vaikus už borto
Panikuojantys keleiviai pateko į baisiausią ligtol avariją Šiaurės Atlanto vandenyne. Vėliau paaiškėjo, kad šioje laivo katastrofoje išgyvenimo galimybės buvo gerokai menkesnės nei prabangiame laineryje „Titanic“, kuris sudužo po aštuonerių metų.
1904 m. birželio 22 d. „Norge“ savo lemtingą kelionę pradėjo Kopenhagos uoste. Laivas priklausė Jungtinei garlaivių bendrovei, kuri plukdė emigrantus iš Šiaurės šalių į JAV.
Dažnai pirmiausia į Ameriką išplaukdavo vyrai, padirbėję, sutaupę kiek pinigų ir įsikūrę, jie pasikviesdavo ir gimtinėje likusią šeimą. Tad šiandien apie 200 vaikų kartu su motinomis įlipo į „Norge“ Kopenhagoje, Osle ir Kristiansande ir laivas pajudėjo į šiaurę link Škotijos.
Virš Šiaurės Atlanto tvyrojo tirštas rūkas ir kapitonas Gundelis prarado orientaciją. Laivas nuklydo per arti povandeninio rifo ir buvo pažeistas „Norge“ korpusas. Įgulai leidžiant gelbėjimosi valtis į vandenį, denyje viešpatavo chaosas.
„Vyrai ir moterys šoko į vandenyną. Kiti kaip pašėlę draskėsi, kad tik galėtų įsitverti gelbėjimosi diržų. Aš savo žmoną ir penkis vaikus nuvedžiau prie liuko ir liepiau jiems nejudėti iš vietos, kol negrįšiu. Kai pamačiau, kad valtys nuleidžiamos į vandenį, grįžau pasiimti savo šeimos, bet ji buvo dingusi“, – prisiminė vienas iš išgyvenusiųjų.
Praėjus 20 minučių po avarijos, ant tiltelio stovintis kapitonas Gundelis galėjo tik stebėti, kaip „Norge“ skęsta. Laivui vis labiau grimztant, panikos apimtos motinos ėmė mesti savo vaikus už borto, beviltiškai tikėdamosi, kad jie atsidurs vienoje iš gelbėjimosi valčių.
Šaltas Atlanto vanduo pasiekė iki raudonumo įkaitusius laivo katilus ir juos susprogdino. Žmonės, bagažas ir denio lentos buvo nuplauti nuo borto.
„Buvo baisu žiūrėti į už savo gyvybes kovojančius keleivius ir klausyti jų baisių riksmų. Jūroje buvo daugybė vyrų, moterų ir vaikų, jie visomis išgalėmis stengėsi įkvėpti oro, bet duso vandenyje“, – prisiminė vienas laimingųjų, patekusių į valtį.
Iš 795 laive buvusių žmonių mažiau nei 200 gavo vietą vienoje iš šešių gelbėjimosi valčių, kurios buvo nuleistos į vandenį. Viena gelbėjimosi valtis buvo sudaužyta bandant ją nuleisti, o aštuntoji „Norge“ gelbėjimosi valtis taip ir nebuvo paruošta iki laivui atsitrenkiant į rifus.
Tik keli keleiviai mokėjo plaukti, dauguma atsidūrę vandeny iškart nuskendo. Bet net ir gelbėjimosi valtyse tikimybė išgyventi buvo maža. Keleiviai sėdėjo šlapi ir šalo, o kadangi laive „Norge“ nebuvo belaidžio telegrafo, kuris buvo tik neseniai išrastas, nebuvo galima pasiųsti pavojaus signalo kitiems toje vietovėje buvusiems laivams.
Tik po 10 dienų susirūpinta, kodėl laivas taip ir nepasiekė Niujorko.
Berniukas laidojamas jūroje
Staiga iš vandens išniro Gundelio galva. Laivui grimztant į dugną, kapitonas liko gyvas vandens masėse ir kartu su vienu iš savo padėjėjų išplaukė į vandens paviršių. Gundelis plaukė į didžiausią gelbėjimosi valtį, kurioje telpa 48 žmonės. Joje jau buvo 70, keliems iš jų teko stovėti.
Panikos apimti keleiviai puolė kapitoną irklais, baimindamiesi, kad dėl jo ir iš paskos plaukiančio jo padėjėjo svorio valtis apvirs. Gundelis bandė juos nuraminti: „Aš juk galiu būti jums naudingas, jei tikitės pasiekti sausumą.“
Truputį pasvarsčius, jam ir jo pavaldiniui buvo leista įlipti. Valtyje beveik nebuvo maisto atsargų, kapitonas nedelsdamas ėmė normuoti vandenį – tik ryte ir vakare visiems buvo leidžiama sušlapinti savo nosinę gėlame vandenyje iš valties statinės.
Pirmosiomis dienomis nelaimės ištiktieji matė keletą garlaivių, tačiau jie buvo per toli, kad pastebėtų gelbėjimosi valtis. Per šias dienas mirė keli išgyvenusieji laivo „Norge“ katastrofą.
Šaltis, jį pakeitusi ryški saulė ir begalinis troškulys ypač skaudžiai paveikė mažuosius. Po keturių su puse paros gelbėjimosi valtyje ant savo tėvų rankų mirė aštuonerių metų berniukas iš Norvegijos.
Daugelis verkė, o kapitonas Gundelis kuo švelniau paaiškino, kad geriausia laidoti jūroje – ypač atsižvelgiant į nusilpusią valtyje esančių žmonių sveikatą. Tėvas nusileido ir leido kapitonui sukalbėti paskutinę maldą prieš nuleidžiant kūną į jūrą.
Kitose valtyse ėjosi ne ką geriau. Sara Pruzanski, kurios vyras laukė jos ir vaikų Amerikoje, desperatiškai žvalgėsi į priekį. Išsekę ir nusilpę keturi jos vaikai nebeverkė, o tiesiog apatiškai žiūrėjo į horizontą, tikėdamiesi pamatyti laivą.
Tos pačios valties gale sėdėjo norvegas Jørgenas Hansenas. Senas jūreivis buvo vienintelis valtyje, turintis patirties jūroje. Vieną dieną vandens paviršiuje jis pastebėjo plūduriuojantį negyvą paukštį. Hansenas jį ištraukė, nupjovė galvą ir padavė ponios Pruzanski vaikams išgerti kraują.
Tada paukštį supjaustė mažais gabalėliais, kad moterys, vaikai ir keli vyrai turėtų ką pakramtyti. Dvėseliena smirdėjo, bet Sara Pruzanski buvo labai dėkinga už tai.
Išgyvenusiųjų oda netrukus ėmė eižėti nuo saulės ir druskos. Kadangi nebuvo, kaip pajudėti, kojos ištino, o iš troškulio kai kurie gėrė savo šlapimą, kuris sulig kiekviena diena darėsi vis toksiškesnis.
Kiti neatsispyrė pagundai ir gėrė jūros vandenį. Apsinuodijęs druska vienas paauglys staiga atsistojo ir pareiškė eisiąs namo į Norvegiją. Jis didele jėga krito į vandenį, laimei, kiti suspėjo jį išgelbėti.
Sara Pruzanski sustingo iš siaubo, kai pastebėjo, kad jos aštuonerių metų sūnus sėdi visiškai ramiai, berniukas nebekvėpavo. Žmonės buvo tokie išbadėję, kad keli laive buvę vyrai net ėmė svarstyti, ar reikėtų berniuką slapčia suvalgyti, ar išmesti kūną už borto.
Laivybos bendrovė nusipirko tylą už 50 kronų
Praėjus šešioms dienoms po laivo katastrofos, britų traleris nutempė vieną iš „Norge“ gelbėjimosi valčių su 27 išgyvenusiais į Grimsbio uostą. Traleris žvejojo menkes prie Rokalio, į vakarus nuo Škotijos, ir pastebėjo gelbėjimosi valtį su 27 žmonėmis. Iš Grimsbio telegrama apie nelaimę buvo nusiųsta į Kopenhagą, čia buvo paskelbtas gedulas ir nuleistos vėliavos.
Danijos Jungtinės garlaivių bendrovės direktorius Jacobas Brandtas visiems savo darbuotojams prisakė laikyti liežuvį už dantų ir apie nelaimę nekalbėti.
Laivybos bendrovė visais įmanomais būdais siekė išvengti atsakomybės, todėl direktorius nedelsdamas išsiuntė vieną iš bendrovės agentų į Angliją, kad šis pasiūlytų išgyvenusiems žmonėms po 50 kronų už prarastą bagažą ir nemokamą bilietą į Niujorką. Mainais jie turėjo pasirašyti ant popieriaus lapo su žodžiais: „Atsisakome bet kokių pretenzijų, susijusių su „Norge“ laivo katastrofa“.
Po dviejų dienų žurnalistai ir smalsuoliai rinkosi į Kopenhagos centrinę stotį. Traukiniu atvyko vienas iš išgyvenusių jūreivių, kuris turėjo būti apklaustas Jūrų ir komercijos teisme. Tačiau jis nespėjo nei apkabinti savo sužadėtinės, nei pasikalbėti su spauda, nes du plačiapečiai vyrai iš Jungtinės garlaivių bendrovės skubiai jį nusivedė šalin.
„Jei nežinotum, kas vyksta, galėtum pamanyti, kad tai buvo į kalėjimą tempiamas nusikaltėlis“, – pažymėjo vienas iš žurnalistų.
Maldos neišklausomos
Už 1,5 tūkst. km į šiaurės vakarus nuo įvykio vietos į nedidelio Stornovėjaus miestelio Hebriduose uostą plūdo gyventojai. Vienas po kito į krantą atplaukė du laivai ir iš jų buvo iškelti paskutiniai gyvi likę „Norge“ keleiviai ir įgulos nariai – tarp jų buvo Sara Pruzanski, kapitonas Gundelis ir populiarus norvegų poetas Hermanas Wildenvey (1885–1959 m.).
Buvo praėjusios aštuonios dienos nuo keleivinio garlaivio avarijos, žmonės jautė baisias kančias. Stornovėjaus gyventojai atvėrė savo namų duris ir atvykusius skandinavus pamaitino – tai buvo pirmas jų valgis tą savaitę.
Sunkiausiai nukentėję žmonės buvo paguldyti į nedidelę miestelio ligoninę, kurios gydytojai ir slaugytojai dirbo visą parą.
„Vargu ar galima įsivaizduoti liūdnesnį vaizdą už tą nelaimingą žmonių grupę. Moterys graudžiai raudojo dėl žuvusių vaikų ir kitų artimųjų. Ne vienas iš jų nepajėgė paeiti be pagalbos, bet miestiečiai puolė į pagalbą šiems vargšams, drebantiems žmonėms“, – savo reportaže iš Stornovėjaus rašė žurnalistas.
Sara Pruzanski buvo palydėta į ligoninę, į kurią buvo paguldyta jos išsekusi dukra Rebecca. Mergaitė karščiavo, o gydytojai jaunai mamai pasakė, kad nieko negali padaryti – tik laikas parodys, ar dukra atsigaus. Tačiau vos nusileidus saulei dvylikametės gyvybė užgeso. Vėliau Stornovėjuje mirė dar aštuoni vaikai ir vienas suaugusysis.
Nedaugelis išgyvenusiųjų turėjo laiko susimąstyti apie patirtus baisumus. Kol miestiečiai rinko drabužius nelaimėliams, Jungtinės garlaivių bendrovės agentai skubinosi aplankyti visus, kurie turėjo jėgų kalbėti.
Agentai surinko visų išgyvenusiųjų parašus ir skubiai išvežė juos į Ameriką. Tačiau nepaisant atkaklių pastangų, bendrovė negalėjo nuslėpti, kad žuvo 635 žmonės.
Teismas išteisina laivybos bendrovę
Per teismą Kopenhagoje buvo padaryta išvada, kad „Norge“ laikėsi visų laivybos jūroje taisyklių. Laivas sudužo dėl nelaimingo atsitikimo, todėl šioje byloje niekas nebuvo nubaustas, o laivybos bendrovė ir Danijos vyriausybė pasirūpino, kad nelaimę visi greitai užmirštų.
Iki laivo „Titanic“ nelaimės, kuri įvyko po aštuonerių metų, vis dar buvo leidžiama plaukioti per Atlantą be gelbėjimo valčių, kuriose tilptų visi laive esantys žmonės. Tik Norvegija po metų pakeitė savo teisės aktus ir pareikalavo gelbėjimosi valčių visiems, tačiau tai tik paskatino Jungtinę garlaivių bendrovę aplenkti Norvegijos uostus.
Skirtingai nei „Titanic“ katastrofoje, tarp laivo „Norge“ keleivių nebuvo milijonierių ir galbūt todėl ši žinia nesulaukė didelio dėmesio už Šiaurės šalių ribų.
Vėliau sudužęs laivas buvo pavadintas „vargšų Titaniku“, nei Danija, nei Norvegija nepastatė paminklų aukoms atminti. Tik vienoje vietoje buvo renkami pinigai paminklui – Hebridų salų mieste Stornovėjuje.
Įdomybės: Šezlongai naudojami vietoj gelbėjimosi valčių
XX a. pradžioje saugumo taisyklės jūroje buvo sukurtos visai ne siekiant išgelbėti keleivių gyvybes.
„S/S Norge“ laive buvo aštuonios gelbėjimo valtys. Į jas visas galėjo sutilpti 251 žmogus, nors laivas galėjo plukdyti daugiau kaip 700 keleivių ir 68 įgulos narius. 1904 m. tokios sąlygos buvo visiškai priimtinos.
Iki 1912 m. nuskęstant „Titanic“ ne keleivių skaičius, o laivo svoris lėmė, kiek gelbėjimosi valčių laivas turėjo gabenti.
Todėl daugiau nei 2,4 tūkst. tonų svėręs laivas „Norge“ privalėjo turėti tik 2–2,5 tūkst. kubinių pėdų gelbėjimo įrangą. Įstatyme netgi buvo nurodyta, kad viskas, kas gali plūduriuoti, laikoma gelbėjimo įranga – nuo gelbėjimo plūdurų iki bet kokių niekur nepritvirtintų medžio dirbinių ar denio kėdžių.
Įstatymu pirmiausia buvo siekiama sumažinti laivybos bendrovių išlaidas. Tačiau oficialiai buvo aiškinama, kad laivo katastrofos toli jūroje vis tiek niekas neišgyvens, nes negalima iškviesti pagalbos. Belaidis telegrafas dar nebuvo plačiai paplitęs.
Buvo manoma, kad „Norge“ gelbėjimosi valtys turėtų būti naudojamos, jei kiti laivai per visišką atsitiktinumą aptiktų skęstantį laivą. Tuomet keleiviai mažomis grupelėmis turėtų būti plukdomi į saugią vietą.
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
