Tokiu požiūriu teisingas klausimas yra, kokius reikalavimus JAV ir jos partneriai, o pirmiausia Ukraina, turėtų kaip bausmę už žiaurią agresiją kelti Rusijai.
Iš tikrųjų džiuginanti pergalė yra greičiausiai sunkiai pasiekiama, bent jau dabar. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sulaukė netikėtos, tvirtos gynybos iš ukrainiečių ir griežtų sankcijų iš netikėtai susivienijusių Vakarų, tačiau kol kas nematyti jo pasitraukimo ženklų. Vietoje to jis stiprina puolimą. Jo kariuomenė vis dažniau taikosi į civilius, ypač didžiuosiuose miestuose. Didėjant mirusiųjų skaičiui, naikinimui ir didesnio konflikto rizikai pirmenybė turi būti teikiama kančių nutraukimui. Tai gali būti pasiekta tik per diplomatinius santykius, kas sukels politines paliaubas.
Pirma, svarbiausias iššūkis yra suderinti paliaubas ir suteikti humanitarinę pagalbą pabėgėliams ir Ukrainoje, ir už jos ribų. Po to reikėtų derėtis dėl karo pabaigos. Paliaubos sukurtų sąlygas našiai diplomatijai, tačiau pokalbiai – tokie, kurie vyksta tarp ukrainiečių ir rusų – turėtų vykti net tada, kai tai atrodo nepasiekiama. Bet kokiu atveju Rusijos kariuomenė okupuos dalį Ukrainos teritorijos: tai gali būti Krymas ir šiaurinės, šiaurės rytų ir rytinės Ukrainos dalys, įskaitant ir žemės, jungiančias Krymą ir Rusiją bei šiaurinę pusiasalio dalį.
Ukraina ir Vakarai turės nuspręsti, kokių kompromisų galima prieiti, kad Putinas sutiktų užbaigti karą ir atitraukti savo pajėgas. Ukrainos demilitarizavimas arba valstybės nustūmimas į Rusijos įtakos sferą, kaip reikalauja Maskva, būtų nepriimtina. Tačiau Kyjivas ir jo partneriai turi apsvarstyti, kiek jie yra pasiruošę atiduoti.
Galutiniame susitarime Kyjivo noras prisijungti prie NATO ir, galbūt, tolimesnė aljanso plėtra į buvusią sovietinę erdvę greičiausiai turės būti atmesta, tačiau Rusijai taip pat teks pripažinti, kad neutrali Ukraina išlaikys glaudžius saugumo ryšius su Vakarais. Susitarime taip pat turi būti numatyti planai Rusijai prisidėti prie Ukrainos atstatymo išlaidų ir referendumai dėl Krymo ir Donbaso „respublikų“ politinės ateities. Vakarai savo ruožtu turi paaiškinti aplinkybes, kuriomis jie yra pasirengę panaikinti sankcijas Rusijai. Nė viena šalis nebus patenkinta visais galutinio susitarimo aspektais. Tačiau be sunkių kompromisų karas gali nesibaigti.
Variantų taikai tarp Rusijos ir Ukrainos nėra
Nėra aiškaus kelio į ankstyvą, lemiamą pergalę prieš Rusiją. JAV ir jų sąjungininkės atmetė tiesioginės karinės intervencijos Ukrainai apginti galimybę, atsižvelgiant į riziką, kad tai gali sukelti branduolinį karą. Į Ukrainą plūstantys vakarietiški ginklai padidins ir taip didelius Rusijos karių bei ginkluotės nuostolius, tačiau V. Putinas, atrodo, yra pasirengęs prisiimti išlaidas, jei to prireiks Ukrainos armijai nuslopinti.
V. Putinas pradėjo šį karą, bet jo nuvertimas nebūtinai jį užbaigtų. Liaudies sukilimas, kuris jį nuverstų, yra mažai tikėtinas; Rusijos valstybė turi didžiulių represijų priemonių ir įrodė norą jomis pasinaudoti. Įvykus perversmui, naujas lyderis galėtų būti labiau linkęs kalbėti, bet vargu ar būtų suinteresuotas pasiduoti, nes kiltų pavojus likti valdžioje. Nėra pagrindo manyti, kad bandymas pakeisti režimą iš išorės duotų teigiamą rezultatą. Pasisakantieji už šį būdą laikosi vieno iš dviejų scenarijų: naujo autokrato, kuris būtų pasirengęs baigti karą be pergalės ar dar geriau, masiniai protestai, kurie galiausiai atvestų į demokratinę Rusiją. Jie nekreipia dėmesio į trečią rezultatą, kurio negalima atmesti: užsitęsusius politinius neramumus ir smurtą, destabilizuojantį branduolinę supervalstybę.
Sankcijų smūgio reikės labai kantriai laukti
Taip pat griežtos baudžiamosios sankcijos karo greitai nebaigs. Istorija rodo, kad sankcijos užima daug laiko, kad paveiktų tikslinės valstybės skaičiavimus, jei tai išvis pavyksta; pagalvokite apie Šiaurės Korėjos pavyzdį. Lyderiai, manantys, kad jų veiksmai yra būtini gyvybiškai svarbiems nacionalinio saugumo tikslams pasiekti, kaip šiandien daro V. Putinas, dažnai įrodė esantys pasirengę mokėti ekonominę kainą.
JAV ir jų sąjungininkės Europoje negali laukti, kol sužinos, kiek laiko Kremlius gali pakelti savo karo išlaidas. Jie sparčiai artėja prie sankcijų, kurias gali taikyti patys nepatirdami ekonominių pasekmių, ribos. Dujų kainos kyla, kaip ir kviečių kaina (tiek Rusija, tiek Ukraina yra pagrindinės eksportuotojos).
Manoma, kad infliacija, kuri ir taip didelė, dar labiau sustiprės, o ekonomikos augimo tempai kris ir tai sukels aštuntojo dešimtmečio stagfliacijos riziką. Per pandemiją prasidėjusį tiekimo grandinių sutrikimą dar labiau paaštrino karas, nes konteinerių laivybos kompanijos susiduria su didesniais draudimo tarifais, o krovininiai orlaiviai, Rusijai nusprendus atsisakyti skrydžių teisių į 36 šalis, priversti naudotis ilgesniais maršrutais.
Pratęsus Rusijos puolimą, žus dar daug nekaltų ukrainiečių ir Ukrainai bus padaryta dar didesnė ekonominė žala, kurią taisyti prireiks metų, galbūt dešimtmečių. Ir tai padidins karo, plintančio už Ukrainos ribų, galimybes, įtraukdamos JAV ir NATO sąjungininkes į ginkluotą konfrontaciją su Rusija.
Maskva jau pareiškė, kad Vakarų ginklus į Ukrainą gabenantys konvojai yra teisėti taikiniai ir sustiprino oro smūgius bei raketų atakas vietose netoli Ukrainos sienos su Lenkija. Reikalavimai sukurti neskraidymo zoną virš Ukrainos arba sugriežtinti sankcijas, siekiant nuversti V. Putino politinę santvarką, kelia pražūtingų nenumatytų pasekmių riziką, nepasiekus norimų rezultatų.
Laikas pradėti derybas: kokie galimi scenarijai
Nors Ukraina ir jos rėmėjai iš Vakarų negali nugalėti Rusijos artimu metu, jie turi svertų siekti derybų. Atkaklus Ukrainos kariuomenės ir neteisėtų pajėgų pasipriešinimas didina Rusijos aukų kiekį, kurios, kartu su blogėjančiomis ekonominėmis sąlygomis Rusijoje ir valdančiojo elito nuogąstavimais dėl gyventojų nepasitenkinimo, gali daryti pakankamą spaudimą V. Putinui, kad jis pradėtų galvoti apie politinį susitarimą.
Ukrainos vadovai savo ruožtu gali būti atviri didelėms nuolaidoms, kad būtų nutrauktos Rusijos užpuolimo sukeltos žmonių kančios ir ekonominė žala. Galutinis taškas abiem šalims įsipareigoti dėl tokio susitarimo, kuris gali nutraukti karą, gali būti tik kelios savaitės.
Tai reiškia, kad dabar atėjo laikas nubrėžti diplomatinio sprendimo kontūrus. Žinoma, ukrainiečiai turi teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis galima nutraukti jų ginkluotą pasipriešinimą Rusijos agresijai. Tačiau derybos neapsiribos tik Ukraina ir Rusija, nes bet koks krizės sprendimas turės išspręsti ne tik Ukrainos geopolitinę orientaciją, bet ir platesnį Maskvos susirūpinimą dėl Europos saugumo architektūros. Šioms diskusijoms Rusija nepriims kito pašnekovo, išskyrus JAV, vienintelę kitą pakankamai karinės galios turinčią šalį, galinčią pakeisti galios balansą žemyne ir veikti kaip galutinio susitarimo garantas.
Svarbiausias klausimas šiose derybose bus NATO plėtra į Rytus, kurį JAV ir jos sąjungininkės iki šiol kategoriškai atsisakė aptarti su Rusija. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas atsisakys savo reikalavimo blokuoti Ukrainos narystę NATO prieš išvesdamas savo karius. Prieš karą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui narystė NATO buvo nederinama. Tačiau pastarieji jo pareiškimai vėl sugrąžino kalbas apie neutralumą. JAV ir jos sąjungininkėms gali tekti apsispręsti, ar jos nori užtrenkti NATO duris kitoms narystės siekiančioms buvusioms SSRS šalims.
Kitas uždavinys – rasti tvarką, pagal kurią neutrali arba kariškai neprisijungusi Ukraina galėtų pasitikėti savo saugumu. Po Rusijos invazijos Ukrainos lyderiams vargu ar bus priimtinas susitarimas su sąlygomis, panašiomis į 1994 metų Budapešto memorandumą, kada Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė suteikė saugumo garantijas mainais į tai, kad Ukraina atsisakytų iš SSRS paveldėto branduolinio arsenalo. Kijevas neabejotinai kreipsis į JAV ir kitas NATO nares dėl ginklų ir karinių mokymų, taip pat pagalbos modernizuojant savo gynybos pramonę, siekiant užtikrinti, kad Ukraina būtų pajėgi apsiginti.
Rusija nerimaus dėl tokio rezultato, tačiau gali su tuo sutikti tol, kol Ukraina sutiks neleisti į savo teritoriją NATO kovinių pajėgų, ginkluotės ar bazių. Mainais Ukraina gali siekti apriboti Rusijos karinius dislokavimus savo teritorijoje šalia Ukrainos.
Susitarimas taip pat turi užtikrinti, kad Rusija atsisakytų teritorijų, kurias okupavo po vasario 24-osios invazijos, ir nustatyti Krymo ir Donbaso statinių, kurių nepriklausomybę V. Putinas pripažino prieš puolimą, būsimo statuso nustatymo tvarką. Idealiu atveju ši procedūra baigtųsi sprendimu, pagrįstu tarptautiniu mastu stebimais referendumais, kurie pripažįstami laisvais ir teisingais. Toks balsavimas greičiausiai patvirtintų Krymą kaip Rusijos dalį, kurią Ukraina gali pripažinti realybe formaliai jos nepripažindama – tai būtų panašu į tai, kaip Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika elgėsi su savo santykiais 1972 metais pasirašytoje sutartyje.
Referendumo Donbase rezultatai būtų ne tokie aiškūs. Kadangi separatistų lyderiai, palaikydami Rusiją, pareikalavo visos Donecko ir Luhansko provincijos, kurių tik trečdalį jie fiziškai kontroliavo prieš karą, Kijevas turėtų reikalauti, kad referendumai būtų surengti visose dviejose provincijose. Tai beveik neabejotinai reikštų separatistų pralaimėjimą ir jų tvirtovių likvidavimą.
Galiausiai į susitarimą turi būti įtrauktos nuostatos dėl karo nuniokotos Ukrainos atstatymo. Rusai nenorės prisiimti visos naštos, tačiau Maskva turėtų padengti didelę dalį išlaidų, kurias Ukraina patyrė dėl invazijos, o likusią dalį padengtų JAV, Europa ir tarptautinės finansų institucijos.
Norint įtikinti Rusiją prisiimti rimtą finansinį įsipareigojimą arba padaryti nors vieną iš čia nurodytų griežtų nuolaidų, JAV ir jos sąjungininkės turės pateikti sankcijų panaikinimo planą. Maskva norės žinoti laipsniško ekonominio palengvinimo sąlygas ir tvarkaraštį, o galiausiai ir visų sankcijų pabaigą. Be šio patikinimo ji neturės paskatų susitarti dėl susitarimo.
Pergalė dar nepasiekta
Galutinės tikro susitarimo sąlygos priklausys nuo to, kur vyks kova vykstant deryboms. Pozicijos mūšio lauke ir ekonominės bei politinės sąlygos Rusijoje, Ukrainoje ir Vakaruose turės įtakos derybų tempui ir rezultatams. Rusija ir Ukraina gali būti pasirengusios taikyti reikiamas nuolaidas tik po to, kai abi padarys išvadą, kad tolesnės kovos išlaidos nusveria aukas, kurių pareikalaus diplomatinis susitarimas.
O Vakarai gali energingai siekti susitarimo tik tada, kai suvoks, kad sankcijos Rusijai reikalauja, jog ji ištvertų stiprų ekonominį smūgį. Nė viena partija dar nepasiekė šio etapo, tačiau atsižvelgiant į konflikto žiaurumą, didėjančius abiejų pusių nuostolius ir trapias socialines bei ekonomines sąlygas Vakaruose, laikas gali ateiti anksčiau, nei tikėtasi.
Ilgalaikis susitarimas turės subalansuoti visų konflikto šalių interesus. Pagal čia siūlomą sistemą nė viena šalis nepasiekia savo galutinių tikslų, bet kiekviena gauna tai, ko jai skubiai reikia – tai neišvengiama bet kokių derybų baigtis baisiam karui užbaigti. Tai nebus panašu į pergalę, kurios trokšta daugelis Vakaruose ir Ukrainoje.
Vis dėlto susitarimas, kuris išsaugo nepriklausomą Ukrainą ir jos galimybę apsiginti, turėtų būti laikomas didele sėkme. Verta prisiminti, kad Vakarai Šaltąjį karą laimėjo ne vienu, o keliais žingsniais, įskaitant, esant reikalui, kompromisus su Maskva, kad būtų išvengta karo.
